Advokatas - tai žmogus, teikiantis teisinę pagalbą. Jau senovės Romoje jie buvo vadinami globėjais, patronais, vėliau - gynėjais teisme. Lietuvoje advokatai atsirado XVI a ir buvo vadinami prokuratoriais, o vėliau - irgi patronais. Visais laikais advokato profesija buvo labai prestižinė. Jau vien dėl to (bent jau taip įsitikinę daugelis žmonių), kad advokatai daug uždirba, labai turtingai gyvena. Net ir sovietmečiu, kai privatūs gynėjų institutai buvo panaikinti, daugelis pavydėjo advokatams. Tad ir mūsų pokalbis su Advokatų tarybos pirmininku Rimu Andrikiu prasidėjo nuo klausimo apie pinigus.
- Aš visada sakiau, jog tos legendos (tikrąja to žodžio prasme) apie advokatų uždarbius, honorarus arba turtus pradėjo sklisti maždaug 1993-1994 metais. Tai buvo susiję su "laukinio" kapitalizmo arba įstatyminio privatizavimo problemomis, kuomet teisinių paslaugų pagalba (ne tik advokatų, bet ir kitų teisininkų) buvo galima nutverti gardų kąsnį. Todėl kalbėti apie visą instituciją kaip apie praturtėjusią, grobuonišką - būtų neetiška. Tokios nuomonės susiformavimui kai ką "pamėtėjo" ir mūsų operatyvinės tarnybos. Dabar Lietuvoje yra 1 400 praktikuojančių advokatų. Dar apie 800 - laukiantys "įšventinimo" į šias pareigas. Iš jų daugiau nei pusė - teisėsaugos institucijų pareigūnai, kurie pripažinimo advokatu pažymėjimą laiko "juodai dienai". Kiekvieni rinkimai, tapdami mūsų politinio gyvenimo veidrodžiu, teisėsaugos institucijų gretas gerokai "išvarto" į visas puses, "išpučia", nes vykdomosios valdžios arba parlamentinės institucijos kompetentingus pareigūnus - prokurorus, teisėjus, o ypač - policininkus, specialiųjų tarnybų darbuotojus - nori paversti savo tarnais. Tai, kad nė vienas generalinis prokuroras Lietuvoje nuo 1990 m. neišbuvo įstatymu garantuotos savo kadencijos, komentarų nereikalauja... Be to, galima pasidomėti, kiek pasikeitė generalinių komisarų bei specialiųjų tarnybų pareigūnų...
- Tačiau labai dažnai susikompromitavę ir iš pareigų dėl įvairių priežasčių atleisti teisėtvarkos ar teisėsaugos pareigūnai advokato licencijos griebiasi lyg šiaudo...
- Aš su tuo nesutiksiu. Kas gi yra - susikompromitavimas? Jeigu viena politinė valdžia, atėjusi po rinkimų, priverčia dirbtinai atsistatydinti vieną ar kitą teisėsaugos pareigūną, šitas žmogus nėra sukompromituotas. Jei turite omenyje kai kuriuos teisėsaugos institucijų vadovus, kurie buvo pripažinti advokatais, tokių yra nedaug - tiktai 5 iš 800. Ir nė vienas iš jų nebuvo sukompromituotas. Būtent Seimas 2004 metų kovo 18 dieną priėmė Advokatūros įstatymą, kuriuo atvėrė kelius į advokatūrą teistiems asmenims. Kai kalbame apie sukompromituotą teisėsaugos institucijos vadovą, jį galima palyginti tiesiog su auksu tarp viso kito kontingento, kuris užplūdo... Ir dėl to, kad Seimas plačiai atvėrė duris, mes esame priėmę apie 30 teistų prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų. Tai štai kur yra tragedija... Štai retoriškai klausiu: ar Prokuratūros įstatymas leidžia priimti teistą asmenį? Ne, neleidžia. Ar gali nuteistas žmogus tapti teisėju? Ne, negali. O kodėl gali tapti advokatu? Deja, visi tai žinojo ir šios normos ribas gerokai išplėtė. Lobizmas pas mus Lietuvoje labai žymus...
- Bet vis dėlto sunku nuneigti, jog advokato pareigos iš tiesų yra pelningos...
- Ne, žmonės iš advokatų bėga į kitas institucijas. Tai yra faktas, kurį nesunku įrodyti. Kiekvieną mėnesį Advokatų taryba sprendžia ne vieną pareiškimą, kuriuo atsisakoma advokatų darbo. Advokatai bėga į valstybinę tarnybą, nes tai yra ne mažesnis atlyginimas, puikios socialinės garantijos, jokių išlaidų ir jokių mokesčių. O juk advokatui valstybė niekuo nepadeda. Jis pats turi išlaikyti savo darbo vietą, įsigyti patalpas, naudotis savo transportu ir t. t. Kai tik man pasako, kad advokatai labai gerai gyvena, pasiūlau ateiti jais dirbti. Beje, jau antri metai laukiu 100 prokurorų, kurie, Klaipėdos miesto prokuroro teigimu, ruošėsi ateiti dirbti advokatais... Kol kas neatėjo nė vienas... Tačiau iš 1 400 advokatų yra žmonių, kurie dirba ir išmano, yra europinio lygio, o jų uždarbis tikrai yra vertas europinės kvalifikacijos...
