Daugeliui žmonių, subrendusių jau nepriklausomybės laikotarpiu, propagandos sąvoka primena senovišką iškaseną, iš pažiūros neturinčią ničnieko bendra su šiandienine realybe. Tiems, kurie užaugo dar sovietmečiu, ji veikiausiai asocijuojasi su pranykusia epocha. Tačiau pastarieji metai įrodė, kad propaganda bei jos mechanizmai ir dabar veikia kuo puikiausiai.
Iš įpročio propaganda dažniausiai siejama su totalitariniais režimais, kurių egzistavimas pagrįstas ne tik prievarta primestomis ir įtvirtintomis visuomenės struktūromis, bet ir sava mitologija, kurios įskiepijimui žmonių galvose būtini masinio poveikio instrumentai. Vienas iš jų ir yra galingas bei paveikus propagandos mechanizmas, be kurio nebūtų išsilaikiusi nė viena totalitarinė santvarka. Tačiau klysta tie, kurie mano, kad demokratijos sąlygomis propagandai nebelieka vietos, kadangi ją užima visiškai kiti “demokratiški” masinio poveikio mechanizmai, pavyzdžiui, vartotojų visuomenėje išsikerojusi ir ją pačią formuojanti reklama. Iš tiesų pati reklama yra demokratiška tik iš pirmo žvilgsnio. Daugeliu atžvilgių ji veikia panašiai kaip propagandos mechanizmai totalitarinėse visuomenėse.
Kadangi pastarojo meto socialiniai įvykiai pademonstravo, kad pati demokratija pokomunistinėje Lietuvoje yra gležna ir labai nebrandi, visai nesunku suprasti, kodėl taip sėkmingai “suveikė” propagandos ir agitacijos principai, kurie, kaip daugelis naivokai manė, žlugo kartu su sovietine santvarka. Tad pamėginime pasiaiškinti, kas toji propaganda ir kodėl ji tokia gyvybinga. Užsimojus atsakyti į tokius klausimus nerasime geresnio palydovo nei įžvalgusis prancūzų sociologas Jacques’as Ellul (Žakas Eliu), dar septintajame XX amžiaus dešimtmetyje atskleidęs, kad propaganda veikia tiek totalitarinėse, tiek demokratinėse visuomenėse, o skiriasi nebent savo formomis ir smulkiais įtaigos niuansais.
Pasak Ellul, propaganda daro ypač didelį psichologinį poveikį. Kiekvienam visuomenės nariui ji primeta stereotipus, tad jam nebereikia kliautis savo galva, kelti klausimų ir ieškoti atsakymų. Visi galimi atsakymai į klausimus jam pateikiami iš anksto. Stereotipai žmones suvienija, padaro grupės nariais be jokių intelektualinių pastangų, suskirsto visus į “savus” ir “svetimus”. Propagandos paveiktas žmogus aistringai prisiriša prie savo grupės vertybių, kurios joje reiškiasi kaip bendros mąstymo klišės ir stereotipai. Jos veikiamas žmogus nustoja būti individualybe, kitus ir jų veiksmus jis vertina pagal išankstinius stereotipus. Be to, tvirtina Ellul, propaganda padeda žmogui pateisinti save ir savo veiksmus, panaikina abejones, kaltės jausmą. Taip formuojasi “monolitiški” individai, kurių nebevargina vidiniai konfliktai, savikritika, dvejonės dėl savo įsitikinimų ar poelgių.
Propaganda galiausiai paverčia žmogų įsitikinimų sistema, kurioje nelieka vietos dviprasmybėms ar neaiškumams. Atvirkščiai, jos paveiktas žmogus pats kratosi bet kokių neaiškumų, kurie jį psichologiškai vargina ir traumuoja, jis jaučiasi asmeniškai puolamas tuomet, kai oponentai kritikuoja jo įsitikinimus. Paradoksaliausia, aiškina Ellul, kad propagandos suformuotas masių visuomenės žmogus jam svetimas ar nepriimtinas idėjas laiko ne kuo nors kitu, bet… propaganda! Ji tarsi sukarikatūrinta religijos forma, paverčia žmogų paklusniu ir ištikimu jam įpirštoms tikėjimo dogmoms, kurios, nors ir parengtos pašalinių, tampa asmens savastimi.
Apeliuodamas į psichologinių tyrimų išvadas Ellul aiškina, kad propaganda ilgainiui žmogui sukelia neurozę. Neurotiška asmenybė yra susijusi su visuomenės struktūra ir kultūra, o dalis neurozių kyla iš visuomenėje esančių problemų. Propaganda kuria tokį įspūdį, tarsi ji siūlytų vaistus nuo asmeninių problemų, tačiau iš tiesų ji žmogų paverčia neurotiku. Jis praranda sugebėjimą blaiviai ir niuansuotai vertinti situacijas, ima skirstyti pasaulį į juoda ir balta, gera ir bloga. Propaganda juo nuolatos manipuliuoja įveldama į netikrus konfliktus, kuriuos ji pati dirbtinai sukelia. O dalyvavimas išgalvotuose konfliktuose ir laikomas vienu esminių neurozės bruožų. Neurotikas nesugeba pats spręsti jį užgriuvusių problemų, todėl siekia susilieti su kuo didesniu būriu žmonių, kadangi jis gali jaustis visaverčiu tik tuomet, kai jį sups taip pat mąstantys, išpažįstantys tuos pačius įsitikinimus ir taip pat besielgiantys… Tik minioje jis jaučiasi saugus, tik bandoje jo nedrasko abejonės…
Ir be didesnių tyrimų akivaizdu, kad pastaruoju metu Lietuvos visuomenė tapo sumanių ir meistriškų propagandos specialistų sukonstruotos mitų ir įsitikinimų sistemos įkaitu. Televizijos žurnalistų kalbinami mitinguose dalyvaujantys žmonės, vienu balsu tvirtinantys, kad Lietuva esanti “pavojuje”, kad “būtina ginti demokratiją”, užkirsti kelią “šliaužiančiam perversmui”, tačiau negalintys nieko esmingiau paaiškinti nejučia išsiduoda, jog nemaža dalis visuomenės pateko į propagandistų gudriai paspęstus spąstus. Tačiau galima spėti, kad net ir “de jure” išsprendus keletą mėnesių trunkančią krizę, dėl ilgalaikio propagandos poveikio psichologinis palengvėjimas masėse pasijus dar labai negreitai.
