Daiva NORKIENĖ
- Moterys negali su vyrais konkuruoti ginklų prekyboje ir narkotikų versle, todėl tampa prostitutėmis, - prisiminė vieną teoriją Policijos departamento atstovė spaudai D. Daunoravičiūtė. - Juk adrenalino norisi ir joms.
Jeigu ši versija teisinga, tai vilnietė Alicija J. (vardas pakeistas) po kelerių metų, praleistų Italijoje, turėtų jaustis ne prasčiau kaip žemyn galva su guma nušokusi nuo televizijos bokšto. Tik Alicijos tėvams iš šios istorijos ne per daug džiaugsmo.
Buvo "baro mergina"
Alicija yra diplomuota muzikė, tačiau pagal profesiją dirbti nepageidavo. Gerą figūrą turinti savamokslė šokėja su grupe pasirodydavo įvairiuose šalies baruose, bet kolektyvą metė ir įsidarbino viename restorane go-go šokėja. Tai, jog duktė ant scenos pusnuogė raitosi prieš apgirtusius restorano lankytojus, motiną tiesiog varė iš proto. Alicija žurnalistei prisipažino, kad vakarais po darbo net nenorėdavo grįžti namo - motina ją paprasčiausiai išvadindavo prostitute ir "baro merga". Daug laiko praėjo, kol vienturtė įtikino savo gimdytoją užsukti į restoraną ir įsitikinti, kad go-go nėra striptizas ir kad ją, Aliciją, darbe visi gerbia ir myli.
Pamažu pripratinusi motiną prie minties, jog šokiu žavėti klientus irgi yra "šioks toks menas", Alicija pateikė dar vieną akibrokštą. Darbdavių prašoma ji subūrė striptizo šokėjų grupę ir ėmė rengti "erotinius spektaklius". Tačiau kuo toliau, tuo labiau mamos ir dukters santykiai šalo.
- Namuose mane slėgė viskas: motinos ašaros, priekaištingi žvilgsniai ir nuolatinės užuominos, kad pažįstami, sužinoję, ką dirbu, užbadys pirštais, - mergina nuo "Akistatos" neslėpė savo praeities. - Todėl nutariau, jog tą "bambagyslę" reikėtų nutraukti. Juo labiau kad seniai nebuvau vaikas - tada man jau ėjo dvidešimt penkti...
Anuomet, prieš trejus metus, merginas dirbti užsienyje verbuodavo kitaip nei dabar. Viename laikraštyje Alicija perskaitė, kad renkama merginų grupė dirbti šokėjomis Italijoje. Vilnietė neprisipažįsta žinojusi, kad jos laukia prostitutės darbas. Ji tvirtina, kad ją paprasčiausiai apgavo.
Parduota
Alicijos motina - išsituokusi, gyvena viena, dėl to dukrai išvykus namuose nerado sau vietos. Kad mergina bent paskambinusi būtų. Tačiau ištisas tris savaites jos neprileido prie telefono: pasirodo, sužinojusios, ką reikės dirbti, lietuvės streikavo ir už tai buvo paliktos ir be pasų, ir be pinigų, ir be ryšio su išoriniu pasauliu. Kaip vėliau sužinojo, iš mama tuo metu net su pažįstamais telefonu kalbėdavosi ne ilgiau kaip trim penkiais sakiniais. Iš namų beveik neidavo, miegodavo su telefonu prie lovos - taip bijojo pražiopsoti pražuvėlės dukros skambutį. O mintyse ją šimtus kartų laidojo ir prikeldavo iš numirusiųjų.
Alicijos laimei, Italijoje pavojus jos gyvybei ir sveikatai negrėsė: priešingai nei dažnai būna, vilnietė buvo ne gąsdinama, bet įtikinėjama. Beje, merginą pardavė ne pečiuiti suteneriai skustomis galvomis, o... dvi trisdešimtmetės moteriškaitės, anksčiau pačios katalikybės lopšyje praėjusios "kryžiaus kelius".