- Kalbant apie advokatų darbą ir atlyginimą negalima nutylėti fakto apie gerokai pagarsėjusius Marijampolės advokatus tėvą ir sūnų Riabčiukus. Juk jie sudarė sutartį su klientu dėl honoraro, kuris prilygo 50 procentų ieškinio sumos... Ar tai nereiškia, jog už bylą gavus tokį honorarą galima gyventi labai gerai?..
- Jūs visiškai teisi. Tai yra pavyzdys, kai "šaukštas deguto sugadina statinę medaus". Aš tai pripažįstu ir manau, jog tai nėra visos mūsų institucijos advokatų darbo metodas, ir galiausiai - tokia byla su tokiu laimėjimu buvo pirma Lietuvoje. Be kita ko, iki 1993 metų apskritai buvo draudžiama sieti advokatų honorarą su priteista suma. 1993 metais tokį "naujadarą" Lietuvos advokatų praktikoje ir Civilinio proceso kodekse pasiūlė gerbiamas V. Landsbergis siauros kategorijos bylose (žalos dėl suluošinimo ir pan.). Buvo nustatyta maksimali riba - 30 procentų nuo priteistos sumos. Kadangi dabar pas mus klesti lobizmas, tai tos ribos išvis išsitrynė. Naujasis Advokatūros įstatymas įtvirtino gana įdomią nuostatą, jog galima sieti advokato honorarą su priteista suma, jei tai neprieštarauja advokato veiklos principams. Mes visada manome, jog tokia nuostata tiems principams prieštarauja. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Advokatų etikos kodeksas kategoriškai draudžia nustatyti tokį honorarą. Bet Advokatų taryba neturi teisės tikrinti advokatų honorarų. Tai yra konfidencialus advokato ir kliento susitarimas, kurio absoliučiai niekas nemato (tai paslaptis, kaip ir kunigo ar žurnalisto), kol neiškelta baudžiamoji byla. Taigi Riabčiukai pradėjo nuo susitarimo, kurį pasirašydami pažeidė visą tvarką. Iškėlusi bylą Advokatų taryba pripažino, jog tai nėra gerai. Deja, šie atvejai patvirtina, jog tokių dalykų esama.
- Už tokius pažeidimus numatytos rimtos drausmės nuobaudos...
- Drausmės nuobaudos advokatams ir jų padėjėjams yra skirtingos. Griežčiausia drausmės nuobauda advokato padėjėjui - išbraukimas iš advokato padėjėjo sąrašo, o advokatui - paskelbiamas negaliojančiu pirminis jo pripažinimas advokatu. Advokatas savo praktiką gali pradėti praėjęs du barjerus. Pirmasis - pripažinimas advokatu, o antrasis - įrašymas į praktikuojančių advokatų sąrašą. Tai reiškia, jog su profesine veikla advokatas atsisveikino.
- Kas apskritai yra nesuderinama su advokato etika?
- Visi turi žinoti, kad mūsų advokatų institucijos savivaldos savireguliacijos principai yra labai tvirti, kol jų nepaliečia kokia nors Seimo pataisa, kuri atima iš mūsų kokią nors funkciją ir ją atiduoda kam nors kitam. Ir tada - tai jau ribota savireguliacija. Mes nesame operatyvinė tarnyba ar prokuratūra, kuri galėtų nagrinėti advokato baudžiamosios atsakomybės klausimą. Mus domina advokatų elgesio ir veiklos suderinamumas su Advokato etikos kodeksu ir Advokatūros įstatymu. Tad grįžkime prie advokatų Riabčiukų Zdaniams suteiktos teisinės pagalbos. Jų veikloje nustatyta bene penki profesinės etikos pažeidimai. Ir visiškai neturi reikšmės, kur minėti pinigai (turime omenyje - 50 procentų priteistos sumos) šiuo metu yra - tai baudžiamosios atsakomybės klausimas. Turbūt nė viena valstybės ir teisėsaugos institucija neturėjo tokių senų savo profesinės etikos veiklos tradicijų kaip advokatūra. Profesinės etikos taisyklės yra skirtos tam, kad, laikantis jų laisva valia, būtų garantuotas tinkamas esminių advokatų funkcijų atlikimas. Funkcijos nurodytos Advokatūros įstatyme. Bendrąja prasme - tai teikimas teisinės pagalbos ar teisinių paslaugų. Advokatas yra žmogaus padėjėjas teisiniais klausimais.
