Šis pavasaris - permainų metas, keičiasi mūsų žodynas ir mūsų savijauta. Iki šiol visada sakydavome - būkime labiau europiečiai, nes rengėmės stoti į Europos Sąjungą.
Dabar atėjo laikas ir atėjo noras pasakyti - būkime labiau lietuviai, nes turime sukurti sėkmės Lietuvą.
Paradoksas - būsime labiau lietuviai tik todėl, kad jau tapome labiau europiečiais.
Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, į Vakarus visada buvo ryškus nacionalistinis ir egoistinis lietuvių tikslas. Mes stojame į Europos Sąjungą ne tam, kad padėtume Europai, bet visų pirma tam, kad padėtume patys sau. Narystė Europos Sąjungoje yra tinkamiausias instrumentas realizuoti tikrąjį patriotizmą. Atsilikusi ir suvargusi Lietuva susilauktų mažesnės savo tautiečių meilės nei tvirta ir pasiturinti tėviškė.
Be abejo, Europos Sąjunga taip pat yra ir bus didžiausias iššūkis norint tapti labiau lietuviu, nes europietiškame okeane labai paprasta paskęsti.
Todėl į patriotizmą ir tautinį identitetą žiūrėdami šiek tiek teoriškai, galime pasakyti, kad Europoje jausimės labiau lietuviais, jeigu savyje sėkmingai derinsime trijų rūšių patriotizmą: pergalių patriotizmą, konservatyvųjį patriotizmą ir savisaugos patriotizmą.
Kad jaustumeisi labiau lietuviu, kad galėtumei didžiuotis, jog esi lietuvis - reikia pergalių. Kai Stokholmo krepšinio aikštelėje “patvarkėme” ispanus, jautėmės patriotais. Sovietų okupacijos laikais patriotinį pasididžiavimą stiprino ir tai, kad tarp kaimynų gyvenome "nebiedniausiai". Tačiau kai peržengėme Europos slenkstį, įgijome nepasitikėjimo kompleksą - ekonomiškai atsiliekame ne tik nuo “senosios Europos” ar tokių naujokių kaip Slovėnija ar Vengrija, bet ir nuo savo kaimynų - estų. Kai ekonomikoje “patvarkysime” estus, o vėliau ir “senąją Europą”, vėl jausimės patriotais.
Būsime labiau lietuviai tik tada, kai turėsime lietuviškas "Nokia" ar "Volvo" kompanijas, skinančias pergales ne vien Europos rinkose. Todėl lietuviai patriotai ne šnairuodami, o su pasididžiavimu turėtų žiūrėti į būsimuosius lietuviškus bilus geitsus, rokfelerius ar fordus. Jų pergalės turėtų būti laikomos tokiomis pat svarbiomis, kaip ir krepšininkų pergalės.
Antra vertus, neturime skubėti statyti modernių dangoraižių ten, kur dar tikrai lietuviška. Mums nereikia rezervatais paversti lietuviško alkoholizmo, asocialumo, tingėjimo, nes tai nieko bendra neturi nei su tikruoju lietuviškumu, nei su europietiškumu. Deja, lietuviška tvirta šeima, lietuviškai auginanti savo vaikus, jau galėtų būti įrašoma į Raudonąją knygą.
Identitetą prarandame ne žiūrėdami angliškus Holivudo filmus, identitetą prarandame, nes leidžiame griūti lietuviškos šeimos institutui. Santuoka yra reikalinga ne tėvams, santuoka yra reikalinga vaikams. Jeigu vaikas auga ne šeimoje, ne pilnoje šeimoje, jis dažniausiai įgauna ne lietuvišką, o gatvės identitetą - alkoholiko, narkomano ar žmogžudžio identitetą. O jis toks pat yra Kaune, Vilniuje, Maskvoje ar Niujorke.
Konservatyvusis patriotizmas reikalauja taip pat ir gyvos, autentiškos, "nenumelioruotos" kūrybos. Gražu, kai užkariaujamos Prancūzijos teatrų salės, dar gražiau būtų užkariauti nostalgiją kolūkiniams kultūros namams jaučiančius Lietuvos piliečius.
Ir paskutinis dalykas: savisauga nuo Rytų dar ilgai skirs lietuvį patriotą nuo prancūzo patrioto. Būsime labiau lietuviai, jeigu pagaliau išmoksime ir efektyviai pasirūpinti savisauga. Pastaruoju metu jaučiamas imuniteto svetimai įtakai praradimas yra ir pasekmė sumenkusio patriotizmo, ir priežastis tolesnio jo menkėjimo. Seimo apkalta prezidentui ir visuomenės apkalta savai valstybei yra netoli viena kitos. Jeigu lietuviai vieną dieną nebenorės būti labiau lietuviais, nes jiems bus gėda jais būti, nes jiems bus gėda būti valdomiems tokios valdžios, kurią jie patys išsirinko, jie taps labiau okupuoti ir labiau valdomi. Iš Rytų.
Lengvas kelias, kai siekėme tapti labiau europiečiais, baigėsi. Tapti labiau lietuviais bus sunkiau, nes Briuselis nepamokys.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