- Iš Vilniaus išvykome dviese, lydimos "šokėjų grupę" rinkusių tariamų choreografių Marijos ir Aleksandros, kurias visi vadindavo Maša ir Sandra, - prisimena pašnekovė. - Už savo būsimą darbą tarpininkėms buvome sumokėjusios po tris šimtus dolerių. Teko girdėti, kad kitas į užsienį parduodamas merginas suteneriai palydėdavo tik iki kurios nors Vakarų valstybės sienos, paduodavo traukinio ar autobuso bilietus, paaiškindavo, kas ir kur jas pasitiks, o patys grįždavo ieškoti naujų aukų. Tačiau mūsų atveju buvo kitaip: Maša su Sandra kartu keliavo iki pat galo ir visą kelią vaidino, jog ir pačios dirbs bare, tik ne paprastomis šokėjomis, nes yra pripažintos ir visoje Italijoje gerbiamos choreografės.
Alicija atsidūrė už 120 kilometrų nuo Romos esančiame mieste. Baro savininkas italas Pedras Bartolinis Aliciją ir jos draugę priėmė nuoširdžiai. Iš pradžių parodė apartamentus, kur šios turės gyventi. Tačiau merginos nežinojo, kad atsidūrė ne viešbučio numeriuose, o ten, kur paprastai svečiai lankosi tik už pinigus. Ir, žinoma, ne arbatos gerti.
Primušė tarpininkes
- Ką čia laužysies, - "Akistatos" paklausta, ar teko dirbti prostitute, gūžtelėjo pečiais Alicija. - Pati pagalvokit: pasų Pedras neatiduoda, kišenėse vėjai švilpia. Bėgti iš baro, ieškoti pagalbos, kreiptis į ambasadą? Nežinau, ar tai būtų buvusi išeitis. Pirma, šeimininkas paaiškino, kad mums dingus jis pakviesiąs "berniukus" (o apie italų mafiją buvome nemažai girdėjusios dar Lietuvoje), kurie iškasią gyvas ar mirusias. Antra, būti deportuotoms į Lietuvą nesinorėjo - ne tam su tokiu vargu iš jos išsiveržėme. Ką būčiau Vilniuje veikusi? Sutartis su restoranu nutraukta. Gal motinai ant sprando sėdėti?
Beje, Pedro, kuriam restoranų verslas buvo visiškai naujas ir kuris neturėjo jokių kitų prostitučių, lietuvaitėms buvo truputį gaila. Nors ir stengdavosi atrodyti griežtas bei žiaurus, jam tai niekaip nepavykdavo. Tik vėliau jos suprato, kad ponas Bartolinis neturėjo ir jokių kampuotų berniukų. Todėl kai buvusios prostitutės Sandra ir Maša pasiūlė savo paslaugas (už pinigus atvežti merginų), jis ilgokai svarstė tokį pasiūlymą. Italijoje prostitucijos verslu paprastai užsiima svetimšaliai: turkai, jugoslavai, išeiviai iš kitų skurdžių Europos šalių. Nors lietuvaitės jau antrąją viešnagės dieną atsigulė su klientais ir neberodė jokio priešiškumo, Pedras taip bijojo jas (arba sumokėtus tūkstančius) prarasti, kad net paskambinti telefonu neleisdavo.
Maždaug po mėnesio (tada Alicija su drauge jau laisvai vaikščiodavo po miestą) vilnietės gatvėje pamatė savo buvusias "choreografes".
- Nejaučiau jokios baimės, kad mane gali įkišti į kalėjimą ar deportuoti, - prisimena mergina. - Užvirė toks pyktis! Kibau į plaukus vienai, draugė griebė kitą.
Išgelbėjo architektas
Šioje istorijoje yra vienas merginas pamokantis dalykas: kad ir kokios gražios lietuvaitės būtų, tarp barų peteliškių vakariečiai žmonų tikrai neieško ir sėkmingai ištekėti šansų mažai. Nors Alicija ir graži, ir išsilavinusi, ir meniškos prigimties, retam klientui tai rūpėjo. Italijoje prostitutės iš nuskurdusių Rytų šalių nėra jokia naujiena, tad ir pirkdavo jas panaudoti pagal paskirtį, o ne masiškai iš pelenių daryti princeses.
