Sigitas STASAITIS
Dėl šios publikacijos kalčiausias NATO. Tiksliau, ne pats Atlanto karinis blokas, o vienas NATO karys, belgas Viktoras, tarnaujantis Šiaulių Zoknių oro uoste. Su Viktoru "Kranklio" korespondentas susipažino vakare į barą užbėgęs alaus. Belgas gyrė lietuvišką alų, sakė jo galįs išgerti nors statinę. Ech, tie užsieniečiai. Porą mėnesių pamindžioję Šiaulių šaligatvius jie įsivaizduoja pažįstą visą Lietuvą. Žurnalistas pasiūlė derybas - jei Viktoras išgers bent keturis bokalus tikro lietuviško alaus, jam prizas. Belgas nė nemirktelėjęs sutiko. Vargšelis nežinojo, koks klastingas lietuviškas naminis alus...
- Kodėl alaus mes važiuojame taip toli? - stebėjosi Viktoras, laisvą nuo tarnybos dieną pakviestas pasivažinėti korespondento automobiliu ir susiruošęs laimėti derybas. - Juk alaus pilna Šiauliuose.
Užsieniečiui teko paaiškinti, kad Šiauliuose, kaip ir kituose Lietuvos didmiesčiuose, parduodamas neteisingas alus. Taip, jis skanus, su burbuliukais, tačiau toks pat birzgalas kaip Belgijoje, Kinijoje, Paragvajuje ar Australijoje - negyvas, pagal vienodą vokišką receptūrą. Štai tikras lietuviškas alus verdamas tik Rytų Lietuvoje. Viktorui paaiškinu, jog Šiaurės Rytų Lietuva - fenomenas. Kai visoje Lietuvoje svaiginamasi namine, pilstuku ar banalia degtine, aukštaičiai, gyvenantys aplink Pakruojį, Pasvalį bei Biržus, geria alų ir tik alų. Žodžiu, Viktorą vežu į ekskursiją - "Alaus kelias" per Pakruojį, Pasvalį ir Biržus. Kiekviename šių miestų - stabtelėjimas dviem bokalams alaus. Nežinodamas, kur lenda, Viktoras mielai sutiko.
Pakruojyje apsukome kelis ratus, kol radome tinkamą pirmajai degustacijai vietą. Po to, kai Šiaulių chuliganai primušė ir apiplėšė kelis NATO karius, jų vadovybė sureagavo labai įdomiai. Kariškiams buvo leista suprasti, kad tokie incidentai kenkia NATO prestižui, todėl jei bus dar kas nors iš kariškių užpultas, pats nukentėjėlis bus... griežtai baudžiamas - siunčiamas namo, svarstomas, neteks priedų. Viktoras apsirengė kukliai civiliškai, sakė neišsiduosiąs esąs užsienietis, nešnekėsiąs, tik gersiąs alų. Jis prašė nestoti Pakruojo centre - "Brolių" aludė jam pasirodė pernelyg triukšminga. Miestelio pakraštyje, Pramonės gatvėje, privažiuojame didžiulę kaimišką trobą. Jei ne iškaba, net aš, tikras lietuvis, nebūčiau supratęs, kad tai alaus baras - žaliai nudažytas kaimo namas ir tiek. Viktoras nustebęs apžiūri primityvų aludės interjerą ir prisėda prie lauko staliuko. Pamatęs mano atneštą bokalą naminio alaus sutrinka:
- Tu meluoji, tai ne alaus. Tai vynas. Nors kvepia alumi. Bet ne, pagal stiprumą - vynas. Taip, vynas. Bet labai keistas vynas. Pirmą kartą matau gelsvai rusvą vyną su tokia tiršta puta.
Antrą kartą Viktoro veidas iš nuostabos ištįsta, kai sužino, kad alus kainavo litą. Jis vieną bokalą jau išgėręs, todėl labai pralinksmėjęs:
- Toks bokalas kainuoja 30 eurocentų? - belgas niekaip negali tuo patikėti. - Gal 3 eurus? Negali būti. Bare už vieną eurą - trys bokalai alaus?! Pas mus tušti buteliai brangesni.
