Mantas LIDEIKIS
Policininkas - mūsų angelas sargas. Ištikus bėdai pirmiausia prisimename būtent jį. Apvogė, sumušė, užpuolė, niokoja visuomeninį ar asmeninį turtą. Ir kam gi pirmiausiai ir pasiskųsi, jei ne žalia uniforma vilkinčiam pareigūnui, dažnai ginkluotam ne tik bananu, bet ir įstatymu. Tačiau ar visuomet policininkai yra paslaugūs, taktiški ir mandagūs? Ar visuomet už jų nugaros galime jaustis kaip už mūro? O gal kurį nors iš mūsų pareigūnas netgi yra išgelbėjęs iš bėdos, be to, pats rizikuodamas gyvybe? Artėjant Angelų sargų dienai apie tai paklausėme kelių sutiktų žmonių.
Renata Šmakotinienė, valstybės tarnautoja:
"Sveikinu visus, kurie spalio 2-ąją minės Angelų sargų dieną. Tiesa sakant pati niekuomet nesu susidūrusi su pareigūnais akis į akį. Automobilio nevairuoju, todėl su kelių policija reikalų neturėjau, viena naktimis nevaikštau, taigi ir nuo plėšikų nukentėti neteko, turtais pasigirti negaliu, tad ir įsilaužėlių dar nesulaukiau. Kad tik neprisikalbėčiau... Bet vienas įvykis man tikrai įsiminė. Nors vargu ar tai galima pavadinti įvykiu. Tiesiog tai buvo mandagumo gestas, kurį parodė policijos pareigūnas. Kartą su savo trejų metų sūnumi Luku stovėjau prie perėjos ties katedra. Judėjimas ten ypatingai didelis, net ir degant žaliai šviesai skubi per perėją kuo skubiau prasmukti. Tą dieną kaip tyčia ėjau su pirkiniais. Vienoje rankoje vienas krepšelis, kitoje kitas, o čia dar sūnus į įsitvėręs. Trijų metų vaikas, į vežimėlį jau nesodini. Užsidegė žalia šviesa, žmonės pasipylė per perėją. O aš ėmiau ir susipainiojau su tais krepšiais, nei vieną ant žemės dėti, nei sūnų ant rankų imti. Už manęs matyt ir stovėjo tie patruliai. Pamatę koks nepatogumas ištiko vienas iš jų pasisiūlė padėti, norėjo paimti ant rankų sūnų. Tačiau vaikas išsigando, pradėjo verkti. Visai nepatogu pasidarė. Bet policininkai nepasimetė, paėmė iš manęs maišus, aš tuomet galėjau Luką pakelti. O kai perėjome į kitą pusę, antrasis dar saldainiu vaiką pavaišino. Tiesą sakant net padėkoti jiems nespėjau, tiek buvau sutrikusi, dėl tokio lyg ir visai paprasto dalyko. Tų vyrų net veidų neįsidėmėjau. Bet supratau vieną, jog tokios smulkmenos labiausiai ir sužavi, nes tai yra ne tokia pagalba, kurios gal būt ir tikiesi ar jos reikalauji, nes tokios pareigūnų pareigos. Tai paprasčiausiai dėmesys ir neabejingumas, ko mūsų visuomenei šiais laikais ypatingai trūksta."
Laimonas Buračas, tebedirbantis pensininkas:
"Teko nemažai bendrauti su milicija praeityje ir su policija šiais laikais. Visą gyvenimą dirbau vairuotoju, todėl turbūt tvirtinti nebūtina, jog akistatų su pareigūnais būta. Kaip vairuotojas tikriausiai turėčiau angelus sargus kritikuoti ir būti jų atžvilgiu ne labai palankiai nusiteikęs. Galbūt taip yra, kai tave nubaudžia, ne visuomet ir pelnytai, nors dažniausiai tikrai už reikalą. Tuomet vis tiek pamanai, jog policininkams trūksta ir kultūros, ir galų gale žmogiško supratimo, kad skriaudžia tokią pačią vargo pelę. Tačiau pyktis praeina ir geriau pasvarstęs imi galvoti objektyviau. Iš tiesų vyrai juk dirba sunkų ir gana "slidų" darbą. Kiekvieną pamainą jiems juk tenka prisiklausyti tiek ir tiek įvairiausių, dažniausiai neigiamai jų atžvilgių nusiteikusių žmonių replikų, įkalbinėjimų paimti kyšį, tai yra nepaisyti savo pareigų. Galų gale bendrauti su pergėrusiais ir manančiais, kad jiems viskas galima, piliečiais. Manau, kiekvieną dieną dergliojamas, koneveikiamas ir žeminamas, retas kuris tokiam darbe ištvertume ilgiau kaip savaitę. Todėl šiandien aš šiems vyrams, kurie nešioja žalias uniformas ir kasdiena išeina į gatves, kurių atlyginimas vis dar toli gražu neatitinka europiečio policininko vidurkio, nors darbas ne ką lengvesnis, jaučiu iš tiesų didžiulę pagarbą. Nereikia jokių didvyriškų žygių, dramatiškų gelbėjimo operacijų, kokias matome filmuose. Jau vien tai, kad galime jaustis saugesni, būti tikri, kad alaus bare padauginę saugiai grįšime į namus, o jei ir nukentėsime, tai skriaudikas bus sugautas, yra didelis dalykas. Tai, kad šimtai vyrų nepaisydami menko atlygio dieną ir naktį ryžtasi saugoti žmonių ramybę, jau yra žygdarbis."
