Anekdotai * Šaltas žiemos vakaras. Du milijardieriai išeina iš restorano. Veidai įraudę nuo gausios vakarienės, lūpose cigarai. Priešais restoraną klūpo apdriskęs elgeta su kepure ištiestoje rankoje. " Ponai mano, pasigailėkite..."
Vienas iš milijardierių pasigraibo savo kišenėse, išsitraukia pundą banknotų ir padeda į elgetos kepurę. Padeda milžinišką pinigų sumą. Vargšas neturtėlis paima pinigus į rankas, pradeda skaičiuoti ir pravirksta..." Ak! Trys... Keturi... Penki... Šeši milijonai! Ak!... O Dieve!... Viešpatie mano!"
Staiga iš džiaugsmo jis perdaug susijaudina, griebiasi už krūtinės ir krinta negyvas. Milijardieriai palinksta ties juo. Davęs elgetai pinigus sako savo draugui: " Tu pralošei 100 000 frankų. Išrašyk man čekį. Prieš lažindamasis gerai žinojau, kad jis gaus galą iš susijaudinimo". * Priemiestis. Šaltas žiemos vakaras. Du darbininkai išeina pro gamyklos duris. Jie laukia autobuso, tačiau piko valanda ir jie pravažiuoja sausakimši net nesustodami. Vienas darbininkas sako kitam:
- Įsivaizduok, privažiuoja amerikoniškas automobilis, mandagus elegantiškas ponas praveria dureles ir mums sako: "Prašau, ponai"...
- Aha, - atsiliepia draugas.
- ...Tada įlipame, o ponas sako: "Tikriausiai sušalote, važiuosime kur nors išgerti". Nuvažiuojame į barą, mums užsako kokteilį...
- Taigi, - padeda svajoti draugas.
- ...Po to jis pasiteirauja: "Manau, kad jūs alkani, a ?" Ir mus nuveža į restoraną, kuriame mums užsako kepenėlių, viščiuką, antį...
- Gerai būtų, - pritaria draugas.
- Paskui jis mus nusivežtų į namus, kuriuose liepsnoja židinys, šilta, gera...
- Gal kuoktelėjai? - sako draugas. - Tokių atsitikimų niekada nebūna.
- Dar ir kaip būna! Mano sesei taip dažnai atsitinka. * - Mama, kur padeda automobilį kai jis taip pasensta, kad visiškai nebepavažiuoja? -
klausia mažylė.
- Na, parduoda tavo tėtei. * - Labai gaila, pone, tačiau esu priverstas jus paprašyti daugiau nesilankyti šiame baseine, - sako vyriausias miesto baseino plaukimo instruktorius.
- O kodėl? Ką aš padariau?
- Aš mačiau, pone, kad jūs šlapinatės į baseiną.
- Tiktai todėl? Jūs gi gerai žinote, kad aš ne vienintelis taip elgiuosi!
- Taip, tačiau nuo tramplino viršaus - vienintelis. * Veiksmas vyksta traukinyje. Vagone sėdi penki asmenys. Viena pora vežasi vaikutį, kuris tikrai labai negražus. Atvirai sakant, jis tiesiog šlykštus. Antroji pora labai vulgari: ji užkandžiauja tiesiog kiauliškai. Kamambero sūris ir dešra numesti tiesiog ant suolo, litrinis raudonojo vyno butelis ne tiek nugertas, kiek aplink prilaistyta. Negana to, vyras su žmona nesiliauja vienas kitam kartoję:
- Žiūrėk, brangusis...Ar matai to mažylio galvą? Ak!... Kažkas panašaus į...
- O, taip! Tikras mažas monstras! Oje, koks jis bjaurus!
Šio mažylio aptarinėjimas liaujasi tik tada, kai pora išlipa vienoje stotelėje. Vaiko tėvai atsidūsta iš palengvėjimo ir pasitenkinimo. Į vagoną įlipa nepaprastai rafinuotas, nepriekaištingai apsirengęs ponas. Tikra klasė! Jis atsisėda ir pradeda skaityti laikraštį.