Po antro bokalo apgirtęs Viktoras tampa ramus lyg belgas. O trečiojo net nebepradeda. Tik įmerkia ūsus ir pakėlęs rankas garbingai pripažįsta pralaimėjęs. Suglebęs belgas krenta į žurnalisto automobilį reikalaudamas vežti namo į viešbutį. Negi žmogų kankinsi, vežu. Paprašęs stabtelėti prie miškelio tam tikru slaptu reikalu, Viktoras žvengia:
- Kai Belgijoje papasakosiu, kad už 1 eurą bare prisigėriau, niekas nepatikės! Klausyk, o kaip daromas toks smagus alus-vynas?
Vos neleptelėjau, kad surauginus girą, bet, nenorėdamas apsijuokti, po poros savaičių nutariu pakartoti alaus kelią be gido. Tik be jokių belgų, nes vėl Biržų neprivažiuosiu.
Savo alaus kelią pradedu toje pačioje žalioje aludėje Pakruojyje, Pramonės gatvėje. Šįkart aludė sausakimša. Vyrai paaiškina, jog geriausias Lietuvoje alus - Pakruojo, todėl miestelyje aludžių daugiau nei Šiauliuose - aštuonios ar devynios. O ši - geriausia Pakruojyje. Pašnekovai reikalauja, kad ragaučiau alaus.
- Kiek als padara Pakruojy? - susimąsto paklaustas pensininkas, buvęs vairuotojas Petras. - Dobrej padara. Tiek, kiek mas išgeriam. Y da truput.
Petro bičiulis juokdamasis paaiškina, kaip nustatyti, ar alus buvo geras:
- Ant mano dviračio rato - skaitiklis, nors ir be jo žinau, kad nuo namų iki aludės lygiai du kilometrai. Tai tiesiu keliu. O kai jau važiuoju namo, kelias kažkodėl visada būna vingiuotas. Jei skaitiklis parodo, kad namo važiavau tris ar net keturis kilometrus - vadinasi, alus buvo geras.
Vyrai pernelyg draugiški, mane išgelbėja tik parodyti automobilio rakteliai, antraip kelionė būtų pasibaigusi kaip ir belgui. Atsirūgdamas lekiu tolyn į Linkuvą. Tai mažutis miestelis, bet ir jame, pasak vietinių, trys aludės. Čia fiksuoju rekordą: alus "888" - 8,2 laipsnio alkoholio, 1,30 lito už pusę litro. Alus "999" - 9,3 laipsnio, 1,40 lito. Na o 8,2 laipsnio "Romo" alus - net sunku patikėti - 80 centų už didelį bokalą! Tiesa, yra "Gubernijos" ir "Tauro" alaus, kainuojančio po 1,70 lito. Tik, pasak vyrų, šio "nesąmoningai brangaus ir skysto alaus čia niekas neperka". Nors kainos rekordiškai mažos, aludė švari ir jauki - joje vos trys lankytojai. Europos Sąjungos piliečiai skursta...
Dar vienas netikėtumas laukia Raudonpamūšio kaime. Jame vos keturios sodybos ir... alubaris. Iš tikro tai aludario Kaulinio alaus darykla su baru. Nežinia, ar kad iš anksto nesutarta dėl ekskursijos, ar dėl to, kad Kaulinis yra turėjęs problemų su teisėsauga, korespondentas nei į gamyklą, nei į alaus barą neįleidžiamas. Na ir nereikia, šalia Joniškėlis - pats Šiaurės Aukštaitijos aludarių centras.
Vos įvažiavus į miestelį pasipainioja - likimo ironija - žalias alaus baras. Vietiniai jį taip ir vadina pagal spalvą. Čia parduodamas vietinio aludario A. Rimkevičiaus (7,5 laipsnio), Pasvalio "Dvaro" (8 laipsnių) bei Kaulinio "Žiemgalių tradicinis" (8,5 laipsnio) alus. Visų trijų rūšių puslitrinis bokalas kainuoja po litą, todėl čia puiki vieta atlikti tyrimą. Prie stalo lauke - 9 vyrai. Jie choru tvirtina, kad Lietuvoje skaniausias alus verdamas Joniškėlyje, todėl dažniausiai ir renkasi A. Rimkevičiaus alų. Tiesa, kai užeina polėkis išgerti, pirmenybė atiduodama stipriausiajam alui. Kaip paskutinis nesusipratėlis klausiu, argi verta aukoti skonį dėl kažkokio vieno laipsnio alkoholio.
- Matai, pasaulio klimato temperatūra pakilo vos puse laipsnio, ir tai mokslininkai rėkia apie atšilimą, - esmę išaiškina vienas iš kompanijos. - Kartais net vienas laipsnis labai svarbu.
