Suluošinto gyvenimo receptas
Irena ZUBRICKIENĖ
Tvarkingame kambaryje - labai simpatiška jaunutė moteris mergaitės veidu. Sėdi ant sofos nejudėdama, užmetusi koją ant kojos, ir tik akimis pasitinka įėjusią viešnią. Veide - malonaus jaukumo atmosferą iškart sukurianti šypsena, rodos, net galinti nuginkluoti blogų minčių iš anksto turėjusį žmogų. "Gyvenime progų nepraleidžianti moteris", - toks epitetas buvo klijuojamas marijampolietei Audronei Aleksienei (33 m.) po balandžio 13-ąją įvykusios avarijos.
Iki avarijos - lyg bėgimo take
Nors Audronė turi labai ją mylinčius tėvus ir gyvena buvusios laimingos vaikystės prisiminimais, iš karto pokalbį pradeda nuo to, kad tik gyvenimo sunkumai užgrūdino ją taip stipriai, jog dabar, tapus nevaikštančia, net atsistoti negalinčia neįgaliąja, vis dar norisi gyventi. Tai - apie subyrėjusią santuoką ir su ja susijusias problemas.
- Draugavome su būsimu vyru ketverius metus, jis buvo mano pirmoji meilė, sulaukiau jo sugrįžtant iš kariuomenės, - romantiški prisiminimai, apie kuriuos Audronė prabilo pagarbiai, dar neišdilę. - Susituokę pragyvenome apie dešimt metų, o išsiskyrėme prieš trejus. Mūsų užgyventas turtas - dabar jau 12-metė vienturtė dukrelė Brigita. Ir pastaruosius metus prieš skyrybas, ir pustrečių metų po jų, iki lemtingos avarijos, gyvenau sunkumų slegiama: barniai, nežemiškas vyro pavydas, tapęs mano svajonių ir planų stabdžiu.
Psichologinio turinio literatūra seniai besidominti moteris puikiai žinojo, kad nuo esamų rūpesčių gali išgelbėti tik nauji rūpesčiai. Ji dirbo kirpėja viename moderniausių salonų Marijampolėje ir domėjosi darbo naujovėmis, kaip modelis dalyvavo Lenkijoje vykusiame tarptautiniame manikiūrininkų konkurse, kur nagus jai puošusi specialistė pelnė antrąją vietą. Suvokusi, kad dar neatradusi vietos, kur galėtų atskleisti visus savo sugebėjimus (dainuojant, muzikuojant, sportuojant, svajojant apie stiuardesės darbą), Audronė pradėjo lankyti Suvalkijos sostinėje gerai žinomą kultūristų klubą "Tauras". Netrukus šalies fitneso čempionate debiutantė atsidūrė pirmajame geriausiųjų šešetuke.
Lemtinga vakarienė degalinėje
Audronė neslepia: būdama išsiskyrusi moteris sulaukdavo ne vieno kliento didesnio dėmesio ir pasiūlymų bendrauti. Vienas iš tokių atkaklių gerbėjų buvo marijampolietis verslininkas Darius Dulskis (32 m.). Pabendrauti su juo po darbo valandų Audronė sutiko ne iš karto - bene po poros metų pažinties. Lemtingąją balandžio 13-ąją moteris, pakviesta Dariaus kartu papietauti, neatsisakė. Kaip dabar ji sako, gal dar veikė ką tik praūžusių Velykų nuotaika. Dviejų moterų ir dviejų vyrų kompanija pirmiausia laiką linksmai leido boulingo klube, kuriame Audronė iki tol dar nebuvo lankiusis, o paskui nuvyko į už Marijampolės esančios degalinės kavinę.
