Patapęs meru, Petraitis pradėjo triumfuoti. Tiesa, nebuvo fanfarų, triumfo arkų ir kitokių atributų, kaip senovės romėnų laikais, pavyzdžiui, sutinkant kokį nors Cezarį. Bet vis dėlto mūsų herojus nuoširdžiai džiaugėsi.
Kad džiaugėsi - žinoma, gerai. Tačiau jeigu jis būtų dar ir pradėjęs mąstyti, būtų supratęs, kad tikrieji, tiksliau, amžinieji triumfatoriai pasaulyje visada buvo, yra ir bus jis ir į jį panašūs. Ne koks nors Cezaris, Hitleris ar Stalinas, o koks nors Petraitis laimi visus karus ir revoliucijas, ir kitokius kataklizmus. Anksčiau minėti herojai - blogi ar geri jie būtų - gali laimėti tik mūšį ar kelis mūšius, bet ne karą (istorine prasme). Šimtmečiai įrodė, kad visada anksčiau ar vėliau laimi vidutinybė. Blogis ir gėris, Dievas ir šėtonas neteko absoliučios galios (kartais net prasmės), kai pasaulyje atsirado žmogus, tiksliau - vidutinybė.
Bet, kaip minėjau, Petraitis negalvojo ne tik apie tai, nemąstė, bet ir apskritai per daug negalvojo, nes džiaugėsi. Gal ir gerai, kad jis nieko negalvojo, nes tada jo triumfas jam pačiam nebūtų atrodęs toks džiaugsmingas - tik dar viena smulki detalė begalinės žmonijos istorijos kelyje. O tai būtų negerai, nes žmogus turi būti laimingas ir džiaugtis tuo, ką turi, gavo ar išlošė. Nes tai yra būtina petraitystės sąlyga. Džiaugtis ir būti patenkintam savimi.
