Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Šiuo metu Panevėžio moterų kolonijoje bausmes atlieka per 200 nuteistųjų. Po pernykštės amnestijos dailiosios lyties atstovių už grotų padaugėjo beveik dvigubai. Pastaruoju metu moterys į čia patenka tik už sunkius nusikaltimus - žmogžudystes, chuliganizmą, sunkų kūno sužalojimą, plėšimus... Jauniausia "zonos" gyventoja - čigonaitė Gita Aleksandravičiūtė iš Vilniaus. Gruodžio mėnesį ji, jau leisdama dienas už grotų, kukliai, be torto ir be šampano, įsirašė į pilnametes. Vyriausia nuteistoji - kaunietė Irena Mauručienė. Balandį šiai moteriai sukaks 74 metai.
"Geriau sėsti už vagystę..."
- Gita, trumpai papasakok, kada ir už ką į čia patekai?
- Ai, prieš 7 mėnesius. Buvau dar nepilnametė, todėl gavau lengvesnį režimą. Įsileidau į namus narkomanus, na, brolio draugus. Tuosyk atvažiavo policija ir "pripaišė", neva laikiau jiems narkotikų.
- Bet juk už pirmą kartą, ir dar nepilnametę, neturėjo pasodinti!
- Taigi kad antrą kartą susidūriau su "policajais". Pirmąsyk buvau lygtinai nuteista už tai, kad prie namo auginau aguonų daržiuką. Kai panašios bėdos užklupo antrą kartą, nuo bausmės neatleido.
- Tai kaip tu čia gyveni? Kuo užsiimi?
- Neseniai baigiau siuvinėtojos kursus, todėl kai išeisiu į laisvę, bandysiu ieškotis panašaus darbo. Nors, tiesą pasakius, nelabai tikiuosi, kad jį susirasiu. Žinot, juk čigonė... Kolonijoje dar lankau mokyklą. Dabar mokausi pirmoje klasėje. Gal iki bausmės pabaigos spėsiu ją užbaigti. Jūs nesistebėkit - retas čigonas savo vaiką išleidžia į mokyklą.
- Užtat dar nepilnametės čigonaitės susilaukia vaikučių...
- Pirmą sūnelį, Rasijų, pagimdžiau būdama penkiolikmetė, o antrąjį, Seriožą, irgi nuo to paties vyro, - šešiolikos...
- Kur dabar tavo vaikai? Gal tėvas juos prižiūri?
- Ai, geriau neklauskit... Mano motina abu anūkus augina - kur ten jų tėvas. Jis labai nekoks, kuo toliau nuo tokio vyro.
- Ar tave kas nors aplanko? Ar atveža vaikelius?
- Anksčiau artimieji dažnai atvažiuodavo, kartu atveždavo ir abu sūnelius. Žinau, kad šiais laikais jiems - ne pyragai, todėl paprašiau neleisti pinigų - tokia brangi kelionė iš Vilniaus į Panevėžį ir atgal... Tikiuosi, kad mane, kaip nepilnametę, paleis anksčiau laiko, gal jau kitą mėnesį - tada ir pasimatysime.
- Tad kokie prisiminimai liks iš gyvenimo nelaisvėje?
- Ai, nekokie. Nors manęs čia niekas neskriaudė, nenorėčiau daugiau sugrįžti. Laisvėje kur kas geriau, nors ir nelengva - reikia ir vaikus prižiūrėti, ir vandens iš toli atsinešti, ir kambarį tvarkyti, ir skalbti... Atvirai sakau - narkotikus pamiršiu visam gyvenimui. Jau geriau sėsti už vagystę...
Iš kalėjimo išleis kojomis į priekį?
Kaunietė Irena Mauručienė Panevėžio moterų kalėjime dar, galima sakyti, naujokė - čia praleidusi mažiau nei pusę metų. Priešaky - trylika su puse. Į kalėjimą ji pateko už 4 metukų anūkėlės Vilmutės nužudymą.
- Tikrai netikėjau, kad tiek daug duos - keturiolika metų! Kur aš tiek išgyvensiu - kojom į priekį iš "zonos" išneš, - pokalbį pradėjusi linksmai ir nuotaikingai, staiga apsiašarojo Irena Mauručienė.