- Kiaulystės dėsnis, - apibendrino Audronė. - Nors aš neturiu automobilio, bet tą dieną kažkodėl buvau įsimetusi į rankinę savo dokumentus ir vairuotojo pažymėjimą, tačiau nors pagalvojau, kad Darius vairuos būdamas neblaivus, vaduoti jį nesisiūliau. Turbūt kaip ir visiems, man tuokart atrodė, jog visos nelaimės atsitinka tik kitiems. Kartu važiavo ir Dariaus draugas Tomas.
Likus keliems kilometrams iki Marijampolės, Dariaus vairuojamas jo prabangus automobilis "Audi A8", nesuvaldytas dėl nesaugaus greičio, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto aukštyn ratais. Kai prie jo stabtelėjo pro šalį važiavęs vyriškis, prie mašinos gulėjo tik Audronė - kartu važiavusių vyrų nebebuvo (anot pareigūnų, jie negarbingai bandė gelbėti tik savo kailį). Nelaimėlė arba buvo iškritusi pro išdužusį priekinį automobilio langą (ji važiavo neprisisegusi saugos diržu), arba bendrakeleivių buvo ištempta ir palikta. Ji negalėjo pajudinti rankų ir kojų, buvo susižalojusi galvą.
"Vidurio čia nėra: arba išnykti, arba nepasiduoti"
Tai aforizmu ir gyvenimo taisykle tapusi Audronės mintis. Tiesa, ji neatėjo iškart po to, kai moteris išgirdo gydytojų teiginius apie patirtus sužalojimus: stipriai pažeistos stuburo smegenys, nuo liemens į apačią nejaučiama kūno dalis, nevaldomos kojos. Tai, ką Audronė išgyveno kelis mėnesius po įvykio gulėdama Kauno klinikose, suvokiama tik tokio pat likimo žmonėms. Sužinoti, kad pačioje jaunystėje atimama galimybė ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti, kai esi itin reikalinga ant paauglystės slenksčio stovinčiai dukrelei, Audronę varė į neviltį.
- Tiek planų liko neįgyvendinta: užsienis, geras uždarbis ir nuosavas grožio salonas - štai tokių tikslų būčiau siekusi, - su nostalgija kalbėjo Audronė. - Galų gale - kasdien kankinanti savianalizė: ar tai tokia baisi bausmė už norą kelias valandas pabūti kartu su draugais? Ar tai likimo skirtas skausmas? Ar tikrai tikėti žiauriomis gydytojų prognozėmis? Tai žudanti būsena. Depresija nepraėjo pro šalį - apsigyveno manyje kaip kankinanti nuomininkė.
Po to buvo reabilitacijos kursas Kaune ir Palangoje. Nors kalbama, kad šalia esantys tokie pat neįgalūs žmonės leidžia lengviau susitaikyti su savo bėda, tačiau Audronei tie mėnesiai buvo "juodų negandų metas". Moteris suprato, kad reabilitacijos įstaigų darbuotojai moko, kaip gyventi invalido vežimėlyje ir pačiam apsitarnauti, bet nesigilina, ar iš tiesų tas vežimėlis - vienintelė išeitis. Be to, moteris ten sutiko panašaus likimo žmonių, kurie praradę bet kokią viltį susveikti, kurie pesimizmu gesino ir Audronės svajones. Išties lengviau moteriai pasidarė tik paskutiniąją vasaros dieną parvažiavus į savo butą Marijampolėje. Anot Audronės, į namus netraukė, nes kaustė baimė, kaip jai seksis atlaikyti "keturių sienų sindromą", tačiau ji jautė pareigą būti šalia dukters, pradedančios naują etapą mokykliniame jos gyvenime. Moteriai pagalbą siūlė ir Šakių rajone gyvenantys tėvai, tačiau persikraustyti Audronė atsisakė ne vien dėl to, kad išsaugotų Brigitai jos vaikystės aplinką - Audronei, jos žodžiais, būtų buvę slegiančiai sunku kasdien matyti dėl jos verkiančius tėvus.
