Ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas prisimena Sąjūdžio laikų lūkesčius: apie ką svajota, kas pasiekta.
Ar Sąjūdžio metais jūsų turėta nepriklausomos Lietuvos vizija daug kuo skiriasi ir jeigu skiriasi tai kuo?
Visi mes tada turėjom neaiškią viziją ir supratimą, kokia Lietuva bus. Buvo tokių, kurie manė, kad viskas bus labai paprasta. Ir kad mes pradėsim iškart gyventi taip, kaip gyvena Švedija arba Danija. Taip daugiausia manė žmonės, kurie nebuvo susiję su ūkine-finansine veikla, su konkrečiu realiu gyvenimu. Man, kuris daug metų užsiiminėjo ūkine-finansine veikla ir žinojo, kokia yra Lietuva, nebuvo jokių vizijų. Aš supratau, kad mums reikės labai daug dirbti, labai daug stengtis, kad pasiektume, ką jau buvo pasiekusios šalia esančios valstybės. Savo viziją galėčiau pavadinti realisto vizija. Aš įsivaizdavau, kas bus, kai mes viską turėsim daryti patys ir patys viską spręsti. Pradedant nuo savo valiutos, kainų reguliavimo, žmonių aprūpinimo, nuo atlyginimo, gyvenimo sąlygų. Aš mačiau tuos didelius uždavinius, kurie mūsų laukė. Štai jums ir vizija.
Ar taip ir buvo kaip jūs tikėjotės?
Taip ir buvo. Su dideliais sunkumais ir dideliais praradimais. Tačiau tai, ką mes esame pasiekę, tai yra labai daug. Ir netgi daugiau nei kiti, kurie irgi buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje arba bent jau nemažiau. Mes nepadarėm stebuklo, tačiau trijų Baltijos valstybių kelias buvo daug sudėtingesnis nei tokių valstybių kaip Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija todėl, kad jos buvo valstybės, o mes, deja, jomis nebuvome. Todėl mums krūvis ir našta valstybės valdymo srityje buvo daug didesnė nei joms.
Kokius pagrindinius uždavinius, būdamas atkurtos valstybės vadovu, jūs kėlėte tuometinėms valdžios institucijoms?
Ūkio savarankiškumo. 50 metų mes buvome virve pririšti prie Sovietų Sąjungos, prie jos ekonominės ir finansinės sistemos, todėl pagrindinis mūsų uždavinys buvo tapti visapusiškai savarankiškiems. Patiems priiminėti sprendimus, patiems kurti institucijas ir tų institucijų veiklą. Tai buvo pagrindiniai uždaviniai.
Per 15 metų daug kas pasikeitė. Kiekviena institucija dabar turi savo atsakomybės sferą ir turi vykdyti tuos uždavinius, kam jos yra sukurtos. Valstybiniu požiūriu mums svarbiausia - kaip galima geriau integruotis į ES ir priartėti prie tų rodiklių, ką Europos valstybės yra pasiekusios per dešimtmečius.
Kokius svarbiausius dabarties uždavinius matytumėte? Ką turėtume daryti, kad sėkmingai juos įgyvendintume?
Kaip jau sakiau, tai prisijungimas prie euro zonos. Daugeliu požiūriu, kaip valstybė išėjusi iš Sovietų Sąjungos, su silpnais ekonominiais ryšiais ir žemos kokybės ekonominiu potencialu, mes turime siekti priartėti prie ES ekonominių rodiklių. Prieš 4-5 metų mes pagal produktą vienam gyventojui turėjome tik 35 proc. Europos šalių lygio, o dabar jau pasiekėme 48 proc. Vadinasi, mes labai smarkiai pasistūmėjome į priekį. Ir kiti rodikliai rodo, kad mūsų pragyvenimo lygis kyla.
Šiandien svarstymuose apie mūsų santykį su praeitimi neretai girdime žodžius “lojalumas valstybei”. Kaip jūs suprantate šiuo žodžius?
Lojalumas - tai atsidavimas valstybei ir pačios valstybės pasitikėjimas šituo žmogumi arba pareigūnu. Aš sprendžiu pagal tai, kaip žmogus dirba, kaip jis žiūri į savo pareigas, kokią jis jaučia atsakomybę, ką jis gero yra padaręs savo valstybei. Aš niekuomet nesiknaisioju po senus šiukšlynus, ieškodamas kažko tokio, ką pasakyti blogo. Reikia matyti, ką per 15 metų vienas ar kitas žmogus davė savo valstybei. Man atrodo, kad nereikia grįžti prie 15-20 metų senumo įvykių, kai buvo toks režimas, kuris primetė vienam ar kitam būti tuo, kuo jis niekuomet nenorėjo būti. Ir po tiek metų mes bandome dabar žmogų dėl to kaltinti.
Ką manote apie pilietinės visuomenės būklę Lietuvoje. Ar Lietuvos žmonės jau tapo politine tauta?
Aš manu, kad per tuos 15 metų žmonės išpruso, nebėra tokio politinio reiškinio kaip kraštutiniai sprendimai, tik “juodo” ir “balto” matymas. Taip, kaip buvo per pirmuosius rinkimus, kai buvo tik viena tiesa. Dabar yra koalicijos, žmonės pradeda įvairiapusiškiau vertinti partijas, jų tie vertinimai labai skirtingi. Mes pradėjome bendrauti su savo kaimynais, su kitų šalių veikėjais, tai irgi labai daug duoda žmogui. O kur dar žiniasklaida, kuri suteikia mums galimybę sužinoti, išplėsti mūsų žinojimo ribas. Mes įsitraukėme į pasaulinį žinių srautą ir, tai be abejonės, labai praplečia žmonių akiratį. Tačiau vis dėlto, mano manymu, pilietinės visuomenės ryškesnis ir aiškesnis supratimas turi būti diegiamas vidurinėje mokykloje. Man atrodo, kad šiandien politinių-visuomeninių mokslų dėstymas mokykloje dar labai “sausas”. Vaikams turėtų būti skiepijami tokie jausmai, kurie būtini kiekvienam savo šalies piliečiui - patriotizmas, savo istorijos žinojimas, pasididžiavimas savo šalimi. Mokyklos vaidmuo čia labai didelis. Ir, mano supratimu, nepakankamas.
Dėkojame už atsakymus.