- Gal teismas buvo toks griežtas, nes įtarė, jog melavote, jog dėl penkiametės anūkėlės mirties prisiėmėte svetimą - suaugusio anūko - kaltę?
- Jau kaip mane nervino tie žurnalistai - rašė visokiausias nesąmones! Neva tai aš anūko padarytą nusikaltimą prisiėmiau! Viskas buvo, kaip papasakojau teisme, bet, kartoju, nemaniau, kad senam žmogui skirs šitokią galybę metų kalėti!
- Ko gero, ir jūsų sveikata ne kažin kokia.
- Širdis tai dar neblogai dirba, tik va, kraujo spaudimas sukilęs. Gerai nors tiek, kad, vos prasčiau pasijutus, galima kreiptis į daktarę.
- Ar tokį įsivaizdavote kalėjimą?
- Kai dar Lukiškių tardymo izoliatoriuje laukiau teismo, kitos gąsdino, neva Panevėžyje bus kur kas blogiau. Atvežė į "zoną" - ogi nieko čia baisaus. Blogiau tikėjausi. Žinoma, nereikia įsivaizduoti, kad čia vos ne kurortas - mano sekcijoje - dešimt kalinių, visos jos irgi "su charakteriais". Be to, galėtų būti geresnis maistas - trūksta daržovių.
- Ar turite galimybę, ko trūksta, nusipirkti kalėjimo parduotuvėlėje?
- Laimė, turiu. Anūkas dažnai aplanko, atveža pensiją - ją daugiausia maistui ir praleidžiu.
- O ar dukra, nužudytos anūkėlės motina, jus kada nors aplankė?
- Ne. Kai suėmė, Snieguolės nė karto nemačiau. Ji gi tomis dienomis kažkur gastroliavo, o grįžusi namo nerado nei dukters Vilmutės, nei manęs, motinos. Po to aš jai parašiau du laiškus. Suminėjau, kokius mano daiktus galinti pasiimti, atsiprašiau už atneštą skausmą - Vilmutė juk buvo pati mylimiausia jos dukrelė. Prašiau atleisti, tikėjausi, kad susitaikysime. Tačiau negavau jokio atsakymo. Kaip ir teisme - vieną kartą ji į mane pažiūrėjo šaltu žvilgsniu ir nusisuko.
- Kalbate taip, tarsi jūsų padarytas nusikaltimas būtų gerokai lengvesnis...
- O, ne, aš labai dėl visko gailiuosi. Baisiai blogai pasielgiau. Atvirai pasakysiu - mylėjau visus anūkus, visus aštuonis dukters nuo skirtingų vyrų pagimdytus vaikelius, kaip galėdama juos prižiūrėjau. Tačiau tą vakarą Vilmutė savo riksmu mane labai sunervino, supykusi vonelėje ir panardinau, o paskui, išsigandusi savo beprotiškų veiksmų, vaiką paslėpiau rūsyje. Labai dėl to gailiuosi.
- Turbūt net ir jums pačiai sunku įsivaizduoti, kad gyvenimo saulėlydį teks sutikti nelaisvėje.
- Aš kartais net užsimirštu, kad esu kalėjime. Visą gyvenimą vargau: turėjau labai griežtą ir godų patėvį; vos sūnus grįžo iš kariuomenės - paliko vyras; senatvėje - dar "gražiau": atsidūriau kalėjime. Įnikau į knygas - gerai, kad biblioteka tokia didelė, visų knygų neperskaitysiu iki gyvenimo pabaigos. Susidraugavau su viena, tiesa, gerokai jaunesne, moterimi iš tos pačios sekcijos. Net nežinau, už ką ji kali, bet kai yra su kuo nuoširdžiai pasikalbėti - ir gyvenimas čia, "zonoje", neatrodo toks slogus ir pilkas...
Atsisveikindama Irena Mauručienė užsiminė po keleto metų prašysianti prezidento malonės.
- Labai noriu į laisvę, - vėl pratrūko raudoti vyriausia "zonos" gyventoja...