Lietuvės nesunkiai rado kitą sutikusį priimti darbdavį, tačiau šis netrukus kažkaip sužinojo, jog merginos liko skolingos P. Bartoliniui, ir pasiūlė verčiau grįžti pas jį. Maždaug savaitę padirbėjus naujoje vietoje, atvažiavo Pedras ir merginas išsivežė. Tą akimirką mūsų herojės apsisprendė pasinaudoti visais savo sugebėjimais, padaryti neįmanoma, tačiau trūks plyš "prikabinti" kokį nors užsienietį. Netrukus apie savo nelaimes (aišku, gerokai "persūdydama") Alicija jau pasakojo vienam Pedro baro lankytojui. Už Aliciją dvigubai vyresnis vedęs architektas išgirdo, kad vilnietę išvežė vos ne jėga, muša, gąsdina, baugina ir prievarta verčia miegoti su vyrais. Nors ji esanti padori Lietuvos sostinės dailininkė. Juodaakis užsienietis taip susirūpino, kad nutarė labai dailią merginą iš Pedro nupirkti ir paslėpti išnuomotame bute. Beje, architektas sumokėjo ir už Alicijos draugę. Atgavusi pasą ir susitaupiusi pinigų, draugė parlėkė į Vilnių ir pirmiausia aplankė Alicijos motiną (aišku, kad primeluotų apie sėkmę užsienyje, fantastišką uždarbį ir žiūrovų pagarbą), tikino, jog Alicija negalinti grįžti, nes pasirodymų repertuaras sudarytas vos ne pusmečiui į priekį. O pati po patirtų išgyvenimų porą mėnesių tylutėliai tūnojo namuose Vilniuje ir laižėsi sielos žaizdas. Tik tada grįžo į Italiją.
Nors Lietuvoje Alicijai parsidavinėti neteko, Alicija tikina, jog Italijoje prostitutės iš tiesų labiau gerbiamos ir vertinamos.
- Čia, Vilniuje, klientas prostitutę "nusiperka" iš karto, - atskleidė Alicija. - Tarkime, tai kainuoja šimtą litų, tai ir sumoka visus iš karto. Italijoje už patį lytinį aktą klientas taip pat moka truputį daugiau kaip šimtą litų. Tačiau už minėtą kainą prezervatyvą turi užsimauti pats, prostitutės negali glamonėti, bučiuoti, nurenginėti, nes tai jau laikoma papildomomis paslaugomis.
Žodžiu, jeigu nori, kad vienos valandos mylimoji užmautų "gumytę" rankomis, turi primokėti. Jei tą patį darbą ji padarys lūpomis - dar brangiau. Už galimybę pasigrožėti, kaip mergina pamažu nusirenginėja, ir už leidimą liesti moteriškus apvalumus tenka dar kartelį praverti piniginę. Visa ši sistema labai gudriai apgalvota. Italai yra gana taupūs žmonės ir vyrus sugundo gana žema prostitutės kaina. Tačiau karštakraujai pietiečiai labai greitai "užsiveda" ir už pasimylėjimą sumoka net kelis kartus daugiau negu buvo numatę. Tiek jiems atsieina vadinamosios "papildomos paslaugos".
Šiuo metu Alicija beveik gali jaustis Italijos dama. Dėl jos architektas metė savo žmoną. Mergina vėl dirba baruose, tik šį kartą - iš tikrųjų šokėja. Kad nesijaustų išlaikoma meiluže, triūsia net keliuose baruose, mirtinai pervargsta, tačiau tvirtina nebeprašanti užsieniečio smulkioms išlaidoms, maistui, drabužiams. Architektas neatitinka Alicijos susikurto vyro idealo, tačiau jį palikti, kol nesusirado kito, bijo: ją pardavusios moterys vis dar trokšta atkeršyti ir tik laukia, kol ši liks be įtakingo globėjo. Jaunai moteriai, galima sakyti, pasisekė: slapčia parduota prostitute ji dirbo vos daugiau nei du mėnesius. Tai nedaug žinant, jog lietuvaitė Italijoje gyvena jau beveik trejus metus. Deja, turime nemažai duomenų, kad absoliučiai daugumai Vakaruose parduodamų merginų ir moterų taip nepasiseka.
Bylų padaugėjo
Lietuvos policijos departamento atstovė spaudai Danutė Daunoravičiūtė "Akistatą" informavo:
- Lietuvoje dėl prekybos moterimis iškeltų bylų vis daugėja. 1999 metais visoje šalyje jų buvo 3, 2000-aisiais - 4, 2001-aisiais - 16, o šiemet vien per aštuonis mėnesius jų buvo iškelta daugiau nei 30. O apie daugelį tų, kurios iškeliamos Vakarų šalyse ir kur liudija mūsų merginos bei moterys, net nesužinome. Nusikaltėliai dabar apsišvietę, žino: pagal 1991 metais Lietuvos ratifikuotą Vienos konvenciją, jiems garantuojamas slaptumas. Taigi jei kuris prisidirba Ispanijoje, Italijoje ar Vokietijoje, gali vietos teisėsaugininkų paprašyti, kad Lietuvai nebūtų pranešta. Tai yra jų teisė.
