Pamokyti netikėtos 1998 metų krizės, rusai labai įtariai stebi bet kokius netikslumus valdžios pateikiamose ūkio ataskaitose ir kaip tikri fatalistai bet kur įžiūri naujos krizės ženklus. Lietuvai Rusijos krizė irgi brangiai kainavo, todėl “Omni Laiko” redakcija akylai registruoja argumentuotos panikos ženklus.
Dienraščio “Nezavisimaja gazeta” (www.ng.ru) apžvalgininkas Aleksejus Jefimovas teigia, kad Kremlius tik trumpam sugebėjo atitolinti krizę. Eksperto nuomone, pirmieji būsimųjų blogybių ženklai matyti Centrinio Rusijos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Olego Vjugino pranešime, kur sakoma, kad 2002 metų infliacija Rusijoje viršys 15 proc.
Rusijos biudžete infliacijos norma buvo nustatyta 12-14, proc. Gruodžio mėnesį vyriausybė pripažino, kad 14 proc. riba bus “nežymiai” viršyta. Na, o 15 proc. infliacija - absoliutus vyriausybės finansinės politikos pralaimėjimas, mano dienraščio apžvalgininkas. Jo nuomone, tokių nesėkmių vis daugiau ir vasarą Rusija vėl bus ant finansinės krizės slenksčio.
Aleksejus Jefimovas rašo:
“Jau daug makroekonominių rodiklių sutampa su tais, kuriuos matėme prieš 1998-ųjų krizę. Vyriausybė kalba apie teigiamus ūkio rezultatus, bet situacija vis labiau primena Brežnevo laikus, kai ekonomikos ataskaitos slėpė būsimą liaudies ūkio žlugimą.
Paskutiniame 2002 metų ketvirtyje Rusijos pramonė sustingo. Gamybos augimas sustojo. Vienintelės augančios salelės, garantuojančios bent nulinę Rusijos ūkio dinamiką, yra į eksportą orientuotos šakos - nafta ir metalurgija.
Vidaus vartojimo rinkai skirta gamyba nebeauga ir net mažėja. O tai reiškia, kad 28 proc. išaugusios realiosios gyventojų pajamos (palyginti su 1998 m. rugsėju) yra gana dviprasmiškas socialinės-ūkinės raidos rodiklis: kaip ir “ikikriziniais” 1997 metais gyventojai savo gerovę kelia naudodami importinius produktus.
Pinigų daug, tėvyninės kilmės produkcijos - mažai. Šitaip buvo ir pirmą 1998 metų pusmetį. Kaip ir tuomet, rusai balsuoja prieš savo gamintojus ir ūkis negauna trokštamų pinigų iš galutinio vartotojo.
Komerciniai bankai šiais metais pradėjo kredituoti realius gamybos sektorius. Lyg ir progresas. Bet ūkio lyderiai - didžiausios įmonės jau gavo kreditus iš “savo” (kurie yra taip pat didžiausi) bankų, o smulkusis ir vidutinis verslas vis dar negali padidinti pinigų kiekio. Kitaip formuluojant - tolesnis suteikiamų kreditų realiam gamybos sektoriui didėjimas nenumaldomai mažina kredito portfelio kokybę ir didina negrąžinamų kreditų tikimybę. Beje, tokia situacija buvo 1997-aisiais Azijos krizės faktorius. Kuo daugiau suteikiama paskolų “blogai” (nesugebančiai garantuoti augimo ir lėšų grąžos) ekonomikai, tuo didesnė bankų kracho galimybė.
Prieškrizinę Aziją primena ir dabartinė Rusijos ūkio struktūra. Akivaizdi ūkio “čebolizacija” (Rusų ekonomistai šį terminą vartoja labai dažnai. Korėjietiškas žodis “čebolis” verčiamas “šeima” ir yra Pietų Korėjos ūkinis terminas. “Čebolio” direktorių tarybą formuoja šeimos nariai, o vadovauja tarybai “čebolio” įkūrėjas arba jo įpėdinis - didžiausias akcininkas. Lietuvoje “čeboliu” galima vadinti “Vilniaus prekybą”) - dominuoja kelios didelės kompanijos, savo interesų turinčios visose ūkio šakose. Šiaip tai nėra labai baisu, bet blogai, kad šios kompanijos suaugusios su valdžia ir šitaip neleidžia sukurti realiai liberalios ekonomikos, blokuodamos smulkų ir vidutinį verslą.
Rezultatas liūdnas - turime neefektyvią, nenaudingą nei gyventojams, nei kitiems gamintojams pramonę ir nesulaikomą mokestinių įmokų į biudžetą mažėjimą. Nebuvo įvykdytas beveik nė vienas 2002 metų mėnesio planas.
Šioje situacijoje finansų ministerija priversta skolintis. Vidaus skola jau viršijo 1998 metų lygį. Ir ji tik augs, nes greitai finansų ministerija dar labiau išplės pasiūlą, rinkai pateikdama ilgalaikius vertybinius popierius.
Rusijos ūkis vis dar lieka paradoksalus. Pinigų masė auga, o investicijos mažėja. Pinigų yra, bet nėra kur jų dėti. Pramonė reikalauja lėšų, bet negali garantuoti grąžos.
Ir, žinoma, yra ypatingi išoriniai pavojai. Šalies priklausomybė nuo naftos maksimali. Bet koks naftos kainų sumažėjimas trenkia didelį smūgį Rusijos ūkiui. Jei JAV vasarį pradės karą Irake, pavasarį jį baigs. Naftos kaina kris. O tai bus piko metas, kai Rusija privalės išmokėti dalį užsienio skolos.
Ir pabaigoje - 2003 metų vasarą bus sudaromas naujas biudžetas. Tai sutaps su naujos Valstybinės Dūmos priešrinkimine kampanija. Priešrinkiminiais metais nebus jokių rimtų ekonominių reformų, bet verta laukti biudžeto priėmimo sabotažo. Net “prokremliniai” deputatai stengsis gaudyti balsus, kritikuodami buvusį “kursą”. Politinis fonas bus akivaizdžiai nedėkingas ūkiui ir labai palankus krizėms.
Sudėjus krūvon visas šias negatyvias tendencijas ir neramias nuojautas, galima teigti, kad krizės požymiai ypač suintensyvės vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Ar krizė tradiciškai įvyks rugpjūtį - sunku pasakyti. Kremlius dar turi pinigų ir valdžios svertų. Prieš rinkimus valdžia visais būdais - gal net drakoniškais - stengsis nebloginti situacijos. Bet tai reiškia, kad krizės simptomai bus ne gydomi, o slopinami. Šitaip prarandamas laikas. O juk tikrovės lakavimas vykstant Boriso Jelcino rinkimams 1996 metais ir užprogramavo 1998 metų sprogimą.”
