Jau kuris laikas kalbama apie mokslo ir studijų sferos, arba bent jau aukštojo mokslo reformos reikalingumą. Pastaruoju metu apie tai prabilta ir iš aukščiausių valstybės tribūnų. Imtis reformos šioje srityje ragina pats Respublikos Prezidentas.
Tad kas gi nutiko, kad per 15 nepriklausomybės metų ne kartą modifikuotą , į europinius standartus nutaikytą ir į europinę mokslo ir studijų erdvę daugiau ar mažiau besiintegruojančią sistemą vėl reikia reformuoti?
Pasaulio banko ekspertai, 2004 m. atlikę Lietuvos investicijų klimato įvertinimą, teigia: “... egzistuoja problema, kad švietimo sistema, o ypač aukštojo mokslo sistema, yra stipriai orientuota ne į kokybę, bet į kiekybę. Lietuvoje, kur iš visų ES šalių BVP išlaidų dalis, tenkanti švietimui yra didžiausia, išlaidos, tenkančios vienam besimokančiam yra vienos mažiausių. Tai sąlygoja prastą išsilavinimo kokybės lygį ir žemos kvalifikacijos universitetus baigusių specialistų patekimą į darbo rinką”. Be to, anot tų pačių ekspertų, Lietuvoje nėra išplėtotos tęstinių studijų , arba mokymosi visą gyvenimą sistemos.
Kai kurie Lietuvos verslo atstovai irgi teigia, kad jų netenkina daugelio studijas baigusių jaunų specialistų kvalifikacijos ir sugebėjimų lygis, kad kai kuriose veiklos srityse Lietuvoje jau pradeda trūkti kvalifikuotų specialistų, kad aukštojo mokslo sistema nepakankamai reaguoja į darbo rinkos poreikius.
Jeigu sutiktume su tokiais vertinimais, o jų visiškai paneigti neįmanoma, nors dėl kai ko diskutuoti galima, tai lyg ir aišku, ką reikia daryti. Susirūpinti studijų kokybę, imtis aktyvių priemonių kuriant tęstinių studijų sistemą, giežčiau, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius ir pokyčius, reguliuoti priėmimo į atskiras studijų programas ir pakopas srautus.
Tik lengva pasakyti, sunku padaryti. Ir ne dėl to, kad aukštosios mokyklos tuo nebūtų suinteresuotos arba tam priešintųsi. Nors kas be ko, jeigu tik yra galimybė, paprastai visada einama lengviausiu keliu. Šiuo požiūriu mokslo ir studijų sistema, kaip visuma, negali skirtis ir iš esmės nesiskiria nuo kitų socialinių sistemų, taip pat ir verslo.
Gal kai kam atrodo, kad geresnę tvarką šioje srityje galima įvesti ribojant aukštųjų mokyklų autonomiją, valstybei ėmusis griežtesnių mokslo ir studijų sistemos reguliavimo ir kontrolės būdų. Toks kelias iš pirmo žvilgsnio būtų pats greičiausias, tik labai abejoju, ar jis būtų efektyvus, ypač ilgesnėje perspektyvoje. Negi užmiršom, kad jau nebėra uždaros, valstybės visapusiškai reguliuojamos liaudies ūkio ir kultūros sistemos, kad gyvename liberalios demokratijos, atvirumo pasauliui, konkurencijos ir rinkos ekonomikos sąlygomis, kad integruojamės į ES ir tt.
Deja, kai kalbame apie mokslo ir studijų sistemą, panašu, kad nesusimąstom, ar ši sistema yra tinkamai integruota į radikaliai pasikeitusią Lietuvos socialinę ekonominę struktūrą, nematom, ar nenorim matyti, kad ji, nepaisant visų modifikacijų, didžiąja dalimi lieka socialistiniu anklavu ar intarpu kapitalistinėje rinkos ekonomikoje ir visuomenėje. Socialistiniu, žinoma, ne ideologine, o ekonomine prasme. Kol šitai nebus tinkamai suprasta, tol visi sistemos pertvarkymai bus nesibaigiančios jos modifikacijos ir reformos imitacijos.
