Laima Paleckienė kartu su savo vyru ambasadoriumi Justu Paleckiu Londone praleido daugiau nei penkerius metus. Iki tol Lietuvos muzikos akademijoje aktoriams, muzikams dėstė vokiečių kalbą. Dabar užsiima laisva kūryba, ką tik išvertė vokiečių žurnalisto Udo Ulfkoto knygą "Taip meluoja žurnalistai", rengia iš Lietuvos kilusio vieno iš žymiausių pasaulio dailininkų Chaimo Sutino jubiliejinį plenerą, įvyksiantį šią vasarą, vieną kitą savo draugų londoniškių koncertą Vilniuje...
- Kas tai yra Anglija ir ką reiškia jos tradicijos?
- Valstybei, kaip ir geram senam brendžiui, senos tradicijos reiškia tvirtas pozicijas. Kodėl Didžiosios Britanijos, praeityje jūrų ir sausumų galybės, o po Antrojo pasaulinio karo praradusios beveik visas kolonijas, žodis pasaulinėje politikoje vis dar toks svarus? Viena iš priežasčių yra šios šalies piliečių valstybinė atmintis, pasitikėjimas savo valstybe, bet pirmiausia - savimi. Ši atmintis iš kartos į kartą yra perduodama ir stiprinama per tradicijas. Kai kas pasišaipo, neva moderniais laikais anglai su savo naftalinu atsiduodančiomis tradicijomis atrodo juokingi, tačiau, mano galva, be tokios linksmos Anglijos pasaulis taptų daug skurdesnis.
- Jums ne kartą teko apsilankyti britų parlamente. Kuo jis skiriasi nuo mūsų Seimo?
- Skirtingai nuo mūsiškio, į britų parlamentą įžengi greičiau kaip į bažnyčią nei į valstybinę įstaigą: ant sienų - milžiniški gobelenai, palubėje kabo senoviniai "likternas" primenantys šviestuvai, 600 metų senumo parlamento istoriją liudija gausios įvairiais amžiais tautos pasitikėjimą pelniusių politikų skulptūros. Bendruomenių rūmuose ant "laktų" dešimtyje eilių sutūpę moksleiviai, ištisos klasės su savo mokytojais, iš įvairių šalies kampelių suvažiavę mokytis gyvos demokratijos. Pozicija ir opozicija, susodinti vieni prieš kitus, už per ištiestos rankos su špaga atstumą nubrėžtų raudonų linijų. Čia kaunasi politinis šalies elitas, taigi čia galima pasiklausyti Oksforde ir Kembridže oratorių meną išstudijavusių auksaburnių politikų pamokslų. Stebėti politinio spektaklio susirenka ir šimtai Londono turistų.
Per Lietuvos prezidento inauguracijos iškilmes Seime teko matyti tarp parlamentarų kėdėje įsitaisiusį ir ne Seimo narį. Britų parlamente šešių metrų atstumu nuo durų nubrėžta balta linija, kurią gali peržengti tik parlamentarai ir parlamento patarnautojai, prieš tai nusilenkę spikerio (parlamento pirmininko) pusėn. Pastebėjau, kad patys drausmingiausieji lenkiasi iki juosmens, vėluojantieji - vos vos, o beviltiškai vėluojantieji tik galvą šiek tiek pasuka spikerio link ir susigėdę sprunka į savo kėdę.
Deputatų salėje gal du trečdaliai, tačiau už baltos linijos lieka stypčioti visi tie, ko tauta nerinko, nors ir labai čia ankšta. Beje, jeigu staiga susirinktų visi 659 parlamentarai, sėdimų vietų net ir jiems neužtektų. "Laimei", dažniausiai čia posėdžiauja tik koks trečdalis visų deputatų. Ką veikia du trečdaliai? Lankosi savo rinkimų apygardose. Kai priimami svarbiausi įstatymai, jie kaip mokinukai privalo paklusti partijos vadovui, tą dieną sėdėti parlamente ir pakelti rankutę. Vienintelį kartą visi tautos išrinktieji susirenka spalio mėnesį, per itin pompastišką parlamento sesijos atidarymo ceremoniją, kai premjero parašytą kalbą skaito karalienė.
- Kiek svarbios Anglijoje ambasadoriaus žmonai skrybėlaitė arba pirštinaitės?
