Amerikiečių žurnalistikos patriarchas H. L. Menkenas kadaise rašė, kad geriausias būdas reformuoti universitetą yra labai paprastas - tereikia iškarti visą profesūrą, o jo rūmus paversti pelenais. Žinoma, didysis satyrikas negailestingai pokštavo, tačiau po žiauria ironija slypėjo nusivylimas akademiniu pasauliu, jo mąstymo ir veiklos įpročiais.
Nei karti profesorių, nei deginti universitetų rūmų Lietuvoje niekas, ačiū Dievui, nesiruošia. Tačiau klausimas apie tai, kokia bus mūsų aukštojo mokslo ateitis, tebelieka miglotas. Bet kokį optimistinį Lietuvos aukštojo mokslo perspektyvų modeliavimą apsunkina gausybė dalykų. Viena vertus, per tuziną metų aukštojo mokslo panorama kaip buvo, taip ir liko ganėtinai skurdi, nepaisant įvairiausių kosmetinių operacijų ir ritualinių veiksmų. Kita vertus, galima buvo įsitikinti, kad pats akademinis sluoksnis iš esmės yra labiau suinteresuotas savo esamos situacijos konservavimu nei kokiomis nors radikalaus pobūdžio permainomis. Apie aukštojo mokslo reformas noriai ir pakiliai šnekama, tačiau vos tik pajutus, kad vienokia ar kitokia idėja gali tapti praktiniu veiksmu, entuziazmas kaipmat išgaruoja. Netgi atvirkščiai - puolama tvirtinti, kad šioje srityje problemų beveik nesama, kad per dvylika nepriklausomybės metų pasiekta puikiausių aukštojo mokslo rodiklių.
Tačiau, kad paaiškėtų, kas slypi už panašios retorikos, turėkime galvoje ir tai, jog visa tai, kas iki šiol buvo vadinama reforma, iš tiesų buvo tik pats elementariausias vienpakopio aukštojo išsilavinimo tapsmas pagrindinėmis (bakalauro) universitetinėmis ir magistrantūros studijomis, o buvusi trimetė aspirantūra “perkrikštyta” keturmete doktorantūra be jokių didesnių pertvarkymų. Akademinio pasaulio nenorą keistis ir atsikratyti slegiančio sovietmečio palikimo pademonstravo liūdnai pagarsėjęs nostrifikacijos vajus. Tiems, kurie šios plataus užmojo akcijos neprisimena, priminsiu, kad prieš dešimtį metų buvo užsibrėžta peržiūrėti priklausomybės metais apgintų disertacijų turinį, apvalyti akademinį sluoksnį nuo tų, kurie į jį prasiskynė kelius ne rimta moksline-tiriamąja veikla, bet uolia tarnyste kompartijai ir jos ideologijai. Užtat jos remiami galėjo užimti aukštus postus ir “auklėti” tuos sąžiningus mokslininkus, kurie rinkosi kitokį - daug sunkesnį kelią. Kaip ir buvo galima nuspėti, patys nostrifikacijos architektai ir vykdytojai parodė visišką nesugebėjimą atlikti šio nelengvo ir nelabai malonaus darbo. Išleidus gausybę lėšų komisijų sudarymui, darbų ekspertavimui ir tyrinėtojų peratestavimui viskas iš esmės liko kaip buvę.
Tiesa, keliolikai labiausiai susikompromitavusių, su prosovietine “Jedinstva” susijusių dėstytojų sovietmečiu įgyti mokslo vardai buvo nepripažinti. Likusieji galėjo ramiau atsidūsėti ir toliau snūduriuoti palaimingoje letargo būsenoje, skaitydami paskaitas iš pageltusių kelių dešimtmečių senumo konspektų ir laikydamiesi kuo toliau nuo realaus mokslinio darbo. Jo (t.y. monografijų, straipsnių Lietuvos ir užsienio žurnaluose) stygių tapo įmanoma kompensuoti ezoterine veikla: dalyvavimu doktorantūros ir habilitacinių darbų komitetuose, oponavimu disertacijoms, dalyvavimu kokiose nors vidinėse aukštųjų mokyklų komisijose arba retsykiais skaitant pranešimėlius uždarose, savo ratui skirtose konferencijose. Nė kiek nenuostabu, kad pastaruoju metu valstybės institucijoms mokslinės produkcijos kiekį ėmus laikyti vienu svarbiausių aukštųjų mokyklų veiklos kriterijų, vėl girdisi niurnėjimas ir pasidygėjimas primestais reikalavimais.
Žinoma, reikalavimai kol kas nėra tobuli. Neretai siekiant žaibiškų mokslinio darbo rezultatų akivaizdžiai aukojama pedagoginio darbo kokybė. Kol kas valstybės institucijos, nurodančios būtinybę pertvarkyti aukštojo mokslo strategiją (ir kai ką jau darančios), nesiryžta spręsti seniausiai pribrendusių dalykų. Pavyzdžiui, skundžiamasi, kad aukštųjų mokyklų, o ypač universitetų, turime per daug, kad programos dubliuojasi, kad "gaminami” specialistai neatsižvelgiant į darbo rinkos poreikius. Didžiausia problema - anaiptol ne jų skaičius, bet kokybė. Pirmaisiais nepriklausomybės metais didžiuma aukštųjų mokyklų persivadino universitetais, nesukdamos galvos, ką reiškia šis įpareigojantis pavadinimas. Užtat šiandieną turime Medicinos ir Žemės ūkio universitetus. Atskirą Veterinarijos akademiją ir savo lygiu nebent kolegijai prilygstantį Šiaulių universitetą… O ar medicina neturėtų būti tik vienu iš universiteto fakultetų, ar žemės ūkis ir veterinarija negalėtų tilpti po vienu stogu? Ir dar daug tokių “ar”, į kuriuos konkrečiau pabandysiu atsakyti kituose straipsniuose.
