Pirmojo Lietuvos anekdotų čempionato superfinalo nugalėtoju tapo septyniolikametis raseiniškis Nerijus Jurgaitis. Tapusiam čempionu Kalnų vidurinės mokyklos dešimtokui buvo padovanotas rengėjų beveik 100 000 litų įvertintas automobilis BMW 316. Šiandien nė akimirkai vietoje nenustygstantis šmaikštuolis - "Akistatos" pašnekovas.
- Nerijau, ar pavyko įgyvendinti savo svajonę "pro Raseinius prasinešt su "bimbalu"?
- Deja, aš dar neturiu vairuotojo pažymėjimo ir tai viena iš priežasčių, kodėl šis automobilis jau stovi Vilniaus "Krasta auto" salone, tad kiekvienas norintysis šį 2002 metų laidos gražuolį gali įsigyti už 69 900 litų. Būtent už tiek automobilį tikiuosi parduoti, o gautus pinigus pasidėti į banką ir gyventi iš procentų. Lėšų man prireiks, kai baigsiu vidurinę ir pradėsiu studijuoti žurnalistiką. Iki kitų metų rudens, kai man sueis 18 metų ir galėsiu laikyti egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, būtinai įsigysiu padėvėtą, bet šauniai riedantį kabrioletą. Tad atsiprašau visų Raseinių merginų - žadėto pasivažinėjimo prie Tytuvėnų ežerų dar teks palaukti. O prie laimėtojo BMW vairo pasėdėti teko. Ir ne tik pasėdėti. Tegul nesupyksta kelių policininkai, bet aš, lydimas dviejų savo dėdžių, pats nuvairavau šį gražuolį iš televizijos studijos į "Auto moda" saloną. Gaila, kad automobilio perdavimo dokumentai buvo sutvarkyti tik sausio 3 dieną, tad mokesčių inspektoriai jau svarsto, ar neteks man nuo gautų 69 000 sumokėti 15 procentų mokesčių.
- Kaip sugalvojai dalyvauti čempionate?
- Esu Raseinių didžėjus. Vedu diskotekas ne tik savo ar aukštesniojoje technikos mokyklose, bet ir dirbu diskotekos vedėju Raseinių kultūros centre. Visi mano savaitgaliai praeina bendraujant su pasilinksminti susirinkusia publika ir čia be anekdotų neišsiversi. Kai tik vasaros pradžioje pasirodė reklamos apie būsimą renginį, nusiunčiau į LNK televiziją laišką, kuriame surašiau tris anekdotus, įdėjau dvi savo nuotraukas - vienoje aš maždaug metų amžiaus guliu ant sofos visiškai nuogas, o kitoje kur bene dvylikos metų net išsišiepęs su mama kepu blynus. Po savaitės man paskambino ir pakvietė į atranką. Iš daugybės pretendentų į čempionatą patekome tik šimtas. Atrankiniame ture tapau nugalėtoju ir parsivežiau namo taurę. Atsirado daugybė sveikintojų ir gerbėjų, kuriems labai magėjo būtinai iš šios taurės gerti ne tik šampaną ar vyną, bet ir stipresnius gėrimus. Taurė net pradėjo rūdyti, todėl kiekvieną dieną ją valiau, blizginau, šluosčiau dulkes, kol galiausiai pastačiau ant palangės ir apkarsčiau eglutės girliandomis. Gyvenu trečiajame aukšte, tad dabar ja gali grožėtis kiekvienas pro šalį skubantis praeivis.
- Ar labai jaudinaisi prieš čempionato startą?
- Labiausiai nerimavau traukiant burtus ir kai buvo sprendžiama, kam atiteks šeštasis numeris. Kažkodėl pamaniau, kad "šestiorka" būti nenorėčiau. Lyg tyčia konkurso vedėjas paskelbė, kad šeštasis teko man. Ir nors pirmą akimirką pamaniau, jog dabar jau "šakės", tačiau susivaldžiau ir nusprendžiau kautis iki galo. Vadinamosios scenos baimės lyg ir neturėjau, nes dar 1999 metais laimėjau šalies šauniausio moksleivio konkursą ir nemokamai keliavau po Europą. Nuo pat mažens man reikėdavo kuo nors išsiskirti iš kitų, kad nebūčiau skriaudžiamas ir stumdomas. Net mokyklą pradėjau lankyti 8 metų, nes buvau mažutis ir silpnutis "snargliukas", tad mama bijojo, kad kiti vaikai manęs nesutryptų. Mokykloje man prilipdė Mikimauzo pravardę, tad bendraklasiai iki šiol kartais vadina Mikiu. Noras nenusileisti ir įgimtas judrumas lėmė tai, jog iki, berods, 14 metų kaimynės man vienbalsiai pranašavo vietą kalėjime, nes iškrėsdavau joms begales išdaigų. Tai nebuvo kokie nors ypatingai įžūlus pokštai, bet barti gaudavau pakankamai. Pavyzdžiui, vienos kaimynės šuniui, kuris naktimis lodavo ir neleisdavo užmigti, sušėriau kotletą, prifarširuotą ricinos tablečių. Vargšelis šuniukas visą pusdienį braukė užpakalį į naują kaimynės kilimą ir vėliau jį teko atiduoti į valyklą. Laimei, kaimynė tuomet neįtarė, jog tai - mano darbas. Surimtėjau, kai pradėjau patarnauti klebonui per bažnyčioje aukojamas Mišias. Beje, per superfinalo varžybas vieną iš pasakotų anekdotų "Spėkit, kieno tėvas atėjo" pirmą kartą išgirdau iš klebono Dudonio.