- Pamiršus šias kai kuriomis progomis tradiciškai itin svarbias aprangos detales kirsdinti galvos į Tauerio pilyje esantį ešafotą tikrai negabens. Tačiau kai mano kolegė iš Slovėnijos, skubėdama į parlamento atidarymo ceremoniją, skrybėlaitę netyčia paliko namuose, griežtieji tradicijų sargai jai mandagiai pasiūlė karalienės atvykimo ceremoniją ir jos kalbą stebėti... per televizorių parlamento fojė. Skrybėlė ir cilindras neabejotinai priklauso anglų tradicijoms. Į Askoto žirgų lenktynes be šio aksesuaro - nė žingsnio! Askote lenktyniauja ne tik žirgai, bet ir aukštuomenės damos kartu su savo skrybėlininkais. Diplomatus Askoto lenktynėse paprastai susodina per porą metrų nuo karalienės ir jos artimųjų ložės, už permatomos stiklinės pertvaros. Iš visos karalienės kompanijos įmantrumu išsiskirdavo karalienės motinos skrybėlė, tačiau pačios fantastiškiausios, kainuojančios tūkstančius svarų sterlingų, pūpsodavo ant ekstravagantiškiausių, visuomenėje žinomų turtingų damų galvų. Iš damos skrybėlaitės ir poros ištartų frazių anglai nesunkiai gali pasakyti, ar ji priklauso aukštuomenei, ar viduriniajai, ar žemiausiajai klasei.
- Kita pasaulį užkrėtusi anglų tradicija yra klubai pagal profesiją ir pomėgius. Kuo jie ypatingi Anglijoje?
- Londone tokių klubų yra daugiau nei 200, tačiau garsiųjų džentelmenų klubų tik 50, na, ir dar apie 30 kituose Anglijos miestuose. Pirmieji klubai - "Whites", kuriems priklauso lordai, "Bruks" ir "Travellers" (diplomatai, keliautojai), "Carlton" (konservatoriai) ir kiti, įsteigti dar prieš du šimtmečius. Jie lyg žilagalviai anglai senoliai su didingos, spalvingos praeities aureole. Ir paslapties! Paklausite - kodėl? Todėl, kad jie neturi adreso... Nors dauguma jų išsirikiavę vienas šalia kito Londono centre, ant pastatų - jokių užrašų! Kodėl? Paaiškinimas irgi angliškas: tie, kas nėra klubo nariai, ten nesilanko, todėl jiems nebūtina žinoti adreso. O jo nariams toks klausimas niekada neiškils, nes tai - antrieji anglų džentelmeno namai. Visais laikais politikai čia neretai išspręsdavo ir šalies problemas. Lietuvos ambasadorius buvo "Travellers" klubo narys, kur pokalbiui pietums kviesdavo politikus, verslininkus, kartais ir su žmonomis. Kituose klubuose mes apsilankydavome pakviesti britų. Apie džentelmenų klubus galima pasakoti begales istorijų. Įdomu, kad dar prieš porą dešimtmečių jų slenksčio neturėjo teisės peržengti nė viena dama, net ir su vyru. Štai "Travellers" klube lig šiol išlikusi viena moterims uždrausta zona - biblioteka!
- Ką veikia ambasadoriaus žmona Londone?
- Laimei, Lietuvos ambasadoje diplomatų žmonų tikrai niekas nediskriminuoja. Pagal įstatymus, suderintus su britais, ir mūsų diplomatų žmonos gali įsidarbinti vietinėse įstaigose. Tačiau ambasadoriaus žmonai tenka galbūt daugiausia protokolinių pareigų: kartu su ambasadoriumi, o kartais ir vienai dalyvauti oficialiuose renginiuose, priėmimuose, rengti pietus ir vakarienes pas save. Priėmimai diplomatui - ne "iš tuščio į kiaurą pilstymas", o atsakingas darbas. Čia sprendžiami politikos, verslo ir kultūros projektų likimai, užsimezga asmeniniai ryšiai. Populiariu jaunimo žargonu tariant, "pakabinami" reikalingi žmonės. Ką reiškia naudingos pažintys ir viešieji ryšiai, britams aiškinti nereikia. O mums? Manau, pastaruoju metu Lietuvoje šitą neginčijamą tiesą jau įsisąmoninam ir mes. Ambasadoriaus žmonos "postas", manau, būtent tam ir sukurtos - idealios galimybės "pakabinti" kuo daugiau įdomių ir naudingų Lietuvai žmonių. Būsiu nekukli ir prisipažinsiu, kad šis darbas tiesiog atitiko mano prigimtį.