Didžiausia svajonė - nors šlubčioti
- Gydytojai vengia man sakyti, ar aš vaikščiosiu - turbūt patys nežino ir nenori pažadais mane nuvilti, - svarstė Audronė. - Jie sako: save aptarnausi, ir viskas. Savo kailiu patyrusi, kaip vos po milimetrą pradeda atkusti mano kūnas, aš neprarandu vilties pati atsistoti ant kojų. Dabar turiu norą nors šliaužioti keturiomis iš kambario į kambarį, vėliau "apetitas" augs - norėsiu vaikščioti, nors ir kreivai ar šleivai, bet eiti!
Nors pirmosiomis po avarijos dienomis Audronei buvo leista suprasti, kad ji tapusi lovos ligoniu, po poros mėnesių moteris, kitų padedama, pradėjo atsisėsti. Tai buvo kančios pro sukąstus dantis metas - net akyse pažaliuodavo. Dabar Audronė pasodinta išbūna po kelias ilgas valandas. Moteris įsitikinusi, kad efektyviausia reabilitacija - metus ar pusantrų po traumos: kiek per tą laiką pasieks, tiek ir turės. Dėl to ji stengiasi visiškai negailėdama savęs, nes, anot pačios, visada būdavusi maksimalistė. Didžiausia Audronės pagalbininkė - kineziterapeutė Aušra, kurią jai atvežė Audronės lankyto kultūrizmo klubo treneris.
- Tai ir dvasinis, ir fizinis mano gyvenimo vadovas, - apie Aušrą dėkingai atsiliepė Audronė. - Ji penkiskart per savaitę ateina mane mankštinti ir masažuoti po dvi valandas. Kai susidraugavome, Aušra prisipažino po pirmojo apsilankymo savaitę verkusi, vos tik pagalvojusi apie mane. Paskui nutarusi man padėti - be jokių pažadų pasiekti aukštumas. Aš žinau, kad sporte įgyta ištvermė ir valia man padėjo išgyventi patyrus traumą, tai gal padės ir atsistoti.
Audronė džiaugėsi, kad jai daug padeda ir duktė Brigita - iš buvusios mažos mergaičiukės tiek daug nesitikėjusi. Jos žinutės telefonu: "Mama, tu pakilsi, tu judėsi" būnant ligoninėje Audronę ir graudino, ir stiprino. Džiugina moterį ir draugų ratas, kuris, nors po avarijos šiek tiek sumažėjo, bet neišnyko.
- Dabar išgyvenu tą laikotarpį, kai guodžiuosi galinti judinti rankas, galvą - nesu priversta gulėti, - savo stiprybės receptą išdavė Audronė. - Aš tikrai atsistosiu - pamatysit. Juk ne be reikalo dažnai sapnuoju, kad vaikštau pasiramsčiuodama lazdele. Be to, jaučiu, kaip kojos šąla - vadinasi, jose dar nežuvusi gyvybė. Gal todėl ir savivaldybės darbuotojų siūlymo pritaikyti mano butą invalidui dar atsisakiau - o gal visai nereikės?.. Pamenu, kaip baisu buvo pirmą kartą išvysti veidrodyje save, sėdinčią invalido vežimėlyje. Dar ir dabar negalėčiau su vežimėliu pasirodyti kur nors mieste, minioje. Su šia padėtimi dar nesusigyvenau - darau viską, kad to nė nereikėtų.
Kaltininkui linkusi atleisti
Audronė neslepia: Darius, dėl kurio kaltės įvyko avarija, į jos gyvenimą įėjęs prieštaringais jausmais. Moters artimieji ragino jam neatleisti ir viską užbaigti teismu. Iškart po įvykio, gydoma Kaune, Audronė kartu ir ginė šalin mintis apie Darių, ir net nejausdama jam paskambindavo, kai apimdavo žudantis liūdesys: kartais net žodžio neištardavo, tik verkdavo. Dabar Audronė negali paaiškinti, kodėl tai išliedavusi būtent Dariui - gal todėl, kad jautė turinti teisę savo skausmą ir net apėmusį kaltės jausmą dalintis su juo perpus? (Audronė iki šiol kaltina ir save, kad tuokart, išėjus iš kavinės, nuvijo mintį galinti pati sėstis prie Dariaus mašinos vairo, kai vyras buvo neblaivus.)
