Neseniai Lietuvos akademinės bendruomenes sukrėtė netikėta žinia - daugelis aukštųjų mokyklų neteko teisės rengti doktorantus. Ne vieno universiteto profesūra pasijuto pažeminta ir sugniuždyta. Iki šiol užkulisiuose verda aistros, ieškoma pasiteisinimo ir kaltinami mokslo politikai. Kas vis dėlto teisus - mokslo bendruomenė ar biurokratai?
Iš kai kurių komentarų galima manyti, kad doktorantūros teisės praradimas, kurį patyrė ne viena aukštoji mokykla, tapo kone nacionalinio masto katastrofa. Iš tiesų išgirdus, kad teisė rengti mokslų daktarus sustabdyta vieninteliame universitete, turinčiame filosofijos fakultetą (turimas galvoje Vilniaus universitetas), o kai kurios aukštosios mokyklos (Vilniaus pedagoginis universitetas) bent laikinai prarado visas turėtas doktorantūras, gali apimti kone metafizinis siaubas. Net gali šauti į galvą mintis, kad visi Lietuvos mokslo biurokratai slapčia susivienijo ir nežinia dėl kokių priežasčių susimokė smogti akademinėms bendruomenėms smūgį žemiau juostos.
Tačiau ne viskas yra taip, kaip atrodo - taip, regis, sakė kažkuris Tvin Pykso miestelio herojus. Teisė rengti doktorantus sustabdyta ne iš paikumo ar kokių nors kerštingų paskatų. Jokia paslaptis, kad per pastarąjį dešimtmetį kai kuriose Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo sukurtos besiplėtojančios industrijos, konvejerio principu be perstojo “gaminančios” mokslų daktarus. Ilgą laiką buvo nebandoma aiškintis, ar konkreti aukštoji mokykla yra pajėgi suburti tokias mokslininkų pajėgas, kurios garantuotų, kad valstybės išlaikomas asmuo per ketverius doktorantūros metus parengs iš tiesų rimtą, originalų mokslo darbą. Nebuvo bandyta aiškintis, ar habilituoti daktarai, profesoriai, vadovaujantys doktorantų darbams, posėdžiaujantys doktorantūros komitetuose, patys turi pakankamai kvalifikacijų atlikti tokias pareigas ar tai viso labo paranki priemonė didinti savo akademinę galią ir burti aplink save ne itin gabius, tačiau ištikimus parankinius.
Gerai žinoma ir tai, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais, nesant griežtų ir nusistovėjusių reikalavimų habilitaciniam darbui, dalis apsukrių mokslo vidutinybių, nepaskelbusių jokių reikšmingų mokslo darbų, monografijų, neišspausdinusių nė poros straipsnių užsienio akademiniuose žurnaluose įsigudrino išsirūpinti profesorių mantijas, o sykiu ir teisę rengti doktorantus, posėdžiauti komitetuose, oponuoti ginamiems darbams, už visą šią veiklą, suprantama, gaunant ne tokį jau kuklų finansinį atlygį. Tokio akademinio klimato sąlygomis rimtesniems mokslo žmonėms beliko tarpusavy murmėti apie smukusią disertacijų kokybę.
Tai paaiškina, kodėl nemaža dalis naujai iškeptų mokslo daktarų, jaukiai įsitaisiusių aukštųjų mokyklų katedrose, sugebėjo metų metus vegetuoti, neskelbdami jokių mokslo darbų arba geriausiu atveju išspausdindami vieną kitą striuką straipsnelį uždaruose, žinybiniuose žurnaluose, kuriuos akademinės industrijos delegatai sugebėjo “prastumti” į šiandien jau liūdnai pagarsėjusį ir veikiai savo dienas baigsiantį “prestižinių” leidinių sąrašą. Suprantama, tai nekliudė, o skatino vidutinybes ropštis akademinės karjeros laiptais, nustumiant į šalį tuos, kurie naiviai tikėdami mokslu rašė rimtas knygas, rengė ir spausdino savo veikalus iš tiesų pripažintuose tarptautiniuose mokslo žurnaluose.
Todėl nenuostabu, kad galiausiai parengus reikalavimus mokslininkams, vadovaujantiems disertacijoms bei galintiems dalyvauti jų vertinime, paaiškėjo, kad nemaža dalis buvusių daktarų rengimo centrų tėra “Potiomkino kaimeliai”, neturintys nei pakankamų intelektualinių galių, nei rimtesnės reputacijos mokslo bendruomenėje. Todėl po diskusijų pakoreguotos doktorantūros komisijų sudarymo taisyklės šiandieną atrodo ne tik pagrįstos, bet ir labai savalaikės, nes gali pasitarnauti užkertant kelią mokslinių darbų inscenizacijoms.
O nepatenkintų šiomis taisyklėmis galima paklausti - nejaugi toks nepakeliamas reikalavimas, kad aukštosios mokyklos, norinčios turėti savo srities doktorantūras, užtikrintų, kad šiose struktūrose dalyvautų aktyvūs mokslininkai (turiu galvoje humanitarinių ir socialinių mokslų atstovus) bent kartą per penkerius metus paskelbiantys po straipsnį užsienio mokslo žurnaluose?
Tad mano išvada tokia - kad ir kaip skųstųsi “nuskriaustų” institucijų bendruomenės, susiklosčiusi situacija nėra jokia nacionalinė katastrofa, o iškelti reikalavimai joks smūgis, veikiau laiku mestas gelbėjimo ratas mokslo prestižui.
