Sigitas STASAITIS
Prieš dešimtmetį Nemenčinės klebono Ričardo Jakučio fotografijos puikavosi pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Kunigas buvo giriamas už tai, kad Nemenčinėje rengia koncertus ir stato nuostabius globos namus seneliams bei našlaičiams. 1996 metais įvyko lūžis - R. Jakutis tampa neigiamu personažu, iššvaisčiusiu dalį statyboms skirtų valstybės pinigų. Šiandien 52 metų Ričardas jau nebe kunigas, o paprastas nuteistasis, atliekantis bausmę Šiaulių tardymo izoliatoriaus bibliotekoje. Kalinys tardymo izoliatoriuje "Akistatai" davė interviu, kuriame papasakojo, kaip pakliuvo už grotų, kaip už jų jaučiasi bei ką planuoja veikti atlikęs bausmę.
- Baigęs Kunigų seminariją, 1983 metais buvau paskirtas tarnauti į Nemenčinę. Atrodė puiku - vos 22 kilometrai nuo Vilniaus. Tačiau nuvykęs radau apleistą, nuobodų lenkišką miestelį. Tada Nemenčinėje nebuvo net lietuviškos mokyklos. Gatvės - be šaligatvių, apkerpėję Neries krantai. Žingsniuoju pirmą kartą miestelio gatve, dairausi. Staiga prasiveria namo, pro kurį einu, durys ir kažkokia moteris paplavas tik šliukšt man po kojomis.
- Ir nutarėte Nemenčinei pastatyti rūmus?
- Oi, viskas ėjosi ne taip paprastai ir greitai. Apie našlaičius ir senelius tada visai negalvojau. Kadangi prieš stodamas į Kunigų seminariją buvau studijavęs režisūrą, man viduje kirbėjo parapijiečiams bei visiems Nemenčinės žmonėms suteikti džiaugsmo. Nutariau rengti koncertus. Nemenčinėje buvo senučiukai mediniai, labai vargani kultūros namai, kurių salė tam reikalui visai netiko. Iš pradžių nutariau koncertus rengti bažnyčioje, vėliau klebonijoje įrengiau 40 vietų salę. Pamenu pirmąjį koncertą - akompanuojant Gražinai Ručytei dainavo Virgilijus Noreika, Giedrė Kaukaitė, Irena Milkevičiūtė, Arvydas Markauskas. Buvo ir du skaitovai - Vladas Bagdonas su Laimonu Noreika.
- Klasikinė muzika paprastai neprivilioja daug žiūrovų, o kaip reagavo į klebono rengiamus koncertus Nemenčinės lenkai?
- Geriau nei aš tikėjausi. Senas vikaras bambėjo, kad darau nesąmones, lenkai į bažnyčią muzikos klausytis neis. O išėjo atvirkščiai - bažnyčia dažnai būdavo sausakimša. Žinoma, svarbu buvo tai, kad mano koncertai būdavo be bilietų. Tada supratau, kad į bet kurios tautybės žmonių širdis kelią lengviausia rasti per kultūrą. Koncertai tapo tradicija - rengdavome po du per savaitę. Kažkada suskaičiavau - iš viso esu suruošęs per 600 koncertų!
- Kodėl koncertų organizatorius tapo rūmų statytoju?
- 1992 metais tuometinis Lietuvos vaikų fondo direktorius Juozas Nekrošius į Nemenčinę atvežė Lenkijos Sopoto miesto Šv. Mykolo bažnyčios kleboną Kšyštofą Kočelevskį. Tai jis mane ir įtikino, jog kultūra - ne viskas, rimtam klebonui būtina užsiimti ir globa. Kadangi mano koncertuose lankydavosi ne tik muzikai, bet ir politikai, ėmiau tartis su jais. Jie palaikė idėją prie Nemenčinės bažnyčios pastatyti gražius globos namus ir pažadėjo skirti lėšų. Taip po poros metų prasidėjo statybos. Turėjo išaugti puikus pastatas. Vienas korpusas - seneliams, kitas - našlaičiams. Ir dar koncertų salė. Projektas buvo puikus, viskas statoma iš labai gerų medžiagų. Paėmiau paskolą, finansavau statybas, po to naujomis paskolomis dengiau ankstesnes paskolas ir stačiau toliau. Žodžiu, stačiau, kaip įprasta pasaulyje.