Žinoma, kai kam gal atrodo, kad aptariama sistema yra viena iš nedaugelio į vadinamąjį gerovės valstybės modelį orientuotų sistemų, bet nelogiška manyti, kad tokia sistema galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas valstybėje, kuriai iki gerovės valstybės modelio švelniai tariant dar toli. Juolab, kad pastaruoju metu ir daugelyje išsivysčiusių Vakarų šalių šis modelis pamažu demontuojamas, kaip neatitinkantis valstybės galimybių. Deja, blogai tai, ar gerai, tai verčia daryti globalios ekonomikos raida.
Tad jeigu jau ryžtamės dar vienai sistemos reformai, reikia ryžtis struktūrinei reformai. Ir pradėti ją nuo sistemos finansavimo tvarkos, pirmiausia studijų finansavimo tvarkos, pakeitimo.
Dabartinė studijų finansavimo tvarka nėra teisinga jokiais atžvilgiais, ir laikytina buvusios socialinės ekonominės sistemos liekana. Tiesa, ji iš dalies įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 41-asis straipsnis be kita ko teigia: “Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas”.
Nesunku suprasti, kad nemokamo mokslo laidavimas gerai besimokantiems valstybinėse mokyklose yra pagrįstas anos sistemos logika. Bet kodėl valstybė garantuoja nemokamą mokslą tik studijuojantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose? Ar tuo ji nediskriminuoja jos pačios pripažintų privačių aukštųjų mokyklų ir jose besimokančių? Visai nerimtai Konstitucijoje atrodo ir sąvoka “gerai besimokantis”. Gal Konstitucinis Teismas galėtų išaiškinti, ką ji turėtų reikšti? Ar, sakysim, “gerai besimokantis” yra tik tas, kurio įvertinimų vidurkis siekia 8 ir daugiau balų? Bet argi negalioja aukštojo mokslo diplomas, jei jo priede esančių studijų įvertinimų vidurkis teviršija 5 ar 6 balus? Kartais tokio diplomo turėtojas gyvenime ir karjeroje pasiekia daugiau, nei buvęs pirmūnas. Be to, valstybinės aukštosios mokyklos priverstos nuolat pažeidinėti aptariamą Konstitucijos normą. Jos pažeidinėti netektų tik tuo atveju, jeigu valstybė neleistų priimti jos nustatyto skaičiaus vadinamųjų iš dalies valstybės finansuojamų studentų, mokančių kas semestrą 500 lt įmoką. Pagaliau, kuo blogesni neakivaizdinių studijų studentai, kurie priversti mokėti už mokslą, nepriklausomai nuo studijų rezultatų?
Žodžiu, egzistuojanti studijų finansavimo tvarka neturi nieko bendra nei su ekonomine logika, nei su socialiniu teisingumu. Negana to, sąlygoja nesveikos atmosferos atsiradimą pačiame studijų procese.
Tad reikia ryžtis atsisakyti valstybės finansuojamų studijų. Užtektų, kad valstybė garantuotų studijų paskolas tiems, kurie be to negalėtų studijuoti. Žinoma, dar reikia sukurti griežtus kokybinius reikalavimus aukštosioms mokykloms, kurie turėtų lemti kokioje studijų programoje kokį studentų skaičių aukštoji mokykla gali kvalifikuotai rengti.
Suprantu, kad reikia labai gerai apgalvoti ir išdiskutuoti šių pasiūlymų realizavimo mechanizmą, kad tai ne vienos dienos darbas. Dar labiau suprantu, kad šiems pasiūlymams priešinsis iliuzijomis tebegyvenant diduma visuomenės, pačių aukštųjų mokyklų, akademinės bendruomenės ar jos vardu kalbančių interesų grupių, ir, žinoma, politikų. Bet nesiryžtant to daryti, bus dar viena reforma, nieko iš esmės nekeičianti arba keičianti vieną nevykusią tvarką kita nevykusia tvarka.
„Akiračiai“ (www.akiraciai.lt) (nr. 5)
