Dar negreitai užmiršime Rolando Pakso epopėją, juolab kad ji vis dar nesibaigia. Prezidentūros skandalas iškėlė viešumon didžiausius visuomenės skaudulius, kuriuos jau tarėmės įveikę. Kad ir kaip būtų, dabar privalome atsakyti į svarbiausią klausimą: kodėl nemaža visuomenės dalis taip lengvai patiki pigiais populistų triukais?
Taigi kodėl Paksas laimėjo prieš Valdą Adamkų? Pirma, į rinkimų kampaniją buvo mesti didžiuliai rusiškos kilmės pinigai ir pasitelktos juodosios rinkimų technologijos. Antra, socialinis ir ekonominis atotrūkis tarp Lietuvos gyventojų - palankiausia dirva populistiniams pažadams tarpti. Pakso pergalė per prezidento rinkimus pirmiausia išreiškė žmonių nepasitenkinimą Vyriausybės politika. Ir trečia, pernelyg pasitikėjus visuomenės apklausų reitingais, skelbusiais aiškią Adamkaus pergalę, buvo neleistinai nusiraminta.
Reitingai gali daug pasakyti apie vienadienes žmonių simpatijas vienam ar kitam politikui, tačiau ar jie atspindi bendrą visuomenės nuomonę dėl politinių, socialinių ar ekonominių klausimų, kurie svarbūs kiekvienam Lietuvos gyventojui? Valdžioje esantys politikai, užuot mezgę dialogą su visuomene, dažnai pasislepia už techninių, žmonėms nesuvokiamų formuluočių. Negana to, dažna tarptautinių įsipareigojimų sankirta su žmonių nuomone sprendžiama primityviausiu būdu, t.y. ministrams ir kitiems aukštiems pareigūnams kaip kirviu nukertant, kad tarptautiniai įsipareigojimai yra neginčijami. Nemėginama bent kiek išsamiau paaiškinti jų esmės, jų pranašumų ar trūkumų. Vengdami debatų nesudarome galimybės piliečiams patiems įsitraukti į šalies valdymą ir tikrai neprisidedame prie brandžios politinės kultūros kūrimo. Toks politikų atsiribojimas nuo visuomenės - geriausias ginklas populistams, mokantiems sumaniai naudotis nusivylusių rinkėjų emocijomis.
Deja, iš skaudžių pamokų nesimokome. Visai neseniai kalbėdamas apie padėtį Irake pabrėžiau, kad Krašto apsaugos ministerija neturi moralinės teisės viena priimti sprendimų dėl mūsų karių dalyvavimo koalicinių pajėgų operacijoje Irake. Be to, reikia atsižvelgti į visuomenės nuomonę šiuo tikrai sudėtingu klausimu, o ministerijos pareigūnai bei politikai turi išsamiai paaiškinti priimtų sprendimų turinį bei galimus padarinius. Antraip bus suteikta dar viena puiki proga per būsimus prezidento ir Europos Parlamento rinkimus pasireikšti populistams, kurie tik ir tyko nutylėtų politinių temų savo fantazijoms. Beje, dėl gana atsargių svarstymų Irako tema jau kitą dieną kai kurių valdančiųjų politikų ir žiniasklaidos atstovų pats buvau apšauktas neatsakingu populistu, nors visose pasaulio šalyse diskusijos dėl tarptautinės padėties yra visiems suprantamas dalykas.
Šiandien daug diskutuojama, kaip apsisaugoti nuo populistų. Jei norime brandžios pilietinės visuomenės, privalome keisti sampratą, kad valdžia gali dirbti pati sau, labiau paisydama partinių ar žinybinių interesų, o ne visuomenės nuomonės. Jos atsiklausdami kartu ją ir formuojame (juk daug kas priklauso nuo to, kaip pateiksi klausimą) bei ugdome. Politikų argumentai turi būti aiškūs, racionalūs, o ne apeliuojantys į trumpalaikius jausmus. Tik per būsimus rinkimus galėsime spręsti, ar jau sudarytos tinkamos sąlygos bendradarbiauti piliečiams ir valdžiai.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