- Kaip ruošeisi anekdotų pasakojimo superfinalui?
- Mano tėvai jau trečius metus dirba Ispanijoje, todėl gyvenu su močiute. Valgyti dažniausiai gamina ji, nes aš moku tik kiaušinienės išsikepti ar išsivirti parduotuvėje pirktų šaldytų cepelinų, tačiau apsipirkti netoliese esančioje "Skalsos" parduotuvėje - mano pareiga. Einu ten kasdien, todėl pažįstu visas pardavėjas. Sutariau, jog kiekvieną kartą vos įžengęs papasakosiu joms po du anekdotus. Naujų anekdotų susirasdavau internete, senus perdirbdavau ir kasdien juokindavau visą parduotuvę. Anekdotų pasakojimu tekdavo pradėti ir daugelį pamokų mokykloje. Lietuvių kalbos ar istorijos mokytojos taip ir sakydavo: "Neriuk, papasakok kelis anekdotus, o po to imsimės darbų". "Treniruotėms" laiko neskirdavo tik griežtoji matematikė. Prieš superfinalą Raseinių kultūros centre vedžiau net tris diskotekas iš eilės, mat kaip tik prasidėjo Kalėdų šventės, todėl ne tik treniravausi riesdamas anekdotus jų dalyviams, bet ir prašiau balsuoti už mane. Laimė, žiūrovų skambučiai buvo nemokami, todėl ir surinkau per 10 000 balsų.
- Ar jau suspėjai pasimaudyti "šlovės spinduliuose"?
- Raseiniuose DJ Neriaus vardu buvau žinomas daugeliui, bet dabar jau pradėjo atpažinti ir kitur. Kai su tėvu (taip juokais vadinu metais už mane vyresnį krikšto tėvą Arūną) važiuodami automobiliu sustojame prie šviesoforo, jaunuoliai iš greta stabtelėjusių automobilių žiūri net persisvėrę per langus. Šiandien grįžtant iš Šiaulių autobusas sustojo Kelmėje. Prasivaliau langą ir mane tuoj pažino netoliese buvęs būrelis moksleivių. Visi pradėjo sveikindami moti. Raseinių televizija jau pasiūlė vesti pramoginę laidą, tačiau nežinau, ar tam užteks laiko. Nosies užriesti tikrai nežadu, juo labiau pats laikas dar labiau surimtėti - šiomis dienomis tapau dėde. Metais vyresnė sesuo Jurgita pagimdė šaunų berniuką.
- Gal prieš tapdamas visišku "rimtuoliu" papasakotum kokį anekdotą "Akistatos" skaitytojams?
- Mielai. Du naujieji rusai išvažiavo už miesto ir sugedo jų mersedesas. Išlipo, pavaikščiojo aplinkui, o kaip pataisyti - neišmano. Paspardė padangas, atidarė, vėl uždarė kapotą ir nusprendė eiti ieškoti pagalbos. Staiga priešpriešiais burgzdamas atbėgo kažkoks kvaiša, rankose sukiodamas kamazo vairą. Naujieji rusai jo paklausė, kur rasti autoservisą, o šis sutiko juos pavėžėti. "Kaip tu mus paveši?" - nustebo rusai. "Sėskit greičiau, nes nušausiu", - paragino kamazo "vairuotojas", išsitraukdamas pistoletą. Nelaimėliams nieko neliko, tik išsirikiuoti vorele paskui sutiktąjį ir bėgti gal kokių penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Nubėgus apie dvidešimt kilometrų kvaiša staiga sustoja ir sako: "Vaikinai, priekyje - milicijos postas, o aš neturiu teisių. Jūs pereikit per postą pėsčiomis, o aš apvažiuosiu mišku ir už posūkio mes vėl susitiksim".
Apsidžiaugę naujieji rusai nubėgo į postą ir pasiskundė ten budėjusiam milicininkui, kad juos prievarta "vėžino" kažkoks kvailys su pistoletu, tad reiktų kažką daryti, kol jis ko nors nenušovė. "Nusiraminkite, padėtis kontroliuojama,- atsakė milicininkas ir užsidėjęs šalmą su prie jo pritvirtintu švyturėliu iš garažo atsinešė motociklo vairą. - "Vysimės kartu,- reikšmingai plekšnodamas per pistoleto dėklą pasakė milicininkas naujiesiems rusams. - Tu sėsk į lopšį, o tu - už manęs". Nepaklusti buvo neįmanoma ir "sodinamas į lopšį" rusas pritūpė šalia policininko, o antrasis atsistojo už nugaros. "Vau vau vau, - suburzgė milicininkas ir trijulė nubėgo pirmyn. Dar po dvidešimties kilometrų lopšyje "sėdintis" rusas susiraukęs burbtelėjo savo kolegai: "Žinai brolau, jau geriau būtume kamazu važiavę..."
Kalbėjosi Remigijus RAINYS.