Arnoldas Jomantas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto trečio kurso studentas:
"Žmonės apie policiją prišneka įvairių dalykų. Tiesą pasakius, ne visi jie yra iš piršto laužti. Niekam ne paslaptis, kelių policija kaip ėmė pinigus iš žmonių už mažesnes bausmes arba pažeidimo nepaisymą, taip ir ima. Be abejo, atsiranda kyšininkų ir kitose policijos įstaigose. Bet apie visus taip kalbėti negalima. Nesu susidūręs su teisėsauga tiek, kad nusikaltimą stengčiausi išpirkti pinigais, todėl negaliu ir kalbėti kad yra taip, yra kitaip. Tačiau visuomet prisiminsiu policijos pareigūną iš Trakų Edviną Girdautą, kuris puolė manęs gelbėti, kai žuvaudamas įlūžau į eketę. Jis taip pat buvo poledinės žūklės mėgėjas ir žvejojo netoli manęs. Tiesą sakant jis ir buvo mane perspėjęs neiti ten, kur nutiko bėda, bet aš maniau, kad esu gudresnis ir neklausysiu "senio". Beje, jisai vienintelis ir prišliaužė prie manęs besikepurnėjančio lediniame vandenyje ir spiegiančio iš siaubo. Tuo tarpu kiti žvejai stovėjo atšokę kuo toliau, kad tik patys neįlūžtu ir ginčydamiesi, kuriuo numeriu skambinti, mėgino iškviesti gaisrininkus. Kol šie būtų atvažiavę, būčiau buvęs jau po ledu. Todėl dabar esu laimingas galėdamas pasakyti ačiū Edvinui Girdautui, kuris tądien mane ištraukė".
Rozalija Kvietkauksienė, vilnietė pensininkė, Žemaitės gatvės gyventoją:
"Esu labai dėkinga policijos pareigūnui Valdemarui Doveikiui. Tai mano kaimynas ir tikrai puikus žmogus. Į jį visuomet gali kreiptis pagalbos, nesvarbu diena ar naktis, išeiginė ar šventinė diena. Neseniai dingo mano šuo vardu Tikis. Tai paprastas kieminukas, jau ne toks ir jaunas, tačiau man, vieniškai pensininkei, labai mielas ir reikalingas. Tiesiog vieną dieną išvedžiau pabėgioti, paleidau nuo pavadėlio ir jis nebegrįžo. Pamaniau, gal mašina partrenkė, gal kas nutiko. Tačiau apėjusi kvartalą niekur neradau. Tiesą sakant nė nemaniau dėl to kreiptis į kaimyną, tiesiog jį sutikau laiptinėje ir išsipasakojau apie bėdą. Ir ką jūs manot? Tuoj pat sėdom į jo automobilį, ne tarnybinį, žinoma, išeiginė žmogui buvo. Dar sykį apvažiavom kvartalą, nors ir vėl nieko neradom. Kadangi jau buvo vakaras, tą dieną paieškos kaip ir baigėsi. Tačiau sekančią dieną Valdemaras pasiūlė nuvažiuoti į gyvūnų globos draugiją... Ir iš tiesų, Tikis buvo ten. Pasirodo, jis priklydo prie kažkokių žmonių durų, matyt, "senukas" supainiojo namus. Šie neišvijo šuns į gatvę, o paskambino gyvūnų globai. Jei ne Valdemaras, nebūtume radę Tikio ir jis būtų buvęs užmigdytas, o dabar ir vėl linksmina mano gyvenimą. Tiesa, kai vedu į lauką, jau nepaleidžiu jo nuo pavadėlio."
