Kaip tvirtina viena iš Lietuvos dienraščių antraščių - premjeras liko abejingas prezidento problemoms. Situacija, kuri tampa savotišku ritualu. Ereliu save vaizduojantis prezidentas eilinį kartą bando sudominti vis labiau nuo politikos pavargstantį premjerą viešųjų ryšių specialistų “sušukuotomis” iniciatyvomis. Premjeras išklauso prezidentą, patapšnoja per petį, kartais, kai būna geresnės nuotaikos, paremia kokią iniciatyvą.
Tada jau prasideda darbymetis Prezidentūros viešųjų ryšių asams, kurie bet kokią smulkmeną ištrimituoja visai Lietuvai.
Sunku paneigti, kad Rolandas Paksas turi savo stilių. Jis mėgsta pasipiktinti, atkreipti dėmesį, reikalauti, kad kas nors prisiimtų atsakomybę. Svarbu daug gestikuliuoti ir visai nesvarbu, ką ir kodėl sakai, - svarbiausia, kad visuomenė įsidėmėtų, jog kažką veiki. Kas galėtų paneigti, kad prezidentas dirba išsijuosęs?
Užuot pietavęs, dabartinis prezidentas mokosi anglų kalbos. Prezidentas dalija užduotis prokurorams, ministrams, bando išsiųsti Alvydą Medalinską apžiūrėti Irako, pietauja su hierarchais, bendrauja su visuomeniniais pagrindais jam talkinančiu Aurelijumi Katkevičiumi.
Įvesti žadėtąją tvarką tikrai nėra lengva. Paprasčiau paskelbti, kad per metus bus išnaikinta narkomanija, ir dejuoti, kad trūksta galių įgyvendinti visas geras iniciatyvas. Deja, panašu, kad trūksta ne galių, bet sugebėjimo deramai pasinaudoti turimomis galimybėmis. Taip pat ir ryžto dirbti vardan Lietuvos, o ne dėl įvaizdžio.
Tikrai norėčiau, kad Lietuvos prezidentui sektųsi stiprinti valstybę. Tačiau kol kas tam trūksta bent kelių dalykų. Viena vertus, reikėtų baigti viešųjų ryšių specialistų režisuojamą realybės šou “Prezidentūra”. Esu įsitikinęs, kad pačiam R. Paksui turėtų būti nyku visą laiką skirti įvaizdžiui išlaikyti. Šiuo metu jis pateko į savotiškus spąstus - tapo fasadiniu prezidentu. Visas dėmesys sutelktas į paviršių, fasadą, o problemų gelmė lieka nepaliesta. Dabartinė situacija tikrai paradoksali - šiandien ne R. Paksas kuria savo įvaizdį, bet tik bando atitikti jam sukurto įvaizdžio reikalavimus. Neabejoju, kad prezidentui norisi autentiškesnio gyvenimo. Manau, jis puikiai supranta, kad bet kuri reali problema reikalauja tikrų, o ne simuliacinių sprendimų. Deja, viešųjų ryšių specialistų paslaugos tarsi narkotikas - kartą paragavęs negali sustot. Ką gi, bent “įvaizdžių kalviai” gerai uždirba.
Kitas dalykas, Rolandui Paksui reikalinga kompetentinga patarėjų komanda, kuri ne tik piktintųsi, kritikuotų bei savo poelgiais “maitintų” humoristines laidas, bet nuosekliai gilintųsi į prezidento įgaliojimų lauke esančias problemas ir jas spręstų. Gal tuomet ir premjerui, ir Seimui Prezidentūra pateiktų ne tik viešųjų ryšių specialistų aprobuotas, bet ir solidžias idėjas.
Man ne vis vien, kaip sekasi mūsų valstybės prezidentui. Tikrai noriu didžiuotis ne tik savo valstybe, bet ir jos vadovu. Tikru, o ne virtualiu ar su užrašu “pagaminta…”
