Kopenhaga mus pasitiko baltomis kepuraitėmis. Gatvėse dvi dienas važinėjo iš kažkur ištraukti ketvirtojo dešimtmečio sunkvežimiai, apkaišyti berželiais, pilni stačių jaunų žmonių, kurių pagrindinis atributas - jau minėtos kepuraitės. Kita apranga nebuvo vienoda - kas vilkėjo džinsais ir marškinėliais, kas suknelėmis, kas segėjo sijoną. Vėliau, kai sužinojome, jog tai abiturientai švenčia išleistuves, stebėjomės, kad tokie turtingi danai tokią šventę švenčia be prabangos, taip įprastos mums.
Baltos kepuraitės
Tas važinėjimasis miesto gatvėmis - tai lyg pirmas žingsnis į ateitį. Beje, negavusieji archyvinių automobilių vis tiek turėjo išsiskirti iš minios, tad važinėjosi traktoriais, gaisrinėmis ar kariškomis mašinomis. Kiekvieno absolvento rankose - daniško alaus butelis. Tuo metu, kai negeriamas alus, dainuojama. Visa gerkle. Kitaip sakant - rėkiama. Kas trečio rankose - dar ir trimitas. Pagal tradiciją, visų automobilių kelias vedė į Kongen Nytorvo aikštę. Ten mašinos sustoja ir jaunimas rėkdamas bėga prie paminklo fotografuotis. Žodžiu, visas miestas dvi dienas gyveno didžiuliame triukšme, bet niekas dėl to nepyko. Vyresniems tai priminė jaunystę ir jie šypsodamiesi mojavo savo sūnums ir anūkams.
Dar keli žodžiai apie tas baltas kepuraites, nes jos nėra kasdieninis gimnazisto atributas. Tos kepuraitės reiškia, kad mokykla jau baigta, jos užsidedamos gimnazijos baigimo proga. Iki 1880-ųjų kepuraitės buvo juodos, vėliau jas pakeitė raudonos ir baltos - pagal šalies vėliavą, o dar po kiek laiko - baltos. Vidinėje kepuraitės pusėje bendraklasiai rašo linkėjimus atminčiai ir vėliau ji užima garbingą vietą tarp šeimos relikvijų.
Meilė vaikams
Baigę gimnazijas danų jaunuoliai toliau mokytis neskuba. Čia tokia taisyklė (vos ne pagal Leniną) - mokytis niekada nevėlu. Į universitetus, kurie yra Kopenhagoje, Orhanso ir Odensės miestuose, ar į kokią kitą aukštąją mokyklą gali stoti ir trisdešimties, ir keturiasdešimties. Įstoti nesunku. Konkursai dažniausiai vyksta pagal mokyklų baigimo atestatų pažymius. Mokslas nemokamas, o stipendija - daugiau kaip 2 000 litų. Be to, kiekvienas danų šeimos vaikas, užsidėjęs baltą kepuraitę, iš tėvo rankų dar gauna ir kreditinę kortelę, kurioje - mums įspūdinga pinigų suma. Vaikelio gyvenimo pradžiai, nes vaikelis danui - viskas. Vaikams taupoma nuo mažų dienų, dedami pinigai į sąskaitą, kad suėjus pilnametystei būtų galima įteikti krūvą pinigų.
Užsidėjus baltą kepuraitę į universitetus dar neskubama ir dėl to, kad kiekvienas danas dar metus gali lankyti tokią mokyklą po mokyklos. Joje jaunimas gilina žinias: sportuoja, sėdi prie kompiuterių, dainuoja, geria alų ir mylisi. Žodžiu, užsiiminėja mėgstama veikla.
