Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Gruodžio mėnesį Rokiškio rajono Obelių miestelio gyventojai turėjo retą ir, ko gero, vienintelę progą iš arti pažiūrėti ar net už rankovių patampyti, o mokantieji anglų, prancūzų, vokiečių ar Afrikos genčių kalbas - ir pasišnekėti su... simpatišku juodaodžiu! Afrikos žemyne, visai netoli pusiaujo esančioje Ganos valstijoje, gimęs ir augęs, o dabar Kanadoje, Kalgario mieste, dirbantis ir studijuojantis Emanuelis Nartis (38 m.) visą savaitę svečiavosi susirašinėjimo draugės Ritos Sinkevičiūtės (28 m.) tėvų troboje Obelių miestelyje.
Trečias kartas nemelavo
Rita Sinkevičiūtė jau bene septynerius metus susirašinėja su daugelio pasaulio šalių gyventojais. Rašyti laiškus mergina pamėgo nuo mažų dienų. Moksleivė ant voko parašydavo miesto bei mokyklos pavadinimą, klasę ir žurnalo numerį. Paaugusi mergina pradėjo susirašinėti su užsieniečiais. Kai Ritos adresas buvo paskelbtas tarptautiniame kataloge Šveicarijoje, į Obelius ėmė plūsti laiškai iš tolimiausių kampelių. Bene didžiausia susirašinėjimo nauda - kad Rita išmoko anglų kalbą.
Viename laiške Emanuelis Ritai prisipažino anksčiau susirašinėjęs su viena lietuvaite, tačiau ši esą jau antrame laiške paprašiusi atsiųsti 300 JAV dolerių. Tokie merginos norai afrikietį sugluminę ir įžūlios merginos adresą jis bemat išbraukęs iš savo užrašų knygutės. Rita sakė niekada iš Emanuelio neprašiusi pinigų.
Lietuvą įsivaizdavo daug skurdesnę
Emanuelis Nartis jau seniai planavo aplankyti savo draugę Ritą, tačiau vis nesisekė suderinti darbo ir atostogų. Tačiau kai gruodžio pradžioje atsirado galimybė išvykti atostogų, Emanuelis nedvejodamas nusipirko lėktuvo bilietą į Vilnių. Pakeliui į Lietuvą jis trumpam stabtelėjo pas Vokietijoje su šeima gyvenantį brolį (kiti trys broliai ir viena sesuo - dar moksleiviško amžiaus ir gyvena su tėvais Ganoje).
Išlipęs iš lėktuvo Vilniaus oro uoste, afrikietis gavo "pirmąjį krikštą" - paaiškėjo, kad pakeliui pradingo vienas jo lagaminas, kuriame kaip tik ir buvo sudėta didžioji dalis dovanų draugei Ritai ir jos artimiesiems (kitame krepšyje, laimė, liko Ritai skirtas kostiumėlis, o jos tėčiui - flaneliniai marškiniai). Ką padarysi - sėdo vyrukas į taksi ir po poros valandų atsidūrė Obeliuose.
Pasak Ritos motinos, buvo jau gana vėlu, gal 22 valanda vakaro. Pamanę, kad svečias taip ir nepasiekė Lietuvos, visi jau buvo sugulę. Staiga prie vartelių sucypė automobilio stabdžiai. Praskleidė Rita užuolaidą - ogi taip, juodukas atvažiavo! Iš toli balti dantys šviečia!
Kukliai gyvenanti šeima nepuolė svečiui traukti iš po pagalvių cepelinų ar vaišinti šaltibarščiais - po ilgos kelionės pasiūlė sumuštinių, arbatos. Tačiau pervargęs keliautojas labiau už viską norėjo pamiegoti.
Per trumpą viešnagę Rita savo draugą kelis kartus nuvežė į Rokiškį, sykį abu apsilankė Utenoje. Nuvežti Emanuelį į Vilnių ar Kauną, aplankyti Trakų pilį, Kernavę ar Nidą Ritai nekilo net mintis - juk tokios kelionės brangiai kainuoja! Pasak jos, Emanueliui pakako ir Rokiškio bei Utenos, kad susidarytų apie Lietuvą šiokį tokį vaizdą. Beje, jam čia patiko! Juodaodis sakėsi manęs, kad Lietuva - visiškai skurdus kraštas, neturintis nei ligoninių, nei viešbučių. Tiesa, afrikietį šiek tiek stebino tai, kad žmonės Lietuvoje eina labai anksti miegoti.
