"Dideliame mieste, kur tiek namų ir žmonių, jog kiekvienam toli gražu neužtenka žemės įsitaisyti daržiukui ir kur dėl tos priežasties daugelis tegali pasistatyti prieš langus gėlių vazonuose, gyveno du vargingi vaikai, turėję daržiuką, didesnį už puodą su gėlėmis", - taip prasideda visiems gerai žinoma Hanso Kristiano Anderseno pasaka "Sniego karalienė". Po įvairiausių nuotykių pagrindiniai šios pasakos veikėjai Kajus ir Gerda sugrįžta namo: "Skambėjo bažnyčių varpai, ir jie pažino aukštus bokštus gimtojo miesto". Galime atspėti iš karto, apie kokį tai miestą. Tai - Kopenhaga, karalių ir pirklių, kanalų ir varpinių, piktųjų trolių ir gerųjų fėjų miestas.
Po sostinę - pasakų pėdsakais
Turbūt žinomiausias pasaulyje danas H. K. Andersenas gimė Odensės mieste, tačiau visas jo gyvenimas susijęs su Kopenhaga. 1819 metų vasarą Odensėje gastroliavo Kopenhagos artistai ir masinėms scenoms dažnai samdėsi mėgėjus iš vietinės dramos studijos. Kristianui taip pat pasisekdavo išeiti į sceną su statistų minia. Jam tai būdavo didžiausia laimė. Vienas iš artistų už stropumą Kristianą pagyrė ir juokaudamas pridūrė, kad toks vaikinukas praverstų ir karališkajam teatrui. Iš juokais pasakytų žodžių išaugo fantazijų miškas, ir Kristianas tų pačių metų rugsėjo 6-ąją nuo Fredriksborgo kalvos jau žiūrėjo į priešais nusidriekusią Kopenhagą. Joje tuo metu gyveno koks šimtas tūkstančių žmonių, tačiau atvykėliui iš Odensės ji turėjo atrodyti milžiniška. Tačiau lyginant su Londonu ar Paryžiumi Danijos sostinė buvo tyli provincija, išsaugojusi viduramžišką grožį ir senovinius papročius. Čia, melodingai skambant varpams daugybėje senovinių bokštų, vakarais po gatves vaikščiodavo panaktiniai, nešini kopėtėlėmis, ir degiojo žibintus. Lygiai vidurnaktį jie užrakindavo miesto vartus, o raktus nunešdavo į rūmus. Tas miestas užbūrė Anderseną. Vėliau, daug keliavęs po pasaulį, jis vis sugrįždavo į Danijos sostinę. Čia jis sukūrė savo pasakas, čia ir mirė 1875-ųjų rugpjūčio 4 dieną. Ir šiandien, vaikščiodamas po senąją Kopenhagą, nejučiomis imi ją sieti su H. K. Anderseno pasakomis. Štai Amalienborgas - Danijos karalių rezidencija. Ketveri praktiškai vienodi rūmai sudaro daugiakampės formos aikštę. Įdomu, kuriame iš šių keturių rūmų du sukčiai dieną ir naktį audė naujus karaliaus drabužius? Į kurias duris lietingą vakarą pasibeldė princesė, kuriai į lovą padėjo žirnį ir užklojo dvidešimt čiužinių, o ant jų - dar dvidešimt patalų? Kiekvieną pusiaudienį prie Amalienborgo rūmų susirenka turistų minios, kad pasižiūrėtų, kaip keičiasi sargyba. Senovėje šitoje aikštėje ne tik vykdavo paradai (turbūt iš čia savo žygį po sostinę pradėjo ir nuogas karalius), bet ir viešai būdavo vykdoma mirties bausmė. Taip kartą į aikštę buvo atvežta sudeginti ant laužo žmonių nuteista jauna raganaitė Elzytė. Minia žmonių apstojo ją iš visų pusių ir norėjo nudraskyti marškinius, bet tuo metu atskrido vienuolika laukinių gulbių ir sutūpė aplink. Užkerėti broliai išgelbėjo savo seserį. Ir Amalienborgo rūmuose įvyko tokia vestuvių puota, kokios nebuvo matęs joks kitas karalius.