Iš išleistuvių - į festivalį
Kiekvienas jaunas (ir ne tik) danas muzikos mėgėjas turi apsilankyti ir Roskildės festivalyje. Jis kaip tik ir vyko tuoj po triukšmingų išleistuvių - birželio 27-30 dienomis. Šiaip Roskildė - tai vienas iš seniausių Danijos miestų, siejamas su vikingais. Visus metus čia važiuoja turistai, nes čia pastatytas labai populiariu tapęs vikingų muziejus. Šiame muziejuje originalūs vikingų laivai: karinis burlaivis, krovininiai laivai, kuriais vikingai vežė prekes į Grenlandiją, Islandiją, Didžiąją Britaniją, taip pat žvejų laivas. Tie laivai dar XI amžiuje nuskendo į šiaurę nuo Roskildės ir buvo surasti 1958-aisiais. Prireikė ketverių metų pasiruošti jų kėlimo operacijai. Užtat ji buvo sėkminga. Ir dabar tūkstančiai traukia pasižiūrėti, kuo plaukiojo jų ainiai, sužinoti, kaip jie gyveno. Birželio pabaigoje Roskildėje šeimininkauja muzikos gerbėjai. Tai didžiausias Europoje muzikos renginys. Šiemet jame apsilankė apie 80 000 žiūrovų, apie 20 000 savanorių pardavinėjo bilietus, tvarkė aplinką, palaikė tvarką. Ypatingas dėmesys šiemet buvo skirtas saugumui. Danų ir anglų kalbomis buvo išleista brošiūra "Tu ir festivalio minia", kurioje buvo aiškinama, kaip elgtis spūsties metu, ką daryti, kad ji išvis nekiltų. Koncertuose nuolat buvo kartojama, kad ropštis ant scenos ir šokinėti nuo jos pavojinga, buvo prašoma laikytis tvarkos. Tai daroma dėl to, kad dėl per daug laisvos festivalio tvarkos įvyko nelaimė - 2000-aisiais per JAV roko grupės "Pearl Jam" koncertą žuvo 8 žmonės. Lyjant lietui gerbėjai spaudėsi prie scenos ir buvo sutrypti purve.
Liūtys ir purvas įprasti Danijai ir muzikos gerbėjams tai nė kiek netrukdo. Jie bėgioja nuo scenos prie scenos pasiklausyti savo mėgstamų senųjų grupių, o svarbiausia - išgirsti naujų. Šiemet septyniose scenose koncertavo apie 150 grupių ne tik iš Europos, bet ir iš kitų šalių ir net iš Afganistano. Daug įvairių organizacijų, fondų varžosi dėl teisės rengti akcijas festivalio metu. Šiemet nugalėjo organizacija "Danija prieš žemės minas", tad ir festivalio moto buvo - "Roskildė prieš žemės minas".
Kaladėlių pasaulis
Tuo metu, kai vyresni vaikai klausosi muzikos ir pliumpia alų Roskildėje, jaunesni su tėvais traukia į visame pasaulyje išgarsėjusį Legolendą. Jis yra pačiame Danijos centre, Jutlandijos pusiasalyje, Bilendo mieste. Iš Kopenhagos - 260 kilometrų. Traukiniu - trys valandos kelio, lėktuvu - pusvalandis. Per vieną dieną Leoglendą gali apžiūrėti tik suaugusieji. Vaikams gali prireikti ir savaitės. Čia pat ir viešbutis "Legoland". Suaugusiesiems reikia atminti, kad atvažiavote į vaikų karalystę, tad viešbutyje raktus nuo kambarių čia išduoda tik vaikams. Ir sąskaita bus išrašyta mažojo keliauninko vardu. Parkas buvo statomas vaikams, todėl viskas numatyta vaikų poilsiui. Duris jis atvėrė 1968-aisiais. Tai buvo 38 hektarai, pilni visiems žinomų "Lego" plytų ar kaladėlių. Dabar parkas jau užima per 100 hektarų plotą, čia yra šešios atskiros šalys. Mini šalyje pastatų, lėktuvų, laivų, automobilių maketai sumažinti 20 kartų. Gali užlipti į 30 metrų bokštą ir į savo gyvenimą pažvelgti iš 600 metrų aukščio. Patys mažiausieji turi Duplo šalį, kurioje - karuselės, lėktuvėliai, fermos, gyvūnai. Jaunieji vesternų ir filmų apie indėnus mėgėjai savo laimę suras Legoredo šalyje. Šalia - kapitono Rodžerio šalis - Piratija, netoliese ir Pilių šalis, ir Nuotykių žemė. Legolendo neaprašys. Čia reikia atvažiuoti ir pamatyti. Prireikė daugiau kaip 45 milijonų kaladėlių, kuriomis žaidžia mūsų vaikai, norint padaryti žinomiausių Europos kampelių kopijas. Ir ne bet kokias, o veikiančias. Vaikščiok kaip koks Guliveris ir žiūrėk. O visa tai įrengta Bilunde dėl to, kad šis miestas - "Lego" žaidimų gimtinė. 1934 metais šiandieninės "Lego Group" firmos prezidento senelis Bilunde, savo dirbtuvėse, padarė pirmąjį medinį iš kaladėlių surenkamą žaislą ir pavadino jį "Lego".
