Prieš metus Lietuva buvo didžiausios Europoje tarptautinės Frankfurto knygų mugės viešnia. Prabėgus metams po tokio neeilinio įvykio maga pasiaiškinti - ką pasiekėme? Ar iš tiesų keturi milijonai litų, kuriuos Lietuvos valdžia investavo į šią programą, atnešė lauktų rezultatų? Ar padaryta viskas, kad programai pasibaigus būtų toliau tęsiamas knygų leidybos darbas?
Šių eilučių autoriui Frankfurto mugėje teko lankytis prieš porą metų, kai buvo rengiamasi šiai programai. Kokio nors netikėto furoro tuo metu pastebėti neteko, nors šeimininkai, atrodė, dėjo pastangas, kad jau tuomet Lietuvos balsas būtų bent šiek tiek girdimas. Diskusijose, skirtose būsimai Lietuvos programai, netrūko nei klausytojų, nei žurnalistų, ir vis dėlto persekiojo įspūdis, kad išmoningai pateiktos Graikijos kultūros žavesys nustelbė visus kitus programų akcentus. Savo komentaruose, kuriuos pateikiau mūsų kultūros spaudai grįžęs iš Frankfurto, atsargiai paabejojau, kad Lietuvai suteikti nemenki dividendai, ir retoriškai klausiau, ar sugebėsime jais pasinaudoti? Taigi prabėgus metams laikas paklausti - ar iš tiesų pasinaudojome?
Nepaisant rietenų ir susistumdymų, kurie lydėjo pasirengimą Frankfurto knygų mugei, vis dėlto sugebėta parengti pakankamai reprezentatyvią programą. Kita vertus, puikiai žinoma, kad ir šalyse, turinčiose ilgesnes demokratijos tradicijas, be rietenų ir konfliktų tokiais atvejais neapsieinama. Visur esama interesų, ne itin sveiko lobizmo ar netgi visai nepadorios kovos užkulisiuose. Netrūko tokių reiškinių ir Lietuvoje, tačiau galiausiai, išsidalijus programai skirtas lėšas, prasidėjo įtemptas pasirengimo darbas, kuris galiausiai buvo apvainikuotas sėkme.
Dauguma Frankfurto mugės dalyvių, grįžę į Lietuvą, stačiai svaigo nuo sėkmės pojūčio. Spaudoje buvo pateikti duomenys apie kelis tūkstančius mūsų šaliai skirtų straipsnių, reportažų, komentarų. Grįžusieji jautėsi lyg sportininkai, laimėję rungtynes europiniame turnyre ir parsigabenę dorai pelnytus laurus. Liaupsių Frankfurto programai nepašykštėta ir vėliau, kai jau vokiečių kultūros institutas suskato rūpintis praėjusio įvykio aptarimu.
Visa tai buvo labai natūralu ir, regis, savalaikiška. Kuo čia stebėtis, kad neprastai pasirodžius tarptautinėse erdvėse surengtas keletas savęs pagarbinimo seansų? Tačiau kadangi prabėgo metai, pats laikas pasiaiškinti, ar už žurnalistinio šurmulio regimi rimtesni rezultatai? Kiek ir kokių knygų per tą laiką išversta? Kai lietuviai dar ik rengėsi programai, mugės rengėjų atstovai pasakojo apie tai, kokių puikių rezultatų pasiekė graikai, parodę savo kultūrą šimtams tūkstančių lankytojų. Įstrigo ne kartą paminėtas faktas - per metus laiko po mugės Vokietijoje buvo išversta daugiau nei penkiasdešimt graikų autorių knygų.
O kokiais realiais rezultatais galime pasidžiaugti metus? Žiniomis, kurios per mugę buvo žiniasklaidoje paskleistos apie Lietuvą? Bet tai jau vakarykštės naujienos. O kaip sako anglai - vakarykštės naujienos yra jokios naujienos. Šiemet mugės erdvėse karaliauja rusų literatūra, kuri, kad ir kaip sunku būtų pripažinti iš patriotinių ambicijų, Europai gerokai įdomesnė už mūsiškę. Senesnės ir įspūdingesnės tradicijos, kitas plunksnos meistrų skaičius, kiti leidinių mastai. Tad kirba klausimas, ar pasibaigus mugei baigėsi visas lietuvių entuziazmas ir energija? Juk jei atmesime Lietuvoje šiai progai išverstas kelias dešimtis knygų, kurios buvo tik tokiu atveju privalomi suvenyrai, dėmesio sulaukėme ne kažin kiek. Juk pačioje Vokietijoje išleistų grožinės literatūros knygų (poezijos nė neskaičiuosime, kadangi jos tiražai visame pasaulyje menkučiai) buvo neką daugiau nei pustuzinis.
Nori nenori peršasi išvada, kad lietuviai pajėgūs bėgti tik trumpas distancijas. Mokame surengti puošnius festivalius, tačiau ilgalaikiams, besitęsiantiems projektams neturime nei energijos, nei jėgų. O gal net ir interesų. Juk daug lengviau panaudoti valstybės lėšas kelių dešimčių knygų leidybai, surengti keliolika diskusijų nei toliau rūpintis, kad lietuviškų knygų lentyna šalyje, kur vyko lietuvių literatūros pristatymas, plėstųsi. Galiausiai už tokius pasirodymus mokame nemažai, tad iš tiesų labai norėtųsi, kad po mugės visos tolesnės pastangos nebūtų suverstos tik ant mažutės įstaigėlės “Lietuviškos knygos” pečių.