Arba pasaka apie alavinius kareivėlius. Štai berniūkščiai sodina juos į popierinius laivelius ir paleidžia kanalu. Kiek paplaukusį kareivėlį praryja žuvis. Ji tuoj pat papuola ant kabliuko ir patenka į žuvų turgų, kuris ir šiandien veikia krantinėje.
Undinėlės gyvenimas neramus
Kiekvienas miestas turi savo simbolį. Kopenhagos simboliu tapo žavioji Undinėlė. Ant granitinio postamento sėdi H. K. Anderseno jūros karalaitė ir susimąsčiusi žiūri į tolį. Šitą bronzinę skulptūrą pagal alaus daryklų savininko ir mecenato K. Jakobseno užsakymą sukūrė danų skulptorius E. Eriksenas. Undinėlės modeliu tapo skulptoriaus žmona, Karališkojo operos ir baleto teatro balerina E. Prais. 1913 metais K. Jakobsenas padovanojo skulptūrą miestui ir nuo to laiko be jos neįmanoma įsivaizduoti Danijos sostinės. 1964 metais be rūpesčių gyvenanti Kopenhaga buvo sukrėsta - kažkas nupjovė Undinėlei galvą. Laimei, buvo užsilikusi senoji gipso forma ir galva buvo išlieta iš naujo. Nusikaltėlių nesurado, bet prie paminklo nuolat budėjo policija. Vėliau postą panaikino. Ir, o siaube, Undinėlei nupjovė ranką! Šį sykį nusikaltėliai patys atėjo į policiją ir prisipažino, kad padauginę alaus atliko "chirurginę operaciją". Undinėlę vėl suremontavo ir dabar ji vėl ramiai žvelgia į Kopenhagą. Visuose po miestą einančių ekskursijų maršrutuose numatytas ir Undinėlės aplankymas, tad prie jūros karalaitės nuolat pilna turistų.
Nuo Nyhavno iki Rotušės
Netoli Kopenhagos simbolio - irgi su H. K. Andersenu susijęs Nyhavnas - senasis jūreivių kvartalas. Čia 20-uoju numeriu pažymėtame name garsusis rašytojas sukūrė savo pirmąsias pasakas, o 18-ajame dirbo paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Nyhavnas - mėgstama jūreivių ir turistų vieta. Čia dešimtys kavinių ir barų, kuriuose jūreiviai geria alų ir vyną. Šalia - įvairios dailininkų dirbtuvėlės. Kas piešia ant drobių, o kas - ant žmogaus kūnų. Tatuiruotės Danijoje vienu metu buvo tapusios tokios madingos, kad parlamentas net priėmė įstatymą, draudžiantį tatuiruotis kūnus jaunesniems nei aštuoniolikos metų asmenims. Nyhavne galima sėsti į laivą, paplaukioti miesto kanalais ir, aišku, būtinai užsukti prie Undinėlės iš jūros pusės. Du žingsniai nuo Nyhavno - ir ilgiausia Europoje pėsčiųjų gatvė Strogetas. Tiesa, Strogetas nėra vienintelis šios gatvės pavadinimas. Ją sudaro penkios atskiros gatvės, kurios tęsiasi apie du kilometrus iki Rotušės aikštės. Minios žmonių nuo ryto iki vakaro vaikšto Strogeto gatve. Joje - daugybė parduotuvių ir parduotuvėlių, barų, kavinių ir restoranų. Gatvėje savo puodukus atkišę išmaldos prašo elgetos, koncertuoja gatvės muzikantai, akrobatai, dainininkai.
Nemokami dviračiai
Kuo dar, be H. K. Anderseno ir jo pasakų herojų, žymi Kopenhaga? Pirmiausia į akis krenta gausybė dviračių. Ypač naktį. Prie namų, autobusų stotelių, metro dviračiai sukrauti dviem aukštais. Beje, matyt, iš Kopenhagos municipalitetinių dviračių idėją pasiskolino Vilniaus meras. Danijos sostinėje buvo įruošta 120 dviračių stovėjimo aikštelių, kuriose stovėjo savivaldybės nupirkti dviračiai. Prieini prie stovo, įmeti 20 kronų, ir dviratis - tavo paslaugoms. Pasivažinėjai po miestą, vėl privažiavai prie bet kurios aikštelės, pastatei dviratį ir pasiėmei 20 kronų. Žodžiu, dviračiu naudojiesi nemokamai. Vienintelis nepatogumas, kad važinėjimosi zona griežtai apribota. Jei policininkas pamatys jus ant savivaldybės dviračio už zonos ribų, tai baudos neišvengsite. O bauda - apie 500 litų. Dviračių zona - miesto centras. Pervažiavai bet kurį tiltą, ir tu - jau už zonos ribų. Vardan teisybės reikia pasakyti, kad ir Danijos sostinėje dalis dviračių išvogta, dalis - sulaužyta. Bendra nuosavybė lieka bendra.