Lietuvoje stebimos trys prekybos žmonėmis rūšys. Lietuva yra šalis-šaltinis, šalis-tikslas ir tranzito valstybė. Tai yra lietuviai ir patys moteriškes pardavinėja užsieniečiams, ir perka jas dirbti čia.
TMO stebi, kovoja, pataria
Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) pagarsėjo reklamine kampanija, kurios šūkis "Tave parduos kaip lėlę". Tačiau tai - tik mažytė kovos prieš prekybą moterimis dalis.
- Šiuo metu priėmėme ir dirbame pagal tris naujus projektus, - sakė TMO atstovė Rasa Erintaitė. - Pirmiausia, tęsiame pernai pradėtą reklamos kampaniją. Antra, organizuojame mokymus socialiniams darbuotojams, kad šie žinotų, kaip padėti prekybos žmonėmis aukoms. Mat iki šiol dažnai būdavo: ateina tokia nelaimėlė pas kurio nors miestelio savivaldybės socialinį darbuotoją, o tas net nežino, ką jai sakyti, pas ką siųsti.
Trečiasis projektas - tai prekybos žmonėmis aukų reintegracija į visuomenę. Būtent šioje veiklos srityje jau galima "suskaičiuoti viščiukus". Šį rudenį, prasidėjus antriesiems programos gyvavimo metams, jau suteikta pagalba dešimčiai Lietuvos merginų. Tai ir pagalba grįžtant į Lietuvą, ir naujo darbo paieškos, ir apgyvendinimas.
- Vienos tepageidaudavo, kad jas deportuotas kas nors pasitiktų oro uoste, atvežtų į geležinkelio stotį ir nupirktų bilietą namo, - kukliausias klientes R. Erintaitė prisimena su šypsena. - Kitas reikėjo apgyvendinti, suteikti psichologinę ir materialinę bei teisinę pagalbą. Dalis merginų, mums padedant, jau mokosi naujų specialybių ir ketina pradėti kitokį gyvenimą.
R. Erintaitė negalėjo išskirti, kas dažniausiai tampa prekybos žmonėmis aukomis, tik akcentavo, jog tai "nebūtinai skurdžių šeimų dukros iš provincijos". Pasak Rasos, neretai pasitaiko ir aukštąjį mokslą baigusių merginų.
Paprašyta pakomentuoti neseną atvejį, kai viena klaipėdietė ruošėsi užsieniečiams parduoti paauglę draugę ir laikė ją įkalinusi, pašnekovė nė kiek nenustebo:
- Anksčiau reikėdavo saugotis, kad neparduotų kampuoti "berniukai", o dabar pinkles merginoms dažniausiai paspendžia žmonės, kuriais jos lyg ir turėtų pasitikėti. Tai gali būti gera draugė, geras draugas, mamos draugės duktė ir panašiai. Kartais merginos išvežamos apgaule: draugė pasiūlo kartu vykti užsidirbti, o atvežusi į vietą pati slapčia pasprunka atgal. Aišku, už tai pasiėmusi atlyginimą. Beje, ir nepilnamečių merginų paklausa Vakaruose yra. Sprendžiu iš to, kad mums dažnai paskambina susirūpinę tėveliai ir klausia, ar įmanoma penkiolikmetei Vokietijoje legaliai įsidarbinti aukle? Pasirodo, nepilnametės mergaitės apgaudinėjamos net ir taip. O iš tikrųjų nepilnametei gauti legalų auklės darbą yra neįmanoma.
Prierašas: kaunietė buvusi "Kauno audinių" dailininkė Regina Stankevičienė mane "nušaus", kai sužinos, jog papasakojau jos dukters Editos istoriją. Buvusios "Laukinio arklio" šokėjos Editos istorija Italijoje man žinoma iš mamos (ponios Reginos) lūpų. Editos tėvas buvo (ar tebėra) kažkokios Kauno gamyklos direktorius. Gaila, bet iš meilės darbui kartais tenka "parduoti" net ir savo draugus. Turiu omenyje Reginą. Jokių kitokių darbo užsienyje istorijų rasti nesugebėjau, Vilniuje prostitutės (žadėjusios papasakoti) vis dar nesutikau.
