Stasys VARNECKAS
Aną ketvirtadienį sodžiuje pasirodė kandidatas į Lietuvos Seimą ponas R. Tai buvo pirma tokio tipo kregždė padangėje. Šią vasarą, žinoma. Sodiečiai pagalvojo, kad tuojau prasidės masinė atrakcija, tačiau apsiriko. Ponas R. nusprendė sueigos nešaukti. Individualus, diferencijuotas darbas su rinkėjais – štai kur politinės karjeros garantas! Tai žino kiekvienas , kuris labai nori tapti liaudies tarnu. Pas sodžiaus intelektualą, buvusį pradinės vedėją Banaitį kandidatas neužsisėdėjo. Tik pažadėjo, kad pedagogų autoritetą jis greitai pakels iki „smetoniškų“ standartų, o paskui pradės reformą. Dar vieną ir paskutinę. Be abejo, tik tada, jeigu jis, Banaitis... Pas veterinarą Tadą ponas R. irgi neužsibuvo. Tiesa, Tadas kvietė svečią taurelės brendžio, bet svečias mandagiai atsisakė – šitiek darbo. Tadas tik spėjo sužinoti, kad kaimu labiausiai ketina rūpintis būtent jis ir jo draugai. Buvo jau pavakarys, kai ponas R. pasiekė Marmoko sodybą. Pasilabino, apsidairė ir nusprendė šį kartą būti liberaliai kritiškas. -Jūs, pone Marmokai, - pasakė kandidatas, pažvelgęs į užrašų knygutę, - ūkininkaujate gerai, galima sakyti, puikiai, tačiau aš, atleiskite, matau ir trūkumų. -Ir kaipgi jų nebus! – sušuko Marmokas, - Trūkumas ant trūkumo, o ant to trūkumo dar trūkumas. Štai už pieną – grynas minusas. O kalis? O fosforas? O salietra? O benzinas? Jūs teisus, pone. Trūkumų – nors košę virk.
. Ponas R. nenorėjo leistis į trūkumų analizę. Ir ką čia naujo sugalvosi? Atsibodo įrodinėti kiekviename kieme, kad pavasaris greičiau išauš, o perkūnas netrenks Kalėdų rytą, jeigu... -Tai tamsta savo kiemą vis dar dalgeliu bružini? -O kuo daugiau? Dalgelis gero plieno. Čiukšt, brūkšt – ir nukapoju. -Gal ir neblogai, bet su angliška žoliapjove geriau. Be jos tamsta geros angliškos pievelės niekada neužsiauginsi. -O kam man ta angliška? Čia Lietuvos sodžius, todėl ir pievelė turi būti lietuviška – litovka pjaunama. -Hm, hm... Nenoriu menkinti tamstos patriotizmo, bet angliška pievelė – tai ... Be angliškos pievelės mes neįsivaizduojame Lietuvos... Pašalėje žaidė Marmoko anūkė. Gal aštuonerių, o gal ir visų dešimties. Išgirdusi, kaip ugningai dėdė šlovina Angliją, ji staiga nusprendė pamiklinti savo anglišką liežuvėlį. Priėjo prie dėdės ir tarė: -Sorry to disturb you but I would like to talk to you. -Ką? Ką tu sakai? – sukruto ponas R., nes anglų kalbos niekada nebuvo uostęs. Marmoko anūkė viską pakartojo ir dar pridėjo: -Please don‘t be angry... Ponas R. valandėlę suglumo. Bet nebūtų jis prityręs politikas - greit atsikvošėjo: -Lietuvoj, mielas bebi, reikia kalbėti lietuviškai. Juk be lietuvių kalbos, be jos nuostabaus skambesio mes neįsivaizduojame Lietuvos...
