Mantas LIDEIKIS
Turėti pomėgį kartais naudinga, jis gali net tik suteikti malonumą, bet ir duoti naudos. Šiuos du dalykus puikiai suderina Ukmergės rajono Žemaitkiemio kaime gyvenantys Kazimieras ir Irena Šalaviejai.
Akmenuotas dirvas vagojantys ūkininkai dažnai keikiasi ir burnoja akmenis, vis išnyrančius iš po žemių. Vieną dieną juos surinkai - kitą, žiūrėk, vėl pilnas laukas. Tarsi gimdytų vienas kitą. Tačiau Kazimieras ir Irena, jau ne vieneri metai ūkininkaujantys Žemaitkiemyje, nepyksta ant akmenų, nors ne kartą į riedulius teko ir plūgą nubalnoti. Jie tais akmenimis džiaugiasi ir kada beradę tempia iš lauko į namus.
Tie, kas yra važiavę nuo Ukmergės link Utenos, ties nuoroda į Žemaitkiemį būtinai turėjo pastebėti kiek neįprastus statinius. Tai iš akmenų sumūryti gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai. Maža to, visas kiemas taip įmantriai papuoštas įvairiausiais akmenimis.
62 metų amžiaus Irena noriai ir neklausiama pasakoja apie tai, kaip dėjo akmenėlį prie akmenėlio, kol drauge su metais vyresniu vyru pasistatė erdvų ir gražų namą. Ištisus 15 metų jį rentė. Kiek akmenų į jo sienas įmūryta? Irena tikrai nežinanti - kadangi nekainavo, tai ir neskaičiavo. Tuomet kitas klausimas kyla - o kas pamokė, iš kur tokios statybinės žinios? Į tai Irena juokdamasi atsako, jog pati visko išmokusi. Šiaip įgijusi maisto pramonės technologės specialybę, su mūrais lyg ir nieko bendro neturi. Betgi beveik visą gyvenimą praleidusi ūkyje daug visko išmoko ir pati pasidaro. O akmenų dėliojimas, mūrijimas moteriai teikia didžiulį malonumą. Žinomą, skiedinį užmaišyti, ant pastolių dirbti - čia jau vyras estafetę perima, tačiau akmenį prie akmens į sieną "klijuoti" Irena pati be vargo sugeba. Ji tvirtina, jog jai nereikia nei jokių virvelių, nei kitų "pagalbininkų", kad siena tiesi išeitų. Svarbiausia keturis kampus lygiai suvesti, o paskui tarp jų jau nesunku sieną tiesiai išvaryti. Štai taip, po sunkaus darbo ūkyje, laisvalaikiu mūrija savo namus, ūkinius pastatus, pirtelę, šulinio rentinį. Belieka tik stebėtis, kaip čia dar sarginis šunelis medinėje būdoje begyvena...
Žinoma, Brisiui akmeninėje būdoje būtų vėsoka, ypač žiemą. Jam krosnies gi neįtaisysi. O šiaip akmeninis namas šiltas, erdvus. Grotuoti langai rodo, jog apsidrausta nuo nekviestų atėjūnų.
Kodėl gi kilo idėja akmeninį namą, tarsi tvirtovę kokią susiręsti? Pasak Irenos, priežastis labai paprasta - kaip ir daugeliui, trūko pinigų. Pirkdami statybines medžiagas, nė už ką nebūtų namo susirentę. O dabar žmonės dėkingi likimui, kad šioje vietoje netrūksta akmenų - tai jiems ir stogas virš galvos, ir puošmena.
Irena su Kaziu drauge jau 40 metų. Pati Irena kilusi iš Šiaulių miesto. Jos vyras - čionykštis. Jo tėvų žemėje ir stovi dabar akmeninė troba, taip traukianti smalsuolių akis. Šiek tiek toliau nuo tos vietos, kur kadaise mediniai trobesiai stovėjo, bet visai čia pat.
O prisireikus talkos iš tiesu sulaukiama: atvyksta ne tik Ukmergėje gyvenantis sūnus Laisvūnas, bet ir pora darbščių anūkų, kurie taip pat nespjauna į senelių sumanymus ir mielai talkina jų ūkyje.
