Remigijus RAINYS
Biržų rajone, Pabiržės kaimo gyventoja Aldona Juronytė, jau įprato, kad į jos sodybą smalsūs atvykėliai užsuka net kelis kartus per dieną. Lankytojus čia vilioja ne tik išpuoselėta sodybos aplinka, gausybė pačios šeimininkės iškastų tvenkinių ir juose žydinčių įvairiaspalvių vandens lelijų, bet ir galimybė pabendrauti su niekuomet agronomijos ar botanikos mokslų nesimokiusia, tačiau puikiai apie gėles ir kitus augalus nusimanančia, moteriške. Iki pat pensijos Likėnų sanatorijoje paprasta darbininke dirbusi Aldona sodybą pradėjo kurti dar 1960-aisiais metais. Tuomet pati sau namelį besistačiusi vienišė įsikėlė gyventi tik į virtuvėlę. Pamažu įsiruošusi ir kitus kambarius, darbštuolė pasisodino daržą ir ėmė tvarkyti aplinką. Nedideliame sklypelyje greitai nebetilpo gausybė A. Juronytės auginamų gėlių, todėl apie 1972-uosius metus ji ėmė žvalgytis į su jos valdomis besiribojančias krūmokšniais apaugusias pelkes. Tuomet šie po kojomis liūlantys brūzgynai nerūpėjo, nei šalia gyvenantiems kaimynams, nei valdžiai. Todėl, nelegaliai tvenkinius kasti ir iš jų išsemiamomis durpėmis savo daržą kelti, bei krantus tvirtinti, netrukdė niekas. Nors kaimynai ir pasišaipydavo, kad tik iš vien kastuvu besidarbuojančios moters pastangų nieko gero neišeis, Aldona atkakliai kūrė savo grožio oazę. Tik atkūrus nepriklausomybę jai buvo leista naująsias valdas privatizuoti už investicinius čekius. Aldona tikina, jog atėję matininkai paprasčiausiai liepė jai atsimatuoti tiek pelkės, kiek jai reikia ir susikalti kuoliukus. Taip moteriškė tapo net 82 arų savininkė. Tvenkinius A. Juronytė kasa ir jų krantus tvirtina ir žiemą, ir vasarą. Moteris tikina, kad durpės žiemą neįšąla ir jas kasti nesunku. Prieš keliasdešimt metų Naujųjų metų išvakarėse ji prakasė sniegą ir pasodino iš pelkyno atsivežtų berželių. Sodinukai puikiausiai prigijo ir dabar ant tvenkinio kranto ošia išlaki beržų alėja.
Pasak Aldonos, vandens lelijomis ji susidomėjo, nes esanti "didelė tinginėlė". Šių gėlių nereikia nei laistyti, nei ravėti, nei žiemai iškasti. Dabar jos tvenkiniuose auga net 6-ių skirtingų spalvų vandens lelijos. Pirmąjį vandens lelijų kerą moteriai padovanojo vienas pažįstamas. Sužinojusi, kas augina kitos spalvos gėles, moteris perskėlė savąją pusiau ir iškeitė į naują. Geltonos spalvos leliją Aldonai atvežė ir už 15 litų pardavė viena sodininkė, tačiau po keletos dienų tokios pat spalvos augalą gavo dovanų. Dar kelių spalvų lelijas atvežė lankytojai iš Vilniaus ir Latvijos. Savo eilės persikelti į tvenkinį laukia ir septintos, dar netūrėtos spalvos lelijų sodinukas. Aldona atsisakė į savo telkinius įsileisti tik juodos spalvos vandens leliją, nes ši jai pasirodė, tarsi visuomet nuvytusi. Tačiau labai norėtų mėlynžiedžių augalų. Tokių grožybių fone dažnai fotografuojasi ir išgeria šampaną jaunavedžiai, kuriuos Aldona mielai įsileidžia. Vienintelis reikalavimas, kad svečiai nešiukšlintų. Kai lankytojai patenkina savo smalsumą, Aldona pasiūlo jiems prisėsti ant pačios sukaltų suolelių ir tyliai pasigerėti prieš jų akis atsivėrusiu grožiu. Moteris brandina idėją sumeistrauti originalų suolelį iš dviejų vežimo ratų ir per stipinus prakištų lentų. Sėdėdami ant jų lankytojai galėtų glaustis nugaromis. Tačiau jos iš regioninio parko gauti ratai jau gerokai sutrešę ir sėdinčiųjų nebeatlaikys. Todėl, jei kas turi porą jam nereikalingų vežimo ratų, atvežkite juos nuostabios sodybos šeimininkei. Šioje sodyboje patirti įspūdžiai tikrai atpirks ir kelionės išlaidas, ir ratų vertę.
Pati A. Juronytė niekados neturėjo gyvenimo draugo ir pagalbininko. Šmaikštuolė tikina, jog visus darbus ji puikiai nuveikianti ir pati, o jokio vyriškio šalia savęs negalėjusi pakęsti ilgiau nei tris dienas. "Dvarininkė" mieliau bendrauja su paukšteliais ir gausiai tvenkiniuose prisiveisusiais karosais, kurių nei pati žvejoja, nei kitiems leidžia. Pagaliau A. Juronytės pavyzdžiu užsikrėtė ir kaimynai. Tik šie patys tvenkinių nekasa - samdo techniką.
