Gal kam pasirodys ir keista, bet esminis Lietuvos užsienio politikos klausimas dabar skamba taip – kokios Lietuvos norime?
Jeigu norime liberaliosios Lietuvos, kurioje dominuotų rinkos santykiai ne tik rinkoje, bet ir visuomenėje, tuomet turime atitinkamai kreipti ir mūsų diplomatiją. Tarkime, pasisakykime už kuo silpnesnę Europos Sąjungą (ES), nes kuo ši Sąjunga stipresnė, tuo daugiau ji reguliuoja – pradedant žemės ūkiu ir baigiant audiovizualine sritimi, o tai nėra liberalu.
Liberaliajai Lietuvai būtų geriausia, kad Europos Sąjunga neberemtų atsiliekančių šalių ir regionų, nes tai prieštarauja laisvosios rinkos idėjai. Nematoma rinkos ranka juk ir taip viską sutvarkys. Liberalioji Lietuva taip pat turėtų priešintis siūlymams suvienodinti socialinius ES standartus ir toliau nepritarti mokesčių suvienodinimui ES šalyse.
Paklausta paprasto klausimo – kas yra jos sąjungininkai, partneriai, varžovai ir priešai? – liberalioji Lietuva atsakytų: jos sąjungininkai yra liberaliosios JAV ir Didžioji Britanija, nors tai veikiau socialliberalios valstybės. Partneriai – kitos OECD šalys (30 turtingiausių pasaulio šalių ekonominio bendradarbiavimo klubas). Varžovai – tos pačios OECD šalys ir kitos „rinkos“. Priešas? Be abejo, Kinija – sparčiausiai auganti milžiniška rinka ir ūkis, „pasaulio gamykla“, konkurencijos dalgiu šluojanti šalin OECD šalių produktus. ES nepatenka nė į vieną kategoriją. Tikriems liberalams ji beveik nereikalinga.
Jeigu norime konservatyviosios Lietuvos, tada irgi nebegalime remti tolesnio ES vienijimosi, nes stipri ir vieninga ES neva grės mūsų tapatybei, valstybingumui, kalbai, papročiams ir tradicijoms. Konservatyvioji Lietuva negali pasisakyti už tolesnę ES plėtrą į Ukrainą ar Moldovą, nes ką tik išsiplėtusi ES turi sustoti ir susitvarkyti viduje, mat tvarka ir stabilumas yra svarbiausia.
Konservatyvioji Lietuva arba jos griežtesnis sparnas galėtų prašytis į talką dabartinei JAV administracijai ir toliau skleisti Vakarų civilizaciją kitoms civilizacijoms. Pavyzdžiui, 2006 metais būtų galima padirbėti Kinijoje.
Kas būtų konservatyviosios Lietuvos sąjungininkai, partneriai, varžovai ir priešai? Sąjungininkai – socialliberalios ekonomiškai, bet šiuo metu gana konservatyvios ideologiškai JAV. Gal Didžioji Britanija, nors nesenos Eltono Johno vedybos su savo išrinktuoju ir Niujorko ar Londono tautų katilai vargu bau džiugina Ireną Degutienę ir jos kolegas. Partneriai (atsiprašau konservatorių už netinkamą žodį šiame kontekste) – konservatyvesnės ES, NATO ir OECD šalys. Priešininkai – visi kiti. Potencialūs priešai – visi kitokie.
Bet jeigu norime socialinės Lietuvos – tokios, kurioje žmogus išsivaduotų iš ekonominių aplinkybių diktato, kurioje jis galėtų realizuoti visas savo galimybes laisvame sociume (visuomenėje), kurioje žmogus yra tikslas, o rinka tik priemonė – tuomet mums reikalinga socialdiplomatija. Diplomatija, kuri tarnauja būtent tokiam sociumui: Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje.
Socialinė Lietuva neturi priešų, išskyrus prievartos šauklius, skurdą ir nelygybę. Bet ji turi rimtų priešininkų. Tai visi, kas aukščiau žmogaus iškelia kitas vertybes: rinką ar turtus – kaip dažnas liberalas, arba tautą ar religiją – kaip dažnas konservatorius.
Jeigu norime socialinės Lietuvos, turime kovoti už Europos Sąjungos, kokia ji yra dabar, išlikimą liberaliosios globalizacijos laikais. Kuo stipresnė bus ES, tuo daugiau ji protingai žabos rinką, nes rinka, nors ir didelė jėga, ji nežino, kur eina.
