04 12 06, pirmadienis. Lietuvoje daugėja “Maximų”, bet mažėja maksimų, t.y. principų. Seimo narys per penkias minutes pakeičia nuomonę, kad įtiktų prezidento patarėjai, kuri dalyvauja Seimo komiteto posėdyje.
Iškelti dalgiai ir šakės. Vargdieniai karia ponus, išvaiko kitas “siurbėles”. Balio Dvariono operos “Dalia” premjerai Vilniuje socializmo nestigo.
04 12 07, antradienis
“Ieškoti problemų, jų vis dėlto surasti, neteisingai jas įvertinti ir netinkamai jas išspręsti - štai kas yra politika”. Tai ciniškas, bet būtinas JAV ekonomisto Ernesto Benno priminimas politikams.
04 12 08, trečiadienis
Pasirodo, kandidatas į ministrus yra gardus patiekalas. Jis valgomas po rinkimų, formuojant Vyriausybę. Koalicija paskelbia meniu (kandidatų į ministrus sąrašą). Iš jo opozicija ir Prezidentūra renkasi skanėstus. Kandidatai valgomi rafinuotai, su moralios politikos priedanga.
Apginti Rimantą Vaitkų, kandidatą į švietimo ministrus, buvo įmanoma. Tai padorus žmogus ir geras specialistas. Specialiosios tarnybos jam priekaištų neturi. Todėl ir buvo ištraukta ilgai marinuota ir abejotina purvina informacija. O iš tikrųjų viskas paprasta: Rimantas neįtiko žmonėms, kurie vis dar turi įtakos prezidentui Adamkui.
Kad ir kokia būtų kabineto sudėtis, prisiminkime seną politikos išmintį: nesvarbu, kas laimi rinkimus - valdžią vis tiek paima finansų ministerija.
04 12 10, penktadienis
Hamletas svarstė “būti ar nebūti”, Valdas Adamkus - “skristi ar neskristi”.
Rusai kviečia šalių vadovus į Maskvą kitų metų gegužės 9 d. paminėti pergalės prieš nacizmą 60-metį. Jeigu Adamkus skris, triukšmą sukels hiperpatriotai. Jeigu neskris, rusai prilipdys jam “fašisto” etiketę.
Šį reikalą Rygoje svarstė trijų Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentų užsienio reikalų komitetai. Dauguma politikų, kad ir nenoriai, pataria Baltijos šalių vadovams į Maskvą skristi.
Istorija todėl ir įdomi, kad ji sudėtinga, ji - įvykių sudėtis, joje keli procesai vyksta vienu metu. Raudonoji armija sutraiško nacistinį monstrą 1945 metais, sąjungininkams talkinant iš Vakarų. Tai įvykis, be kurio šiandien gal gyventume ne Europos, o Buchenwaldų ir Zaksenhauzenų Sąjungoje. Iš karto po to Rytų Europą užlieja raudonasis teroras. Tai tragedija, dėl kurios ši Europos dalis ir pati Rusija kamuojasi iki šiol.
Bet negi nesugebėsime atskirti vieną istorijos dramą nuo kitos? Negi negalime kiekvieną jų atskirai ir blaiviai įvertinti? Ypač kai praėjo 60 metų? Maskvoje galime pagerbti karo aukas ir paprastų žmonių žygdarbį; ir tą pačią dieną pasakyti Vladimirui Putinui, ką galvojame apie stalinizmo nusikaltimus.
Karo pabaigos šventimas dar kartą primins visiems, kad Rusija šiandien yra pasimetusi valstybė. Ar ji strategiškai eis išvien su Europa, ar išvien su Azija - abiem atvejais Rusija bus silpnesnis partneris. Pirmu atveju Rusijos Vakarų laukia “kaliningradizacija”, t.y. laipsniškas, bet nesustabdomas Vakarų kapitalo ir vertybių įsišaknijimas. Antru atveju Rusijos Rytuose paspartės “kinizacija”. Kiniai įsisavins Sibirą, o Kinijos turbokapitalizmas gali pasiglemžti rusiškąjį.
Lieka ir tradicinis “rusiškojo išskirtinumo” kelias. Beje, po titaniškų pastangų išplėšta pergalė kare su Hitleriu ir jos šventimas gali sustiprinti šio kelio šalininkus.
“Lietuvos žinios” (www.lzinios.lt)
Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