Į anglo širdį dar galima patekti per humorą, o į jo namą-tvirtovę - tik per pažintį su kitu anglu. Susidraugavus su pirmaisiais londoniečiais įvykiai rutuliojosi sniego gniūžtės principu. Sulipdžiau ir savo pažinčių ryšių banką ir manau, kad ambasada iš to turėjo neblogų dividendų. Su savimi jo neišsivežiau - palikau ambasados kompiuteryje.
- Su kokiais žymiais pasaulio žmonėmis teko susipažinti, pabendrauti ar net užmegzti artimesnius ryšius?
- Viešųjų ryšių mokiausi iš itin spalvingos asmenybės, tikro šios srities specialisto Indijos princo Mohsino Ali Khano. Be įspūdingos išvaizdos ir biografijos, Indijos musulmonų dinastijos vado Heiderabato Niramo palikuonio neapsieina, ko gero, nė vienas priėmimas, nė vienas įdomesnis renginys Londone. "Pakabinau" jį, galima sakyti, per stebuklą. Pasaulinės moterų konferencijos svečias, gražuolis, šeštąją dešimtį įpusėjęs princas - didžiausia renginio atrakcija. Be žurnalistų, vienintelis vyriškis! Suprantama, kad su princu panoro nusifotografuoti visos damos. Puikiausia proga apsikeisti vizitinėmis kortelėmis. Jau kitą dieną sulaukiau princo skambučio! Netrukus jis apsilankė ambasadoje, prisistatė ambasadoriui. Kaip Indijos princas tarnavo Lietuvai, galėčiau parašyti romaną.
Susipažinti teko su šimtais įžymybių per įsimintinas ceremonijas pas karalienę Bakingemo rūmuose ir Vindzoro pilyje arba vadinamosiose "meilės taurės" vakarienėse pas Londono Sičio merą. Apie ką byloja štai kad ir vieno tokio vakarėlio svečių vardai ir titulai: Kento grafystės kunigaikštis, Rumunijos karalius Michaelis, Graikijos princas, Jugoslavijos princas Aleksandras, princas Antonis Radzivilas? Tai Londono elito kasdienybė, tai Londono "šarmas". Šie žmonės elgiasi natūraliai, bendrauja be jokio pasipūtimo! Juk daugelio jų titulai - tik simboliai, žymintys jų giminės istoriją. O susidraugavau su mano sielai ir padėčiai artimesniais žmonėmis. Vienas iš pirmųjų piligrimų į Lietuvą, Sičio bankininkas Petris Karjalainenas, mums atvedė Sibelijaus asociacijos prezidentą Edvardą Klarką, šis - koncertų impresarijų Odri Elison, ji supažindino su Šveicarijos ambasados kultūros atašė Mariana Kobalzar. Mariana per vakariene savo namuose šalia manęs pasodino Karališkosios menų akademijos atstovę ryšiams su milijonieriais Dženi Edvardes, Dženi "paskolino" man menų mecenatą milijonierių Peterį Boizotą, ir t. t., ir t. t. Tai ir buvo dalis tų "juodųjų technologijų". Na, o iš pažinčių ir idėjų raizgalynės rutuliojosi kelionės į Lietuvą, koncertai ir parodos Anglijoje.
- Kokios dar gyvenimiškosios patirties gavote Londone?
- Londone skanavau ne tiek brendį, kiek siurbiau į save visa tai, kas mane supo, kas man buvo nauja ir patrauklu, bandžiau perprasti anglų gyvenimo būdą, mokiausi, kaip įgyti kuo daugiau draugų. Įgijau tiek naujų įgūdžių, kad dabar, ko gero, ir Lietuvoje galėčiau surengti sėkmingą rinkiminę kampaniją (ponia Laima vėl nuoširdžiai kvatojasi - R. P.).
- Dėkoju už įdomias mintis ir linkiu sėkmės... kampanijoje!
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