Po bažnyčias ir parkus
H. K. Andersenas mėgo vaikščioti Kopenhagos gatvėmis. Pasivaikščioti šiomis gatvėmis įdomu ir dabar. Įdomu pasižvalgyti po pilis, muziejus ir bažnyčias. Dauguma danų - liuteronai. Kaip ir visų liuteronų, taip ir danų bažnyčios yra labai paprastos, be paauksuotų skulptūrų ir paveikslų. Kukli sakykla, vietoj altoriaus - paveikslas, akmuo, kuriame švęstas vanduo. Pasak danų vyskupo ir poeto, istoriko bei filosofo S. Gruntvigo, žmogus ir žemėje turi gyventi kaip danguje ir džiaugtis viskuo. Dangus ten patekusiesiems už nuodėmes atleis. Užėję į liuteronų bažnyčią nenustebkite, jei vietoje kunigo pamatysite moterį. Moterys kunigės neįprasta tik mums, o Danijoje trečdalis visų kunigų - moterys. Yra net moterų vyskupių.
Iš muziejų vienas įdomesnių - "Ny Carlsberg Glyptoteka". Čia - graikų, egiptiečių meno kolekcijos, žymiausių skulptorių ir tapytojų darbai. Vyrauja impresionistai. Torvaldseno muziejuje - žymaus danų skulptoriaus kolekcija. Besidomintieji gali užsukti į gineso rekordų muziejų, netoliese - ir Erotikos muziejus. Šiame, skirtingai nei Amsterdamo, erotikos muziejuje labai daug pornografijos. Įeinant perspėjama, kad kai kurie eksponatai gali šokiruoti, o ką žiūrėti, kiekvienas turi nuspręsti pats.
Galų gale galima ir neužsukant į jokius muziejus paprasčiausiai pasivaikščioti Kopenhagos gatvėmis, paplaukioti laivu kanalais, užsukti į miesto parkus bei skverus. Ir nereikia eiti mūsų jau minėta Strogeto gatve - ji dirbtinė, joje - viskas turistams. Daug įdomiau kokioje nuošalesnėje gatvelėje atsisėsti kavinukėje ant kanalo kranto, gurkšnoti alų ir stebėti kanale plaukiojančias antis.
Tivolio parkas Kopenhagoje egzistuoja nuo 1843-iųjų. Kalbama, kad kaip tik Tivolio įkvėptas Voltas Disnėjus sukūrė "Disneilendą". Bet "Disneilendas" ir "Tivoli" - du visiškai skirtingi dalykai. Amerikietiškajame parke ir seni, ir jauni kaip pamišę bėga nuo atrakciono prie atrakciono. Tivolio parke visi vaikšto atsipalaidavę. Čia svarbiausia - ne atrakcionai, o bendra šventinė atmosfera. Kavinės ir restoranai vilioja įvairiaspalviais žibintais, atvirose aikštelėse groja orkestrai, vaidina cirko artistai, dainuojama. Visa tai apsupta gėlėmis ir įvairiausiais krūmais, medžiais, fontanais. Vidurnaktį - būtinai įvairiaspalviai fejerverkai.
Pasivaikščiokite ir po antikvarines parduotuvėles. Ne po salonus, kurie Strogeto gatvėje ir kuriuose viskas brangu bei pretenzinga, o po mažytes parduotuvėles toliau nuo centro. Jose tikrai rasite kokį nors visiškai namuose nereikalingą, bet užtat neįprastą daiktą. Lyg paimtą iš H. K. Anderseno pasakų.
