Kadaise vyskupas Motiejus Valančius, didis lietuvių tautos savimonės žadintojas, rašė: "Mūsų krašte ganėtinai daug turime artojų, šieno pjovėjų, bernų ir piemenų, bet maža tėra amatininkų..." Nuo seno, pasiskyrę sau artojų dalią, lietuviai sunkiai linko prie amatų, tarsi gėdindamiesi dirbti tokius darbus, kuriuose tebuvo matyti vien artimiausios dienos nauda, pelnoma ne visada švariomis rankomis. Ir vis dėlto ilgainiui tas pasidygėjimas blėso, nyko. Kiekvienoje apylinkėje atsirado kalvių, kurpių, siuvėjų, malūnininkų, dailidžių, kailiadirbių... Žodžiu, visokių amatų ir verslų meistrų būdavo kaime, ir ne po vieną, o po kelis, besivaržančius tarpusavyje. O mugės, kokios būdavo mugės! Akys raibdavo nuo prekių, viskas savomis rankomis padaryta iš medžio, iš molio, iš kitų medžiagų, kurios po ranka pakliūdavo. Kiek garsių meistrų žmonės pažinojo, kiek gal ne tokių auksarankių, bet sąžiningų, nuoširdžių amatininkų savo prekes ir paslaugas siūlė.
O dabar? Dabar žmogui kaime tikra nelaimė, jei atėjo laikas krosnį pataisyti, jei atitarnavo ūkyje koks padargas ar paprasčiausiai atšoko bato padas. Dar prisimename, kaip sovietiniais laikais visais žmogų užgriūvančiais nemalonumais tarsi pati valstybė rūpinosi, rajonų centruose veikė buitinio aptarnavimo kombinatai, miesteliuose ar bent šiek tiek didesnėse gyvenvietėse būdavo šiokių tokių taisyklų, punktų. O dabar, ypač kaime, jokių paslaugų neliko. Vietoje nei nusikirpsi, nei pirtyje išsimaudysi... Atrodo, ankstokai į muziejus sunešėme senųjų meistrų dirbinius, visokius namų apyvokos daiktus.
Et, manėme, viską gamins fabrikai, viską nusipirksime parduotuvėje. Klydome! Argi tai prekė, rodydamas kokį paprasčiausią daiktą sako senas kaimietis, sakykime, šakę ar grandinę gyvuliams rišti. Eitum į kalvę, prašytum račiaus ar puodžiaus, bet kur ta kalvė, kur tie stiprių vežimų ir puodynių dirbėjai, pjūklų galąstojai? O juk kiek kaimuose jaunų, sveikata trykštančių vyrų! Deja, be jokio amato, be jokio užsiėmimo...
Gerai, jei vienas kitas gal ateis malkų suskaldyti, stogą pataisyti ar dar kokį darbelį nudirbti ir šitaip nors kiek užsidirbti. O kitas ir to nedarys, jam paprasčiau yra pavogti, atimti. Dabartiniais vadinamaisiais laukinio kapitalizmo laikais daugelis suskato pirkinėti ir perpardavinėti, bet negali juk visi verstis šitokia "prekyba". Auga nauja karta ir visiems metalo bei miško rąstų tikrai neužteks.
Tai šit kaip susiklostė: kaimuose būriai bedarbių, vis daugiau reikia įvairių paslaugų, o jas mokančiųjų suteikti nėra. Kitose Europos valstybėse žemės ūkyje irgi buvo ir yra bedarbių, tačiau jie nepaliekami likimo valiai: žmonės mokomi kitų profesijų, kuriamos naujos darbo vietos. Ten ir fermeriai negyvena vien iš žemės ūkio, prasimano visokių verslų ir iš jų gauna daugiau pelno negu iš žemės. Atrodo, ir mes turėtume sukti galvas, juk užtenka ir nagingumo, ir sumanumo, bet vis laukiame, žiūrime į valdžią, gal ši kokią pašalpą paskirs, už baltos rankutės į gerovę nuves. Tačiau kaip matome, tai - tuščios viltys. Gal vis dėlto geriau pasikliauti savomis jėgomis, ir savo galva? Galimybės dabar atsivėrusios nemažos, tik reikia ryžtis žengti ton pusėn. O kai tu vienas nepajėgsi suvalgyti duonos, galbūt pas tave ir kitas galės jos užsidirbti. Pamąstykime.
Kęstutis Astrauskas, Raseinių r.