Alkoholinių gėrimų - nė į burną
Afrikietis, pasak Ritos, nebuvo išrankus maistui - kavinėse užsisakydavo kiaulienos ar vištienos kepsnių, visada pageidaudavo virtų ryžių. Grįžtant į Obelius, pripirkdavo visokiausių maisto produktų ir visiems paruošdavo vakarienę!
Vienas Emanuelio patiekalas labai patiko Ritai ir jos tėvams. Vandenyje išverdama tiršta manų košė, paskaninta tik žiupsneliu druskos - niekuo daugiau. Paruošiamas padažas: gabalėliais supjaustoma "šlapia" dešra, susmulkinami du pomidorai, dvi svogūnų galvutės, įpilama aliejaus, vienas kubelis daržovių sultinio, įberiama kuo daugiau aštrių pipirų ir viskas pakepinama. Paruoštas padažas užpilamas ant manų košės ir - į sveikatą. Emanuelis, pasak Ritos, tirštą košę imdavo rankomis, tačiau ji su tėvais neapsiėjo be šaukštų...
Ritą nustebino ir tai, kad jos draugas - visiškas abstinentas. Net nepaskanavo, girdi, nei vyno, nei lietuviško šampano ar degtinės. O va koka kolą mauktų kibirais! Negėrė alkoholio pats - nevaišino ir savo draugės, kuri tikrai nebūtų atsisakiusi taurės šampano...
Tiesa, vieną vakarą Emanuelis pasiūlė Ritai kartu nueiti į Obelių alaus barą. Žinodama, kokia publika ten renkasi, Rita šiaip taip draugą atkalbėjo. Tiesiog pabijojo, kad abu sveiki kailio neišneš - Ritos įsitikinimu, prie juodaodžio tikrai būtų prikibęs koks pergėręs mėlynanosis.
Užsiminė apie vedybas
Rita prisipažino, kad juodaodis draugas buvo užsiminęs apie sužadėtuves. Tačiau mergina apie vedybinį gyvenimą su Emanueliu kol kas negalvoja. Girdi, vyriškis neatitinkąs keliamų reikalavimų. Tai kokio gi vyro Rita pageidautų?
- Visų pirma jis turėtų būti kultūringas, inteligentiškai atrodantis, kostiumuotas - ne džinsus ar treningus apsitempęs, įmantrios elgsenos, - vardijo panelė Rita. - Ir kad sugebėtų išlaikyti šeimą.
Tačiau bene didžiausias jųdviejų požiūrių skirtumas - į vaikų skaičių! Ritai pakaktų dviejų palikuonių, o vaikus labai mylįs Emanuelis pageidautų mažiausiai ketverto! Kaip teko girdėti, Afrikoje vyrai turi po keletą žmonų, tad gal ši problema savaime išsispręstų? Pasirodo, Rita tuo klausimu jau domėjosi ir sužinojo, kad Emanuelis svajojąs tik apie vienintelę širdies draugę. Jis, girdi, į tokį Ritos klausimą atsakė: "Viena žmona - viena bėda, dvi žmonos - dvi bėdos. Geriau užteks vienos".
Tačiau Obeliuose dabar tik ir kalbama, kad greitu laiku Rita nutekės į tolimąją Afriką. Kelios bobutės jau apskaičiavo, kada turėtų pasaulį išvysti juodaodis naujagimis! Tokios kalbos Ritai kol kas kelia juoką, tačiau kad tikrai netaps Emanuelio žmona, mergina dar nedrįso garantuoti.
Afrikietis niekada nebus ištikimas?
Vilniuje gyvena moteris, viena pirmųjų nutekėjusi į tolimąją Afriką, pas Ganoje gyvenusį vyrą, tačiau po 15 bendro gyvenimo metų viską metusi ir grįžusi į Lietuvą. Ponia Violeta (dabar jai 63 metai, moters prašymu vardas pakeistas) korespondentei sutiko trumpai papasakoti apie gyvenimą su juodaodžiu vyru.
Su afrikiečiu susipažino tuometiniame Leningrade. Šiame mieste ji studijavo dailę, o Hansas - mediciną (ginekologiją). 1971 metais įsimylėjėlių pora Lietuvoje atšventė vestuves, ir per didelius vargus sutuoktiniai išsikėlė gyventi į Ganą, pas vyro tėvus.
