Žurnalas vyrams “FHM” kalbino Europos ir pasaulio penkiakovės čempioną Andrejų Zadneprovskį. “Omni laiko” skaitytojams pateikiame šį pokalbį.
Tavo tėvas penkiakovininkas - pagrindinė priežastis, kodėl pats tokiu tapai?
Be abejo, tėvas truputį pastūmėjo šio sporto link. Tėvo pasiekimai nebuvo dideli, laimėjo tik spartakiadose. Į SSSR rinktinę nepatekdavo, nes konkurencija buvo milžiniška ir jeigu būdavai ne iš Maskvos regiono, patekti į ją beveik nebuvo galimybių. SSSR rinktinė buvo labai stipri, nes šį sportą kažkodėl visi kultivavo - netgi gruzinai, armėnai ar azerbaidžaniečiai.
Penkiakovė susideda iš šaudymo pistoletu, fechtavimosi, plaukimo, jojimo žirgais ir bėgimo. Ar tai yra sportų sportas?
Galima taip pavadinti. Tai tikras sportas, ne šou. Beje, pradžioje šiuolaikinę penkiakovę ypač mėgo kariškiai. Pagrįsti penkiakovę netgi romantiška legenda yra sukurta - neva ryšininkas patenka į priešo užnugarį su žirgu, turi skintis kelią atgal pistoletu ir kardu, perplaukti upę ir galų gale pristatyti žinią bėgte.
Gražu, bet kodėl penkiakove nesidomi žiūrovai?
Žmonės niekada nežiūrės penkiakovės kaip futbolo ar krepšinio. Pirma, varžybos vyksta visą dieną. Antra, taškų skaičiavimas labai sudėtingas. Po sunkios darbo savaitės žmonės mieliau pažiūrės ledo ritulį, nes jame viskas daug aiškiau. Aišku, siekiant penkiakovę priartinti prie žiūrovų, televizijos ir rėmėjų, šis sportas buvo supaprastintas. Pavyzdžiui, dar kai mano tėvas sportavo, rungtynės vykdavo penkias dienas. Kai aš pradėjau sportuoti, varžybos tęsdavosi dvi tris dienas. O dabar - vieną.
Ir kokia savijauta būna varžybų dienos pabaigoje?
Tikrai nelengva viską per vieną dieną atlikti. Keltis reikia apie 5.30 val., varžybos prasideda 7.30 val. Bėgimo, paskutinės rungties, startas kartais būna ir 6 val. vakaro.
Kuri rungtis tau sekasi geriausiai?
Anksčiau buvo plaukimas ir bėgimas. Kadangi senstu, atsiranda jaunų sportininkų, kurie mane jau gan smarkiai aplenkia. Jaunesnis būdamas, turėjau daug problemų su šaudymu - negalėdavau susikoncentruoti, kankindavo jaudulys. Kartais varžybose šaudydavau kaip žmogus, atėjęs iš gatvės.
Ar šaudei į gyvą taikinį?
Į gyvulį? Ne, neturiu medžiotojo azarto. Buvo kartą - šaudykloje šaudėm ne pneumatiniu pistoletu, o šautuvu ir staiga pasirodė katė. Kaip tik buvo šautuvas užtaisytas... pagunda didelė. Bet jutau įdėmų trenerio žvilgsnį, tad katė paslampinėjo ir laimingai dingo.
Atskleisk, kokia tavo fechtavimosi technika?
Mėgstu pulti, lįsti prie priešininko. Šiaip fechtavimasis - labai keistas dalykas, atrodo, viską gerai padariau, bet pralošiau. Pasak trenerio, “špaga - dūra”.
Tad fechtavimosi rungčiai reikia daugiausiai sėkmės?
Visose rungtyse reikia sėkmės. Štai pavyzdys - startuodamas šokau į vandenį ir nukrito akinukai. Plaukiu ir verkiu, nes negaliu be akinių chloruotame vandenyje. Bėgime irgi, nes juk ne stadione bėgame. Kartais maršrutą padaro toje pačioje trasoje, kur prieš tai buvo jojimo rungtis. Pilna kauburių, duobių, bėgi ir žiūri, kad kojos nenusisuktum. O jojimas vien tik laimės dalykas. Žirgai traukiami burtų keliu, tad pasiseka, jeigu ištrauki “savo” žirgą.
Sidnėjaus olimpiadoje užėmei septintą vietą, nors buvai įvardijamas favoritu. Teisinaisi, kad perdegei - ar tai reiškia, kad kiekvieną dieną vaikščiojai į barą?
Jeigu būčiau vaikščiojęs į barą, gal ne taip būčiau nudegęs. Tiesiog į olimpinį kaimelį atvažiavau iki starto likus trims savaitėms ir išvargino nuolatinė kitų olimpiečių nuotaikų kaita - vieni pralošia, kiti laimi. Bet priežasčių ir nuolaidų sau ieškoti beprasmiška. Jeigu būčiau atvažiavęs prieš dieną ir užėmęs dar žemesnę vietą nei septintą, ką tuomet sakyt?