- Dėl ko gi statybos užstrigo?
- Kasdami pamatus darbininkai sustojo radę daug žmonių kaulų. Pareigūnai apžiūrėjo, tačiau dokumentuose neradę, kad toje vietoje būtų buvusios kapinės, leido dirbti toliau. Aš irgi nepagalvojęs, lengvabūdiškai numojau ranka - kaskit toliau. O juk reikėjo sustoti, kaulus ištirti, pastatui galbūt ieškoti kitos vietos. Niekur pasaulyje niekas nieko gero nepastatė ant žmonių kaulų. Tik nelaimių prisišaukė. Ir aš - ne išimtis.
- O kokios ne mistinės statybų darbų strigimo priežastys?
- Vienas verslininkas 1996 metais man padovanojo mikroautobusą. Netrukus į kleboniją atlekia būrys policininkų - iš dokumentų atsekė, kad mašina vogta. Kitą dieną laikraščiai sumirgėjo sensacija - Nemenčinės klebonas važinėjasi vogtu automobiliu.
Tuo metu man buvo pažadėta, jog Vyriausybė Nemenčinės bažnyčios globos namams skirs apie 3 milijonus litų. Viską buvau apskaičiavęs - pusantro milijono bus atiduota skola statybininkams, likusiųjų kaip tik būtų užtekę pabaigtuvėms. Rūmai buvo jau pastatyti, beveik baigti. Langai buvo ne šiaip plastikiniai, o klijuoto medžio, su trigubais stiklų paketais. Spindėjo itališka santechnika, variniai elektros laidai. Tik grindys liko nesudėtos, nors ir lentos jau buvo - vis svarstėme, ar montuoti radiatorius, ar įrengti šildymo sistemą po grindimis.
Po skandalo dėl vogtos mašinos niekam tapo neįdomu, kad aš su tuo vogtu automobiliu neturėjau nieko bendro. Žadėtieji milijonai, tiesa, buvo pervesti. Tačiau nebe mano statyboms, o į kurijos sąskaitą. Pastarosios vadovai nutarė kitaip - visą sumą ėmė ir išdalino dvidešimčiai bažnyčių. Man tekliuvo 100 000. Tada man beliko pakelti rankas ir sustoti. O aš bandžiau statyti toliau, kol galop viskas galutinai žlugo. Prasidėjo mano melas, kuris - ką čia slėpti - mane ir atvedė į teisiamųjų suolą. Pamatęs, kad mano kaip klebono karjera žlugusi, pats parašiau prašymą kardinolui A. J. Bačkiui. Popiežius, aišku, pasirašė...
- Jūs esate stiprus žmogus, jei pripažįstate savo klaidas. Daugelis nuteistųjų linkę kaltinti ką tik nori, tik ne save.
- Be abejo, pripažinti savo klaidas nėra nei lengva, nei linksma. Aš pripažįstu, kad blogai tvarkiau pinigų apskaitą. Be koncertų nebūčiau pritraukęs politikų, o be pastarųjų lobizmo - nieko nepastatęs. Koncertai, žinia, pajamų neduodavo. Nors daugelis muzikų ir aktorių už pasirodymą Nemenčinėje honorarų neprašė, tačiau žmones reikėjo atsivežti, parvežti, tinkamai priimti, pamaitinti. Visa tai dariau iš tų pačių lėšų, tikėdamasis, kad užteks. Ne paslaptis - ir pats tada gyvenau gerai. Kai prasidėjo revizijos, pastatus areštavo. Neseniai buvau Nemenčinėje - viskas išvogta, išgrobstyta, išlaužyta...
- Kaip jautėtės suvokęs, kad laukia kalėjimas, o po jo - nežinia?
- Jutau tik didžiulę gėdą. Buvo ir minčių nusižudyti. Kartą viešėdamas pas vieną verslininką pastebėjau, kad jis užmiršo užrakinti seifą su ginklais. Labai panorau nusišauti, bet susilaikiau supratęs, kad po mano mirties žmogus turės didelių bėdų. Beje, mano statybas žadėjęs gelbėti garsusis bankininkas G. Konopliovas, su kuriuo jokių reikalų neturėjau, nusišovė.
