Iškart po Žolinių sušaukta neeilinė Seimo sesija. Bene pagrindinis jos uždavinys - kuo skubiau lopyti politinių partijų finansavimo teisinio reguliavimo spragas.
Nors prezidentas Valdas Adamkus ir opozicijos atstovai jau nuo šio Seimo kadencijos pradžios ne kartą teikė įvairias iniciatyvas šiuo klausimu, susigriebta tik dabar.
Apie tai, kad dabartiniai įstatymai neužtikrina skaidraus politinių organizacijų ir rinkimų kampanijų finansavimo, viešai diskutuota jau per Rolando Pakso apkaltos procesą, tačiau tik netikėtai pratrūkęs kelių Seimo narių galimos korupcijos skandalas privertė politikus iš esmės bandyti spręsti šią opią problemą.
Reikia pabrėžti, kad neskaidrus ir tinkamai nesureguliuotas politinis finansavimas yra rimtas pavojus demokratinės politinės sistemos stabilumui. Sudaromos prielaidos rastis ne tik politikų kyšininkavimui ar nešvarių pinigų plovimui, tačiau ir iškreipiamas pats visuomenės interesų atstovavimo procesas.
Apskritai politinės partijos kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo organizacijos, kurios narius vienija bendros politinės idėjos, modelio ir tampa panašios į savotiškas verslo bendroves, kurios su gausia finansine parama tikisi įgyvendinti pagrindinį savo tikslą - paimti valdžią. Taigi politinės veiklos pagrindu tampa ne programinės nuostatos, o pelningi susitarimai tarp politikų ir pavienių verslo grupuočių. Reikia pripažinti, kad tradicinės partijos, iki šiol vengusios tinkamai sureguliuoti nevaržomus politinio finansavimo srautus, kirto šaką, ant kurios jos pačios sėdi. Dabartinė populistinės Darbo partijos sėkmė yra puikus pavyzdys, kad neužtikrinus skaidraus finansavimo laimi tos partijos, kurios vengia bet kokių sąsajų su kokia nors politine ideologija, o tiesiog efektyviai įgyvendina pasirinktą politinio verslo planą.
Priėmus principingą sprendimą pagaliau pažaboti neskaidrų politinių partijų finansavimą, siūlomos įvairios priemonės, kurios galėtų Lietuvos politiką grąžinti į tradicinės demokratijos vėžes. Tačiau kartu galima pastebėti ir prieštaringų tendencijų. Anksčiau rodytas ryžtas radikaliai keisti ydingą politinio finansavimo tvarką pamažu slūgsta ir vis labiau linkstama atlikti tik kosmetinius pakeitimus, o ne gyvybiškai reikalingą operaciją.
Pavyzdžiui, iškelta labai gera idėja padidinti politinių partijų finansavimą iš valstybės biudžeto. Tiesa, šiuo metu jau galioja įstatymas, numatantis skirti partijų finansavimui apie 0,1 proc. patvirtinto valstybės metų biudžeto (2004 m. tai būtų apie 13,7 mln. litų), tačiau valdančioji dauguma realiai skyrė labai nedidelę sumą, nesiekiančią net milijono litų. Nesuvokdami tradicinių ideologijų ir politinių partijų esminio vaidmens stiprinant šalies demokratinės politinės sistemos stabilumą ir neskirdami joms pakankamos bei stabilios paramos, gerokai atsiliekame tiek nuo Vakarų Europos valstybių, tiek nuo mūsų artimiausių kaimynių. Be reikalo anksčiau būgštavusi dėl tokio žingsnio galimo nepopuliarumo Seimo dauguma prieš kelias savaites buvo paskelbusi, kad galėtų skirti apie dešimt milijonų litų pagrindinėms politinėms partijoms paremti. Žmonės taip pat pradėjo suvokti, kad partijų valstybinis finansavimas yra būtinybė, o ne prabanga. Tačiau pastaruoju metu vėl bandoma trauktis atgal. Algirdas Brazauskas žadamą sumą sumažino perpus iki 5 milijonų. Sunku suvokti, kodėl taip staiga keičiami sprendimai. Juk politinės korupcijos skandalas neišblėso, o šalies ekonominė situacija negalėjo taip netikėtai pablogėti. Galima būtų sutikti su “Lietuvos ryto” apžvalgininke Ramute Sotvariene, kad skiriami 5 milijonai litų “gali palengvinti partijų egzistenciją, bet iš esmės tai nepakeis situacijos”. Tai tik dalinis sprendimas, o kai skiriama suma per maža, pinigų skyrimas kartais išties tėra jų “išmetimas į balą”.