Darius - šeimą turintis verslininkas, bet Audronę nuolat paremia pinigais, kurių jai, negalinčiai savarankiškai gyventi ir samdančiai pagalbininkes, labai reikia. Moteris tikino, kad iki šiol jis labai rūpestingas. Audronei juokingi jos ausis pasiekę gandai, esą ji turinti viltį savo gyvenimą susieti su Darium. Pačios teigimu, ji puikiai supranta, kad jaunam vyrui reikalinga sveika moteris.
- Teismai - tai karas, - surimtėjo Audronė, - o aš tam jau neturiu sveikatos. Manau, kad gerumu galima kur kas daugiau pasiekti. Žinau tik tiek, kad Darius man labai padeda. Jeigu po to, kai oficialiai įforminsime susitaikymą, jis atsitrauks nuo manęs, kaip man diegiama iš visų pusių, tai bus tik jo sąžinės reikalas. Aš elgiuosi pagal savo sąžinę. Be to, man gyventi reikia jau dabar. Savo jėgas ir energiją privalau eikvoti ne teismuose, o mankštose, žingsniuose į ateitį. Gręžiotis atgal yra beprasmiška - branginu tai, ką turiu dabar.
Griebtųsi labdaringo darbo
Gyventi šviesesnėmis mintimis Audronė pradėjo tik praėjus geram pusmečiui po avarijos. Stiprybės moteris semiasi ir iš tai teikiančių knygų. Šiuo metu jai po ranka - užsienio autorių kūrinys "Nusprendžiau būti laimingas (Devynios laimingų žmonių nuostatos, jų paslaptys ir likimai)". Audronė įsitikinusi, kad kitų žmonių panašūs pavyzdžiai - jos kasdienybės mokykla. Vis dėlto kartais vienatvė "ima viršų" ir moteris pasijaučia esanti be jokių minčių, pikta, nusivylusi. Tuomet geriausias vaistas - miegas. Pailsėjusi Audronė dažniau pastebima su šypsena veide.
Audronė atviravo, kad anksčiau niekada netikėdavo jokiais burtais ir ženklais. Po avarijos jos požiūris pakito. Moteris prisiminė, kad prieš mėnesį iki nelaimės viena būrėja patarė jai saugotis gresiančios avarijos ir patikino, kad "išgarsės per vieną žmogų". Dabar Audronė teigia: visa tai su kaupu išsipildė ir privertė ją ne tik nebūti skeptišką pranašysčių atžvilgiu, bet ir tikėti, jog yra stebuklų.
Moteris sakė, kad ją su viltim į ateitį gena mintis, jog likimas dar neskyręs mirti: jeigu būtų buvę priešingai, ji po avarijos būtų neatsigavusi. Kitas gyvenimo "variklis" - dukra Brigita, kuriai dar labai reikalinga mamos ranka ir žodis.
- Turiu dėl ko gyventi, todėl ir puoselėju viltį savyje, - sakė Audronė. - Jeigu pakilsiu ant kojų, iš didelės laimės griebsiuosi kokio didžiulio labdaringo darbo. Taigi aš turiu ateitį.
Nuotraukos iš asmeninio albumo:
- Audronė - kūno tobulumo ir galimybių ieškojusi sportininkė
- Taip moteris atrodė Lenkijoje vykusioje manikiūrininkų parodoje
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Audronės ramstis ir gyvenimo "variklis" - duktė Brigita
- "Gyvenimas nejudant iš vietos - tik laikinas", - įsitikinusi Audronė
2004 12 23