Gėda pripažinti, bet manau, jog daugelis advokatų nežino Advokatų etikos kodekso reikalavimų. Ypač tie, kurie pateko į advokatūrą be egzaminų. Kai tik valdžia pasikeičia - atveriamos durys į advokatūrą keliems šimtams advokatų. Praktika patvirtina, jog žmonės, kurie neturi principų tai veiklai vykdyti ar juos pažeidinėja, per penkmetį (ne per mėnesį ar per tris) jau yra pastebimi. Profesinė veikla yra ilgas procesas, nes kartais byla tęsiasi net iki pusantrų metų. Tokio laikotarpio pakanka, kad būtų galima apie advokatą padaryti tam tikras išvadas.
- Dėl ko dažniausiai tenka svarstyti kolegas?
- Pagal Advokatūros įstatymą yra nustatyta nauja drausmės bylų nagrinėjimo tvarka, kurios, vėlgi gėda pripažinti, pusė advokatų nežino, nors tai yra vieši dokumentai... Jeigu klientas parašo skundą dėl advokato profesinės veiklos, elgesio ir t. t., pirmiausia klausimas - kelti jam drausmės bylą ar ne - sprendžiamas Advokatų taryboje. Iki Advokatų tarybos posėdžio bylos tyrimas nevyksta. Sprendžiama pagal tai, ką žmogus pateikė. Advokatas turi žinoti, kad toks skundas dėl jo veiklos gautas, ir jis turi teisę dėl jo pasiaiškinti. Prašome paaiškinti situaciją ir tik pagal šią medžiagą Advokatų tarybą priima sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo. Pasitvirtina tik apie 20 procentų skundų, kurie svarstomi labai atidžiai. Per metus iškeliama ne mažiau 100, o kartais - net ir 200 drausmės bylų, bet tai dažniausiai bylos dėl advokato pareigų savivaldos institucijų atžvilgiu. Keliamos bylos dėl mokesčio nemokėjimo bendriesiems reikalams, pavėlavimo surašyti procesinius dokumentus ir t. t. Advokatai dėl įvairių priežasčių tuos terminus praleidžia. Skundžiamasi, jog advokatai neinformuoja klientų apie bylos eigą, netinkamai išaiškina jiems teises. Advokato siekiai negali viršyti jo kliento siekių. Jis negali sakyti ir rašyti to, ko nenori jo klientas. Advokatas, įvertindamas savo veiklą (o ji būna dažnai susijusi su protestu prieš valdžios institucijos, teismo ar prokuroro veiksmus) visada turi žinoti, kad klientas jam tai leidžia. Advokatas gali veikti taip, kad jo elgesys nepakenktų klientui.
Iš tiesų nemalonu svarstyti savo kolegas. Beje, per praėjusius trejus metus advokatų gretas paliko 38 advokatai - tiek jų nebuvo verti savo profesijos. Tai yra daug daugiau nei per praėjusius 12 metų. Manau, jog jokia kita institucija, išskyrus policiją, nebuvo taip išvalyta kaip advokatų... Iš tiesų, problemų turime. Tačiau kita vertus, jeigu kiekviena valdžia priima naują Advokatūros įstatymą, kurio tikslas - inkorporuoti savus be egzaminų, nieko kito negalima tikėtis. Juk egzaminai yra tikrai pakankama garantija, kad nepatektų į advokatų sąrašą šiam darbui nepasiruošę žmonės. Bet, pasirodo, Lietuvoje mes pasiekėme tokį "teisinės demokratijos" lygmenį, jog lengviau pakeisti įstatymą, nei žmogui ar 20-čiai žmonių išlaikyti kvalifikacinį advokato egzaminą. Tai neprecedentiniai dalykai. Bet ką gi padarysi...
- Praktika rodo, jog dažnai bylos vilkinamos ir dėl advokatų kaltės. Ar tai toleruotina?
- Atsiradus naujiems kodeksams, praktiškai turėtų išnykti advokatų prašymai atidėti bylas dėl jų užimtumo kitose bylose. Mūsų Advokatų etikos kodeksas draudžia priimti pavedimą, jeigu advokatas tą dieną yra užimtas arba neturi atitinkamos kompetencijos jį vykdyti. Tačiau tenka pripažinti, jog ta nuostata piktnaudžiauja ir teismai, ir klientai, o tą "neskanią sriubą" turi srėbti tiktai advokatai. Mes su tuo nesutinkame, nors ir nesikišame į kitų kompetenciją.
- Vis dėlto manau, kad advokato profesija yra prestižiškiausia, nes šiuo metu be advokato pagalbos jau beveik neįmanom išsiversti.
- Jūs pati tai patvirtinate... Kada žmogui turtiniai klausimai (jau nekalbant apie kriminalinius) yra gyvybiškai svarbūs? Kai patvoryje ar net oficialioje įstaigoje pasirašęs kažkokią sutartėlę sekantį mėnesį gali likti nuogas basas, advokato pagalba ypač svarbi. Pavyzdžiui, ar bent vienas iš jų buvo pas advokatą prieš pasirašydamas sutartį? Ne... Advokatas būtų pasakęs, jog tokios sutartys gresia praradimu. Tuo klausimu galima kalbėti labai daug. Bet pasakysiu trumpai - aš neįsivaizduoju žmogaus gyvenimo be advokato...