Žinoma, naivu tikėtis, kad valstybinis politinių partijų finansavimas savaime išspręs politinės korupcijos problemą. Kita vertus, nereikia susidaryti iliuzijų, kad įmanoma pasiekti, jog politikų finansavimas būtų visiškai neveikiamas interesų grupių, lygiai taip pat kaip ir pati įstatymų leidyba. Tačiau būtina užtikrinti, kad politikai, priimdami įstatymus ir kitus svarbius sprendimus, atstovautų kuo platesniems visuomenės interesams ir būtų kuo mažiau priklausomi nuo siaurų verslų grupuočių bei jų interesų. Prezidentas V. Adamkus, neseniai kreipęsis į Seimą laišku, pasveikino ryžimąsi didinti politinių partijų valstybinį finansavimą ir kartu paragino, kad būtina riboti fizinių asmenų suteikiamų aukų dydį, kurios turi atitikti aukotojo gaunamas realias pajamas. Be to, prezidentas pareiškė įsitikinimą, jog privalu kuo griežčiau reglamentuoti juridinių asmenų paramą politinėms partijoms ir rinkimų kampanijoms.
Laikausi nuomonės, kad šį prezidento nuoširdų prašymą reikia besąlygiškai įvykdyti, ir juridinių asmenų aukojamas sumas apriboti iki 100 tūkst. litų, o pavienių asmenų - iki 10 tūkst. litų. Kartu visi paramos šaltiniai turi būti privalomai skelbiami, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos politinį finansavimą kontroliuoti atitinkamoms institucijoms, bet kad ir pačiai visuomenei būtų aiškios konkrečių politinių partijų finansavimo aplinkybės. Deja, nors rengiant Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymo projektą buvo pateikta daug gerų idėjų, kaip panašia linkme tiek veiksmingai apriboti aukojamas sumas juridinių ir fizinių asmenų atžvilgiu, tiek nustatyti griežtas kandidatų išlaidų ribas, tačiau galutiniame įstatymo projekte paliktos tokios ribos, kokios ir iki šiolei buvo retai kada peržengiamos.
Pavyzdžiui, apytikrės 80 tūkst. litų išlaidų ribos, kurią siekia nustatyti projekto autoriai, per 2000 m. Seimo rinkimus neperkopė nė vienas vienmandatės apygardos kandidatas. Paprastai buvo išleidžiama 3-6 kartus mažiau.
Lygiai taip pat dauguma ekspertų siūlė apskritai uždrausti politinę reklamą per televiziją, transliuotojus įpareigojant skirti nemokamo laiko agitacijai. Tokį siūlymą anksčiau palaikė ir pats Seimo pirmininkas bei įstatymą rengusios darbo grupės vadovas Artūras Paulauskas. Šiaip ar taip, galutinėje projekto redakcijoje šios nuostatos neliko. Tačiau V. Adamkus savo laiške Seimo nariams yra aiškiai pareiškęs, kad būtina “pasiremti demokratinių Europos valstybių patirtimi ir maksimaliai riboti mokamą politinę reklamą”. Galima sutikti su prezidento nuomone, kad “politinė reklama sudaro didžiąją politinių kampanijų išlaidų dalį ir iškreipia rinkimų proceso esmę”. Tiesa ir tai, kad politinių kampanijų dalyvių idėjos geriausiai atsiskleidžia diskutuojant.
Per artimiausias savaites Seimas privalės galutinai apsispręsti, ar daryti tik nežymius pakeitimus, ar iš esmės reformuoti susiklosčiusią ydingą politinio finansavimo tvarką bei praktiką. Netrukus galėsime įsitikinti, ar oficialiai Seimo daugumos deklaruojamas valstybiškas mąstymas bus viršesnis už siaurų interesų grupuočių bei pavienių įtakingų verslo oligarchų ir žiniasklaidos magnatų interesus, o prezidento bei visuomenės balsas bus išgirstas. Deja, iš pastarųjų dienų svarstymų Seime matyti, kad pats tinkamiausias momentas ištaisyti esmines šalies politinės sistemos blogybes gali būti praleistas ir vėl teks graužtis nagus bei lietuviškai aimanuoti apie sovietinio mentaliteto palikimą ir apie liūdną pokomunistinės demokratijos likimą.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