Kaip vis dėlto malšini jaudulį prieš varžybas?
Bandau numalšinti protą. Tai labai sunku, nes iš tiesų reikia stengtis daryti viską labai natūraliai. Jeigu pradėsi malšint save per daug, teks malšinti tavo aplinkinius... Kaip tai darau, negaliu sakyti, nes pradės po to... malšinti visi vieni kitus. Visi sportininkai jaudinasi, tai padeda susikoncentruoti. Pavyzdžiui, sprinteriai, juk jiems net reikia kuo daugiau adrenalino prieš startą. O šaudyme adrenalinas blogai, turi būti ramus.
Kas yra tas mistinis “psichologinis pasiruošimas”?
Idealiu atveju sportininkui turėtų padėti psichologas, kuris perkeltine prasme visą laiką būtų šalia. Tokie yra net Baltarusijoje. Jeigu žmogų galima išmokyti važiuoti su dviračiu, tai ir sportininką galima išmokyti atlikinėti atsipalaidavimo pratimus, savitaigos treniruotes. Yra juk sportininkų, kuriems parama reikalinga kaip... mama.
Futbolininkai paliečia žemę prieš išbėgdami į aikštelę, penkiakovininkai...
Kaip normalus sportininkas, turiu prietarų, bet jų nesakysiu.
Bent vieną...
Nesakysiu nė vieno. Kada nors, kai baigsiu karjerą, pasakysiu. Ritualus ir prietarus reikia naudoti saikingai, nepasitikėti jais per daug.
Kolega Edvinas Krungolcas sakė, kad ši sporto šaka paklūsta tik fanatiškai aukštų tikslų siekiantiems sportininkams. Ar esi fanatikas?
Šis sportas tik ir laikosi dėl pačių sportininkų fanatizmo. Jeigu pasiekčiau tokių rezultatų tenise, būčiau daug turtingesnis. Net ir pasiekęs didelių pergalių, penkiakovėje esi niekas, palyginti su kitais, populiariais sportais. Šiame sporte laiko užsispyrimas, netgi meilė. Malonumas, išgyvenimai, dideli pralaimėjimai - tai tapo kasdieniu gyvenimu.
Merginos ant sofos šiame numeryje pareiškė, kad seksas prieš varžybas išsekina. Tavo komentaras?
Man, prieš pačias varžybas, šeštą ryto, gal ir nebūtų laiko. Tačiau dieną prieš ar išvakarėse tikrai nieko bloga. Seksas juk gamtos duotas dalykas, būtinas kaip maistas.
Kuo svajojai būti vaikystėje - D’Artanjanu ar Vinetu?
Hm. Vinetu labai patiko, bet ir D’Artanjanas neblogas. Tačiau svajojau būti lakūnu. Ypač patiko seni rusiški filmai apie karą ir dabar su malonumu pažiūriu per “Discovery” laidas apie naikintuvus. Tačiau tai, kad tapau penkiakovininku, buvo Dievo valia. Viskas įvyko savaime, lygiai taip pat galėjau garaže mašinas remontuoti.
Kokių dalykų, be penkiakovės, fanatiku dar esi?
Emm.. motociklų. Nenoriu apie tai daug kalbėti, nes po Roberto Javtoko avarijos sulaukiau daug priekaištų, ypač iš tų, kurie mano, kad važinėjant su motociklu nukristi yra labai didelė tikimybė. Kai buvau stovykloje JAV, vienas kolega amerikietis pasiūlė motociklą pasivažinėti. Dvi savaites su Edvinu važinėjomės, Kolorade yra ką pažiūrėti, tačiau motociklas - pas mus vadinamosios “čioperio” klasės, “Honda Shadow” - yra ne mano, o Edvino skonio.
Ar tiesa, kad visi sportininkai yra dundukai?
Dundukų yra visur. Galų gale kas yra dundukas? Jeigu kalbėsiu su matematiku, tikrai nepasirodysiu jam protingas, nes šnekėsiu, pavyzdžiui, apie sportą ar motociklus. Visada reikia atsižvelgti į žmogaus gyvenimą. Juk ir skirstomi žmonės pagal interesus, poreikius. Bet aš nepritariu sportininkams, kurie apsiriboja vien tik sportu. Visapusiškumo tikrai reikia. Bent jau reikia turėti supratimą apie supantį pasaulį, žinias pažiūrėti, laikraščius paskaityti ir ne vien tik skelbimų skyrių.
Kiek dar metų tavo karjera tęsis?
Man pačiam tai įdomu. Štai šioje olimpiadoje JAV atstovaus gruzinas Vachtangas Jagorašvilis. Atsimenu, kaip 1988 m. žiūrėjau per televizorių jo pasirodymą olimpiadoje. Dabar jam 40 m., dešimt metų už mane vyresnis, bet tikrai to nepasakytum - visas šviežias, tvirtas. Iš visų penkiakovininkų labiausiai simpatizuoju jam. Tikras gruzinas, turintis nepaaiškinamo tvirtumo.
“FHM”