Ilgainiui susitaikiau su likimu. Mano byla buvo nagrinėjama 8 metus, per kuriuos įvyko 200 procesų, nors neieškojau nei ligų, nei kitų būdų "tempti gumą". Buvo net kuriozų. Man dar klebonaujant viena moteriškė paprašė paspausti valdininkus ir padėti jai atgauti žemę. Ji man paliko savo dokumentus, tikėdamasi, kad juos perduosiu pas mane užsukusiam kokiam aukščiausio lygio valdininkui. Aš dokumentus įdėjau į segtuvą su užrašu "vykdyti" ir norėjau nunešti į Žemėtvarkos skyrių. Nespėjau, per kratą segtuvą konfiskavo. Vieno proceso metu prokuroras Kunigėlis, turintis humoro jausmą, paprašė paaiškinti, kokią aferą rengiau su žeme, iškvietė ir dokumentų savininkę. Ji kalbėdama sukosi į mane, užmiršdama teismą ir prokurorą, vis kartodama: "Kunigėli, kunigėli". Tada prokuroras paprašė kalbėti ir jam, pareikšdamas, jog ir jis Kunigėlis. Išsigandusi liudytoja griebėsi už galvos: "Tai kiek šitam teisme kunigų?"
Bausmę atlieku beveik namie - Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Dirbu bibliotekininku. Gaunu nemažai žmonių laiškų. Kol juos perskaitau, atsakau žiūrėk diena ir praėjusi. Nors už grotų laikas, aišku, slenka labai lėtai. Šiandien lygiai metai, kai aš čia.
- Ar geros sąlygos kalėti, kaip kiti nuteistieji žiūri į jus?
- Smulkūs vagišiai ar magnetolų plėšikai kartais vaiposi. O rimtus nusikaltimus padarę vyrai man tikrai malonūs - gerbia ir V. Šilys, ir broliai Čiapai. Daug kas iš kalinių manęs prašo padėti parašyti laišką ar malonės prašymą. Tardymo izoliatoriuje gyventi galima, ir kalėjimo košė skani. Ypač kai prisimenu, kad Lietuvoje daug žmonių nė tokios negauna. Prieš kelias dienas man davė dešimt dienų atostogų. Oi, kaip sunku buvo sugrįžti, bet kur, žmogau, dėsies. Pėdinant atgal į izoliatorių įvyko kuriozas. Bulvare sutikau seną bičiulį, kuris pasiūlė išgerti. Atsisakiau paaiškindamas, kad man už valandos reikia prisistatyti į kalėjimą. Vėliau draugai perdavė, kad tas bičiulis pagalvojo, jog man tikrai pasimaišę - Jakutis, girdi, net gatvėje nebesijaučia žmogumi, jam vis vaidenasi, kad žingsniuoja į kalėjimą.
- Šiemet galbūt atgausite laisvę. Kur gyvensite ir kuo žadate užsiimti?
- Man sekasi rašyti, kurti. Iki įkalinamas bendradarbiavau su spauda, kūriau dvi televizijos laidas. Esu gavęs pasiūlymų ir iš teatralų. Manau, kad iš rašymo gyvensiu ir atlikęs bausmę. O apsistosiu tikriausiai vėlgi mamos kambarėlyje. Mano senyva ligota mama turi kuklų kambarėlį Šiaulių centre, Dvaro gatvėje, prastos reputacijos penkiaaukštyje. Kai man sekėsi, mamą buvau pasiėmęs į Nemenčinę. Ruošėmės tą jos kambariuką parduoti, tačiau vis trūkdavo laiko. Dabar tas kambarėlis - mano ir motinos vienintelis turtas. Juk nukentėjo ne tik kreditoriai, visko netekau ir aš pats. Turėjau mašiną, baldus, paveikslų kolekciją. Šiandien nebeturiu nieko.
- Ar po tokių sukrėtimų liko tikėjimas Dievu?
- Liko. Kasdien sukalbu po pilną rožinį.
- Banalus klausimas - jei būtų laiko mašina ir galėtumėte grįžti į senus gerus laikus, ką darytumėte?
- Kartais apie tai galvoju. Manau, daryčiau tą patį, nes aš toks žmogus. Tik daryčiau kitaip.
- Sėkmės jums ir linkime greičiau sulaukti laisvės bei su juo prasidėsiančio naujo gyvenimo etapo.
S. Stasaičio nuotr.
Buvęs vienas garsiausių Lietuvos kunigų, R. Jakutis iki šiol žinomas žmogus - jam žmonės iki šiol rašo laiškus.