Be darbo neįdomu
Tai toks danų jaunimo laisvalaikis. O darbas? Viešbučio restorane mus aptarnaujantis padavėjas, iš pažiūros tikras danas, pasirodė besąs baltasis studentas iš Keiptauno, iš Pietų Afrikos Respublikos. Gerai kalba angliškai ir daniškai, supranta švediškai. Nori čia įsikurti ilgam, bet skundžiasi, kad trūksta saulės - vis apsiniaukę ir apsiniaukę, vasaros beveik nebūna, už darbą moka mažai, mokesčiai dideli, bet pripažįsta, kad socialinės išmokos irgi nemažos. Būtų galima gyventi ir iš bedarbio pašalpos, bet be darbo visai neįdomu - taip mąsto mūsų pašnekovas. O darbas nesunkus, daug laisvo laiko, tad ir mokytis galima.
Bet ne visus darbus nudirba užsieniečiai. Dirba ir danai. Ir ne tik tarnautojais kontorose, padavėjais ir pardavėjais, bet ir šluoja šaligatvius, plauna gatves. Tie, kurie nenori mokytis, baigia septynmetę mokyklą ir stoja į profesines mokyklas. Baigia jas ir eina dirbti.
Narkomanų respublika
Tingintieji dirbti gali keliauti į Kristianiją. Turtingi ir labai išauklėti sostinės gyventojai nelinkę kalbėti apie šį Kopenhagos rajoną ir apsimeta, kad jo nėra. Kristianija atsirado, kai kariškiai išsikraustė į naujas kareivines. Senosios liko tuščios ir čia kaipmat persikraustė benamiai, valkatos ir tuo metu buvę madingi saulės vaikai - hipiai. Tarp jų buvo daug socialistų ir narkomanų. Ta teritorija labai tiko savotiškam žmonių draustiniui. Daug kartų policija bandė išvaikyti naujuosius kareivinių gyventojus, bet šie buvo labai gyvybingi ir kaskart jų atsirasdavo daugiau. Ir ne tik danų. Iki šiol Kristianijoje daug užsieniečių, kurių ieško jų gimtinės policija. Tačiau čia šalies įstatymai veikia tiek, kiek tinka Kristianijos gyventojams. Šiaip Danijoje uždrausti visi narkotikai. O buvusiuose kareivinių rajonuose gali nusipirkti kokių tik nori. Populiariausi - marihuana ir hašišas. Vietiniai narkotinių cigarečių dūmą leidžia sėdėdami ant savo namų slenksčio, o atėjūnai įsitaiso baruose, kavinėse. Jų čia ne tiek mažai ir kainos pigesnės nei už sienos - Kopenhagoje, nes Kristianijos gyventojai nemoka mokesčių. Yra Kristianijoje ir restoranas, koncertų salių, teatras, homoseksualistų teatras, parduotuvių ir net vaikų darželis. Ir gyvenama dabar ne tik kareivinėse, kuriose netilpo visi norintieji, bet yra pastatytų ir visai originalių namukų. O kur dar įvairūs vagonėliai? Žodžiu, Kristianijoje gyvenk kaip tau patinka. Turistai čia irgi mielai laukiami, tik ne visi drįsta užsukti, nes rajono prieigos - tikras laužynas. Beje, Kristianijoje draudžiama fotografuoti. Grožėkis kiek patinka, bet juostelėje tai neturi likti.
