Jei koks nors sociologas šiandieną ryžtųsi apklausti Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojus ir studentus, kas yra ir ką reiškią liberalusis lavinimas, aiškaus atsakymo jis tikriausiai neišgirstų. Tai visai nenuostabu, nes ištisus dešimtmečius Lietuvoje nė nebuvo bandoma aiškintis, kokia yra universitetinio lavinimo esmė ir kas sudaro jo pagrindą.
Todėl visai nenuostabu, kad universiteto absolventas, įgijęs aukštojo mokslo diplomą, netgi prispirtas prie sienos, devyniais atvejais iš dešimties tikriausiai nepasakytų, kuo gi skiriasi studijos universitete nuo išsilavinimo, įgyto specializuotoje aukštojoje profesinėje mokykloje. Akivaizdu ir tai, kad ir per pastaruosius keliolika laisvės metų prie universitetinio lavinimo sampratos priartėjome ne kažin kiek. Todėl ir šiandien administratoriams dažniausiai neaišku, kodėl užuot skiepijus studentams technines specialybės žinias ir pasirūpinus, kad visi studijuojami dalykai būtų praktiški, naudingi ir lengvai pritaikomi profesinėje veikloje, universitetų programose tenka palikti vietos bendrojo (arba humanitarinio) lavinimo dalykams. Beje, kaip tik šio pobūdžio lavinimas nuo viduramžių laikytas būtinu ir nepakeičiami universitetinio lavinimo pagrindu. Anuomet septynis “liberaliuosius menus” buvo įprasta skirti į dvi dalis: triviumą, kurį sudarė logika, gramatika ir retorika, bei kvadriviumą - sudarytą iš matematikos, geometrijos, muzikos ir astronomijos. Viduramžiais šios disciplinos buvo vadinamos septyniais išminties stulpais. Jos buvo aiškiai atskirtos nuo mechaninių dalykų ir tų, kurie buvo susiję su rankų darbo įgūdžiais.
Nors per daugelį amžių humanitarinių disciplinų padaugėjo, o ir jos pačios iš esmės pasikeitė, tačiau bendrojo lavinimo idėja išliko tvirta. Šitai reikėtų sieti su senąja pamatine “liberaliųjų menų” samprata, kuri reiškė, kad šių dalykų studijos žmogų išlaisvina, išmoko savarankiškai mąstyti ir veikti. Ji suklibėjo tik prasidėjus moderniajai epochai, kai buvo imta vaizduotis, kad žmogaus siekiai turi būti praktiški ir pragmatiški, o žmogaus lavinimas - pirmiausia susijęs su tuo, kaip užtikrinti jo fizinę ir materialinę gerovę. Anglų filosofas Johnas Lockas XVII amžiuje aiškiai išreiškė šiuos pokyčius. Pasak jo, tradicinis pedantiškas lavinimas buvo tik kliūtis žmogui, siekiančiam būti naudingam visuomenei ir norinčiam įgyti praktinių, gyvenime pritaikomų žinių. Taip buvo skiepijama utilitari ir labai ribota aukštojo mokslo samprata. Ir nors anuometiniams universitetams šioji koncepcija didelės įtakos nepadarė, tačiau naujosios akademijos ir profesinės mokyklos buvo steigiamos kaip tik tam, kad įgyvendintų tokią programą. Taip Vakarų pasaulyje skleidėsi naudingo, efektyvaus, specializuotomis žiniomis pagrįsto lavinimo idėjos, kurias stiprino ir skatino industrializacijos procesai.
Tačiau, kad ir kaip nuo Švietimo epochos laikų buvo stengtasi įveikti universiteto “tradiciją”, t.y. išstumti iš šios institucijos bendrojo lavinimo dalykus, pakeičiant juos praktiškais, ji išsilaikė. Nors XIX amžiuje visame Vakarų pasaulyje ėmė rastis gausybė specializuotų aukštųjų mokyklų, universitetai liko svarbiausiais aukštojo mokslo centrais. Tai, kas anuo metu atrodė “nenaudinga”, “neekonomiška” ir “neefektyvu”, pasirodė nepakeičiama. Ir iš tiesų šiandien galim drąsiai tarsi, kad atsisakius bendrojo lavinimo idėjos, iš universiteto teliktų iškaba, geriausiu atveju fasadas, maskuojantis vienpusišką ir siaurą aukštojo lavinimo sampratą.
Vargu ar kas pultų ginčytis, kad humanitarinio (bendrojo) lavinimo dalykai neugdo kritinio mąstymo, neplečia žmogaus supratimo apie pasaulį, nepadeda jam daryti savarankiškų etinių sprendimų. Humanitarinis lavinimas ir yra skirtas įtvirtinti tokius mąstymo ir veiklos įgūdžius, be kurių neįmanoma sėkminga profesinė veikla. Tačiau visa tai, kas nekelia jokių abejonių abstrakčiose diskusijose, tampa problema, vos tik imamasi praktiškai modeliuoti profesinių (specialybės) ir humanitarinių dalykų santykius universitetų programose. Kaip tik tuomet kyla pagunda aukoti “abstrakcijas” dėl apčiuopiamų ir gerokai lengviau apskaičiuojamų ir įvertinamų dalykų. Būtent todėl šiandieną kaip niekad aktualu iš naujo įvertinti bendrojo lavinimo svarbą ir kurti tokį universitetinio lavinimo modelį, kuriame įsivyrautų protinga humanitarinių ir specialybės programų pusiausvyra.
Aukštojo mokslo reforma? (1) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_84485)Aukštojo mokslo reforma? (2) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_85007)Aukštojo mokslo reforma? (3) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_87100)Aukštojo mokslo reforma? (4) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_89330)Aukštojo mokslo reforma? (5) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_91000)Aukštojo mokslo reforma? (6) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_92319)Aukštojo mokslo reforma? (7) (http://www.omni.lt/index.php?base/z_93979)