"Kaip malonu priešais save matyti išauklėtą žmogų, o ne tokius vulgarius, kaip ką tiktai išlipusius", - galvoja vaiko tėvai.
Perskaitęs laikraštį rafinuotasai vyriškis išsiima iš lagamino pakelį biskvitų, porą suvalgo, o trečiąjį paėmęs kreipiasi į tėvus ypatingai mandagiai ir su pagarba:
- Atsiprašau, ponas... ir jūs, ponia... Atleiskite, kad jus varginu, tačiau gal leistumėte pasiūlyti sausainį jūsų beždžionėlei? * - Tėveli, - klausia sūnelis, - tu gimei Klaipėdoje, taip?
- Taip, Rimuti, Klaipėdoje.
- O mama, ar ji tikrai gimė Vilniuje?
- Taip, tikrai Vilniuje.
- Aš tai visų toliausiai - Taline!
- Na, taip.
- Tu tik pagalvok: Klaipėda, Vilnius, Talinas... Kokia laimė, kad mes visi susitikome! *
Jaunas vyrukas atvyksta į Pirėnų kalnus aplankyti seno lokių medžiotojo. Jis žino, kad šiuose kalnuose dar pasitaiko lokių.
- Pone, - kreipiasi jaunuolis į medžiotoją, - aš seniai svajoju nušauti lokį. Man pasakojo, kad jūs esate puikus specialistas ir galėtumėte man nurodyti palankią vietą medžioklei. Labai prašau, padėkite man... Toks laimingas būčiau...
- Drauguži, tai labai paprasta. Ar turite 500 frankų?
- Taip.
- Duokite juos man. Ačiū. Dabar atidžiai klausykite: nueikite į kalnus, suraskite pačią didžiausią olą, atsistokite priešais ją ir pūskite štai į šitą daikčiuką. Jis pamėgdžioja ožkos mekenimą. Meška būtinai anksčiau ar vėliau išlįs iš olos. Jūs nusitaikysite, iššausite ir ji jūsų.
- Ak! Pone!Labai, labai ačiū.
Jaunuolis iškeliauja laimingas.
Praslenka dveji metai. Senasis medžiotojas nuvyksta į kaimą ir pastebi labai liūdną dalyką: vežimėlyje sėdi bekojis ir berankis luošys. Gal net gi aklas?
- Ė, ė... - kreipiasi jis į senuką.
Senukas gerai į jį įsižiūri, tačiau neatpažįsta.
- Ar gi manęs nepažįstate? Na, geriau pagalvokite ir prisiminsite... Aš esu tas, kuris prieš dvejus metus prašė patarimo kaip lokius medžioti.
- Tas gražus ir malonus jaunuolis?
- Taigi.
- Varge tu mano, kas jums atsitiko?
- Na, aš paklausiau jūsų patarimo. Suradau didžiulę olą kalno šlaite, atsistojau priešais ją ir pradėjau pūsti jūsų duotu švilpuku...
- Ir ką? Išlindo meška?
- Ne.
- Niekas nepasirodė?
- Pasirodė. Traukinys.
* Jau kelios naktys iš eilės, kaip vyrukas sapnuoja skaičių 12. Tai jis save mato dviratininku su dvyliktuoju numeriu ant nugaros, tai dalyvauja tarptautinėse automobilių varžybose su dvyliktu automobiliu. O dažniausiai jis būna žokėjus, dvyliktu numeriu pažymėto žirgo nešamas... Po kelintos nakties jis nusprendžia:
- Tai Dievo ženklas. Turiu vykti į varžybas. Laimės dvyliktas numeris. Garantuotai!
- Taigi, jis palaukia kol vyks dvyliktosios varžybos, nuvyksta ir visus savo turimus pinigus pastato už dvyliktąjį žirgą. Ir jis atbėga dvyliktas...