Svečioje šalyje Violetai iš pradžių viskas ėjosi kuo puikiausiai: mokytą marčią gražiai ir pagarbiai sutiko visa gentis, kuriai priklausė Hanso giminė. Iš Violetos - ne taip, kaip iš vietinių nuotakų - niekas nesišaipė, neišnaudojo.
Gydytojas vyras uždirbo pakankamai, be to, ir pati Violeta, puikiai mokėjusi anglų kalbą, įsidarbino mokykloje dailės mokytoja. Vienas paskui kitą gimė keturi vaikai: trys sūnūs ir dukra. Kurį laiką, kaip atrodė Violetai, vyras ją tiesiog dievino. Tačiau vėliau jo meilė žmonai ėmė blėsti. Ištikimybės iki gyvenimo pabaigos priesaiką priėmusi Violeta ėmė įtarinėti vyrą turint meilužių.
- Toje gentyje, kur gyveno mano vyro giminė, daugpatystė nebuvo draudžiama, - prisiminimais dalijosi ponia Violeta. - Lygiai taip pat buvo leidžiama lakstyti ir moterims. Todėl vietiniams mano priekaištai dėl vyro neištikimybės kėlė nuostabą.
Dar prakentusi kelerius metus, Violeta nusprendė vyrą palikti ir bėgti į Lietuvą. Tačiau ką daryti su paaugliais vaikais? Visi jie - trys sūnūs ir dukra - sutiko vykti kartu su motina. Išgirdęs tokius Violetos planus, vyras nė nebandė atkalbinėti. Kiek vėliau moteris sužinojo, kad, gyvendamas su ja Hansas turėjo dar kelias žmonas, buvo nuo jų sulaukęs ir daugiau vaikų.
Kelionė į Lietuvą buvo be galo brangi ir sunki - teko ir laivu plaukti, ir lėktuvu skristi. Atkakusi Lietuvon 1987 metais, Violeta prisiglaudė pas giminaičius, tačiau netrukus jai Vilniuje išimties tvarka buvo suteiktas butas. Lietuvoje Violeta (net nereikėjo vyro sutikimo) išsituokė. Kurį laiką Hansas šeimą paremdavo finansiškai, tačiau vėliau pamiršo.
Vyriausiasis Violetos sūnus Lietuvoje ilgai neužsibuvo - po kurio laiko sugrįžo pas tėvą. Moteris neslėpė, kad su "labai išdykusiu" jaunuoliu buvo sunku susitvarkyti ir ji neprieštaravo, kad jį imtųsi auklėti tėvas.
Afrikoje gyvenantis sūnus (jam dabar - 30 metų) jau sukūręs šeimą, turi dukrytę. Jis vienintelis motinai rašo laiškus. Norėtų, aišku, mamą aplankyti, tačiau kol kas neturi kelionei pakankamai pinigų.
Labai sunkiai besiverčianti Violeta (jos pajamos - tik pensija) kartais pagalvoja, kad nereikėjo bėgti į Lietuvą, kad Ganoje galbūt būtų buvę lengviau, tačiau tokias mintis bemat nuveja šalin prisiminimai apie vyro neištikimybę.
Dar didesnė Lietuvoje užklupusi bėda - nusinuodijo vienas iš kartu gyvenusių jos sūnų. Gyvenimo negandų išsekinta moteris puolė į depresiją, jai dažnai prireikia psichologų pagalbos. Tas pat ir jaunėlei dukrai. Kitam kartu gyvenančiam sūnui sekasi neblogai. Jis dirba viename Vilniaus bare barmenu, puikiai moka lietuvių, rusų bei anglų kalbas.
Tiesa, abiejų Lietuvoje gyvenančių Violetos vaikų odos spalva kasmet šiek tiek pašviesėja.
O ką ponia Violeta patartų afrikiečiais susižavėjusioms lietuvaitėms - verta už juodaodžio tekėti ar ne?
- Abejoju, kad juodaodžio ir baltaodės santuoka gali būti laiminga, - pasakė 15 metų su afrikiečiu vyru praleidusi lietuvė. - Į Ganą nutekėjusios amerikietės ar rusės, mano žiniomis, teištverdavo ten vos kelis mėnesius, daugiausia - porą metų, nes negalėdavo pritapti prie savitų to žemyno gyventojų tradicijų, gyvenimo būdo, kultūros. Aš, kaip matote, kenčiau 15 metų... Bet ką čia verkšlensi - pasakysiu štai ką: nė vienas negras nebuvo ištikimas ir nebus. Jei tokia sąlyga lietuvaitę tenkina - sėkmingų vedybų!