Išsiaiškinęs gyvenimo esmę paprašau pakelti rankas vyrus, kurie mokėtų pasigaminti alaus ar bent žino naminio alaus gaminimo technologiją. Pakyla rankų miškas, gal tik 2 iš 9 vyrų lieka sėdėti nejudėdami. Nesistebiu, nes atsistebėjau dar Linkuvoje. Ten buvau stabtelėjęs pasiklausti kelio. Pirmas sutiktasis, 81 metų Aleksas Šimaitis, prisipažino ne tik išmanąs apie alų, bet jo ir pasidarąs.
Sužinoję, kad aš apie alaus gamybą nutuokiu kaip belgas apie Aukštaitiją, pats mokyčiausias iš "žaliosios" aludės kompanijos mane kone jėga palydi pas aludarį A. Rimkevičių.
Aludaris mielai aprodo savo valdas, išduoda net visą gamybos technologiją. Pasirodo, viskas labai paprasta: miežiai sudaiginami, sudžiovinami, sutrinami, užplikomi, gaunama putra. Po to, o gal prieš tai kažkaip kažkur dedami apyniai, kažkas kažkur perpilama, brandinama, nusaldinama, kažkas sluoksniuojasi, nutekinama, filtruojama, atšaldoma, nukošiama. Rimtai kalbant, procesas pernelyg sudėtingas, kad tiksliai atpasakotum nematęs. Panašiai kaip aukštaitį mokyti virti naminę - visi sutiktieji šaukė, jog užraugti raugą ir ją distiliuoti - itin sudėtinga, ne jų galvoms. Beje, pasak A. Rimkevičiaus, didmiesčiuose mėgstamas keliolikos laipsnių alus nebūtinai spirituotas - rauginant alų užtenka kelis kartus papildomai įdėti cukraus ir išeina itin stiprus gėrimas. Aludaris sakė, kad vyrai užsimena norį kuo stipresnio alaus, tačiau viską reguliuoja Vyriausybė per akcizo mokestį. Beje, nelegalūs Aukštaitijos specialistai alų moka pasidaryti net iš cukrinių runkelių, tik nuo jo pagirios - "runkelis per galvą lenda".
Aludaris priduria, kad jo, kaip ir kitų mažų alaus daryklų alus - gyvas. Jis nuo "vokiško" butelinio pasterizuoto alaus skiriasi taip, kaip ką tik pamelžtas šiltas kaimiškas pienas skiriasi nuo pasterizuoto atšaldyto parduotuvės pieno.
- Geriausias alus Pasvalyje, - tiek bepamenu, kaip kažkurioje šio miesto aludžių aiškino kažkuris iš žinovų.
Argumentai į galvą nelindo. Teko skubiai sukti namo, kaip ir belgui, nepasiekus Biržų.
Panašu, kad visas alaus kelias - tik tikro aukštaičio jėgoms. Važiuojant namo atrodė, kad plentas kažkoks nelygus ir labai vingiuotas. Kitą dieną spidometras rodė, kad kelionė iš Šiaulių alaus keliu buvo gerokai trumpesnė nei namo...
Autoriaus nuotr.
Mažučiame Pakruojyje alaus barų daugiau nei Šiauliuose. Šis - vienas populiariausias iš jų.
( Alus-1 );
Tipiška kaimo aludė, - senas pastatas ir rėksminga iškaba.
( Alus-2 );
Gal alaus - ir jaunystės eleksyras? Ar pasakytum, kad šiam alaus mėgėjui bei darytojui 81 metai?
( Alus-3 );
Korespondento rastas pigiausias alus buvo Linkuvoje.
( Alus-4 );
Daiktinis rekordo įrodymas - už 80 centų pusė litro gyvo naminio 8,2 laipsnių stiprumo alaus.
( Alus-5 );
Šis Joniškėlio alaus specialistas bandė kai kurias aludarių technologijas išaiškinti kumščiais, tačiau nebelaikė kojos.
( Alus-6 );
Aludariui šventa vieta - šioje vonioje rūgsta alus. Ginkdie jo negalima judinti ir net liesti.
( Alus-7 );
Mažos A. Rimkevičiaus alaus daryklos brandinimo katilai telpa nuosavo namo valdose.
( Alus-8 ).
