Viena opiausių Lietuvos aukštųjų mokyklų problemų - menkas jų profesūros darbo užmokestis, dėl kurio nemaža dalis talentingų žmonių ieško kitų uždarbio šaltinių arba emigruoja. Nors universitetų finansavimo politika esmingai keičiasi, tačiau lėšų perskirstymas mokslo įstaigoms kol kas neturi didesnės įtakos konkretaus dėstytojo atlyginimui.
Šiuo metu vyraujanti dėstytojų užmokesčio tvarka yra perimta iš sovietmečio be didesnių pakeitimų. Universitete dėstančiam asmeniui mokama atsižvelgiant į jo akademinį statusą. Taigi fiksuotą ir standartizuotą atlyginimą dėstytojai gauna pagal tai, kokias pareigas aukštojoje mokykloje užima: lektoriaus, asistento, docento ar profesoriaus. Kitaip tariant, formalios kvalifikacijos, suteiktos tuomet, kai dėstytojas apgynė disertaciją ir gavo naują pareigybę bei pedagoginį mokslo vardą, ir nulemia jo atlyginimo dydį keleriems ar kelioms dešimtims metų.
Tačiau jokia paslaptis, kad aukštosiose mokyklose dirba labai nevienodų kvalifikacijų mokslo žmonės, nors neretai jie užima tokias pat pareigybes ir turi tą patį docento ar profesoriaus vardą. Esama ir tokių, kurie eksploatuoja keliolika metų neatnaujinamas žinias, nedirba mokslinio darbo, nerengia jokių vadovėlių ar metodinės lektūros. Užimamos institucinės pozicijos aukštojo mokslo įstaigose išsaugojamos sukurpus vieną ar kitą straipsnelį, kuris Lietuvos sąlygomis gana nesunkiai įperšamas “moksliniam” (t.y. recenzuojamam) leidiniui, kadangi tokių iki šiol galiojančiame, naikinamame ir vis nepanaikinamame sąraše pastaruoju metu buvo apie 110. Gerai žinoma ir tai, kad mūsų sąlygomis išspausdinti straipsnelį pagelbsti neskrupulingi, akademinės etikos ne itin paisantys bičiuliai, kurių knibždėte knibžda redkolegijose ir tarp recenzentų.
Ne paslaptis ir tai, kad dalis docentų ir profesorių sulaukia pensijos įsigudrinę per gyvenimą neparašyti nė vienos mokslo knygos… Mokslinė veikla simuliuojama dalyvaujant įvairiausioje ezoterinėje veikloje: tai darbas disertacijų komitetuose, oponavimas disertacijoms, mokslo darbų recenzavimas žurnalams… Suprantama, visa tai atliekama su labai reikšminga mina… Kad ir kaip būtų keista, iki šiol buvo beveik neatsižvelgiama į tai, ar pilietis, per dešimtį metų paskelbęs vos 1-2 straipsnius, yra pakankamai kvalifikuotas vertinti kolegų ar doktorantų darbus.
Vakarų šalyse, kur pretendentų į darbo vietą universitete paprastai būna nuo keliolikos iki kelių dešimčių (netgi šimtų), veikia seniai nusistovėjusi vertinimo sistema. Pretendento sėkmę konkurse, nepaisant visam pasaulyje egzistuojančio lobizmo, nulemia tai, ar jis turi pakankamai reikšmingų mokslo darbų. Vadinamuosiuose “tyrimų universitetuose” JAV renkant asmenį į asocijuoto profesoriaus (apytiksliai atitinkančio mūsiškį docentą) pareigas, reikalaujama, kad šis būtų paskelbęs bent dvi reikšmingas akademines knygas ir keliolika straipsnių. Daktaro laipsnis, kuriuo mėgstama manipuliuoti Lietuvoje, nei Vakarų Europoje, nei Jungtinėse Valstijose, nei galiausiai daugelyje Azijos šalių nėra joks “bilietas” į universiteto profesoriaus katedrą. Prancūzijoje, pavyzdžiui, neįmanoma tokia situacija, kad instituto ar katedros vadovo vietą užimtų žmogus, kurio mokslo darbai nėra žinomi platesniems visuomenės sluoksniams… Lietuvoje šitai būtų laikoma kone akibrokštu.
Kartais klaidingai įsivaizduojama, kad viso pasaulio valstybiniuose universitetuose egzistuoja lygiava. To nėra. Jungtinėse Valstijose, kur dėstytojui mokama pagal kontrakto sąlygas, atsižvelgiant į jo akademinius pasiekimus, mokslo darbų reikšmę ir daugelį kitų kriterijų. Todėl du to paties universiteto profesoriai gauna ganėtinai nevienodus atlyginimus, nors skirtumai gal ir ne visuomet labai dideli. Retsykiais atlyginimų skirtumai būna milžiniški. Pavyzdžiui, JAV valstybinio universiteto asocijuotas profesorius gauna apie 3-3,5 JAV dolerių per mėnesį. Tačiau jis gali įvairuoti. Štai valstybinio universiteto, kuriame teko dirbti Jungtinėse Valstijose, fakulteto dekanas buvo perviliotas iš vieno garsiausių privačių universitetų, pasiūlius jam 250 tūkst. JAV dol. atlyginimą, kadangi tai buvo mokslo pasaulyje garsi asmenybė. Tokie atvejai jokia išimtis.
Kai kurie Lietuvos universitetai, suvokę, kad iki šiol praktikuota “rykštės” politika neduoda norimų rezultatų (mokslinių darbų nė kiek negausėja), ėmėsi “bandelės” politikos, teikdami dėstytojams priedus už mokslinius pasiekimus. Tačiau tai tik pirmieji žingsniai. Jei norima, kad mokslinio ir pedagoginio darbo lygis aukštosiose mokyklose kiltų, būtina imtis tokių žingsnių, kurie galutinai išguitų bet kokius lygiavos likučius. Tiek ministerija, tiek universitetų administracijos turėtų susirūpinti, kaip sukurti naujus atlyginimo už darbą principus. Olandijoje, pavyzdžiui, esama netgi ne kelių, o keliolikos hierarchinių akademinių pareigybių, kurios neleidžia tarpti mokslinės veiklos simuliacijoms. Panašius principus jau pats laikas įteisinti ir Lietuvoje.
