Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Socializmas Šri Lankoje dar tik kuriamas, bet kai kuriose srityse jau pasireiškia ir kapitalizmo daigai. Gydytojai dieną dirba valstybinėse ligoninėse, bet po darbo jau gali prisidurti iš šalies aptarnaudami ligonius namuose. Atsiranda privačių, bendrų su užsieniečiais firmų. Pirmiausia ten, kur gaminamos visame pasaulyje paklausios prekės.
Auksinė arbata
Vyresnieji dar puikiai prisimena, kad pas mus nusipirkti Ceilono arbatos reikėjo turėti labai didelį blatą. O dabar tokios arbatos išvis nenusipirksi, nes ją beveik visą superka anglai ir po pasaulį ji jau keliauja kaip "Lipton" ar "Pickwik" arbata. Ir tik nedaugelis žino, kad ji užauginta Šri Lankoje. Sesilis surengė mums ekskursiją į arbatos fabriką, pavaišino šviežia, kvepiančia arbata. Nors su tais kvapais bei aromatais ne viskas ir aišku. Nusipirkome ir parsivežėme beveik pačios geriausios - sidabrinės arbatos. Geriausia ir brangiausia - auksinė, 100 gramų kainuoja 12 dolerių. Sidabrinė šiek tiek mažiau. Užsiplikėme pagal visas taisykles, ragaujame. Beveik bekvapė ir beskonė. Išgėręs puoduko gali ir neplauti. Jis švarus, beveik nieko "nepritraukė". Ne taip kaip geriant prastesnių rūšių arbatą - taip paruduoja puodelio šonai, kad vos išplauni. Fabrike sužinojome, kad, be auksinės ir sidabrinės, kurios gaminamos iš viršutinių arbatos krūmų lapelių, dar gaminama BOPF - labai stipri, BOP - silpnesnė, po to "dust" (dulkės) arbatos - tai, ką mes plikome popieriniuose pakeliuose. Tai pati prasčiausia arbata. Dulkės, kurios fabrike nubyra nuo konvejerio, sušluojamos ir fasuojamos į pakelius.
Darbas arbatos fabrike katorginis. Lapelius laukuose skina tik moterys. Ant nugaros - doklas, o rankos vikriai bėgioja po krūmus. Jokios mechanizacijos. Vargu ar ką ir prigalvosi, nes skirtingus lapelius reikia skinti skirtingu laiku. Kokia mašina tai padarys? Tik moteris. Už 5 dolerius per dieną, kepinant karštai saulei. Ne ką lengviau ir ten, kur arbatžolės vytinamos, džiovinamos, rūšiuojamos. Šiokių tokių įrengimų yra. Sesilis davė kelias rupijas ir moterys įjungė konvejerį. Fabrikas statytas praeito šimtmečio pradžioje, tad mechanizmai - nuo tų laikų. Kartu su moterimis dirba ir vaikai. Vyrai, kaip visada ir visur, dirba lengvesnius darbus. Ką nors prižiūri - kokį nors įrengimą, tačiau dažniausiai - dirbančias moteris ir vaikus.
Beje, už arbatą ceiloniečiai irgi turi būt dėkingi anglams. Tai jie tinkamai įvertino vietines gamtines sąlygas ir iš Kinijos atvežė arbatžolių krūmų. Geriausiai arbatžolės auga kalnuose, kur pastovesnis oras, nelyja musoniniai lietūs. Ir dabar kuo aukščiau plantacija, tuo kokybiškesni arbatžolių lapeliai. Minėta auksinė auga daugiau kaip 1 200 metrų aukštyje.
Ryžiai maitintojai
Į salą anglai atvežė ir kaučiuko medį, daugybę tropinių vaisių, prieskoninių augalų. Kaučiukas anuomet šaliai davė nemažai pelno, tačiau dabar jo poreikis pasaulyje gerokai sumažėjęs, nes jį puikiausiai pakeičia pigesnės sintetinės medžiagos. Kavos pupelių Šri Lankoje užsiauginama tik savo poreikiams. Kaimiečiai, kur tik gali, augina ryžius. Tai jų pagrindinis maistas. Ir ne tik. Singalai turi ir "Bat Devijio" - "Ryžių dievą". Ir augina ryžius pagal taisykles, kuriose labai aiškiai atskirti vyriški ir moteriški darbai. Vyrai ruošia žemę, po to išaugusius ryžius nupjauna ir iškulia. Bet daigus sodina ir prižiūri tik moterys. Prietaringi salos gyventojai mano, kad moteris, pasodindama daigus, sudaro vedybų sutartį su lauku, o vyras yra kaip gyvybės saugotojas, kuris tą gyvybę ir gauna iš grūdų. Ypač iškilmingai nukertamas pirmasis pėdas: visas kaimas dėkoja Saulei, po to Žemei, kitiems dievams ir tik tada galima pradėti darbus. Dirbama dainuojant, gražiai apsirengus. Panašiai kaip senose kino kronikose matome, kaip dirbo mūsų seneliai tarpukario Lietuvoje. Šri Lankoje visa tai yra ir dabar.
Praustis - nevalia
Žmonės tiki ne tik dievais, bet ir burtininkais. Padorus valstietis ir žingsnio nežengs nepasitaręs su kokiu nors ateities spėliotoju. Kiekviename kaime yra dvasių išvarymo meistras. Ir ne vienas. Mažiausiai galintis - edura, stipresnis - jakadura ir stipriausias - kolduendura. Jie išvaro dvasias, velnius ir kitokius blogiečius, kurie, pasak vietinių, yra labai stiprūs ir aukšti. Ir dar baisūs - su visokiais dantimis ir atsikišusiomis iltimis. Blogiečius traukia keptos mėsos kvapas, todėl vakare geriau nieko nekepti, nes dvasios siaučia sutemus. Tai dar pusė bėdos - nakčiai gal ir nereikia prisivalgyti. Bet, pasirodo, negalima ir praustis, nes muilo kvapas tiems išsigimėliams irgi patinka. Apsiginti nuo jų galima tik aukojant, užkalbant arba reikia turėti talismaną. O susitikus akis į akį ir tai nepadės - tada reikia slėptis vandeny.
Ritualinių kaukių parsivežėme ir į Lietuvą. Jos irgi gina nuo visokių ligų: vienos nuo aklumo, kitos nuo paralyžiaus, trečios - kad nenužiūrėtų bloga akis, kad suptų geri draugai ir panašiai. Daugybėje Šri Lankoje vykstančių švenčių galima išvysti ritualinius šokius, kurių metu varomos blogosios jėgos. Ant namų irgi dažnai kabo po spalvingą kaukę nuo nužiūrėjimo. Kaukės gaminamos rankiniu būdu iš labai lengvo balzamedžio.
Kūno ir sielos harmonija
Susirgus irgi pirmiausia reikia eiti pas vedaralą. Tai gerbiamas žmogus, žinantis, koks augalas kurią ligą gali įveikti. Saloje auga daugybė augalų. Daugelis jų turi ir gydomųjų savybių. Beveik kiekviename viešbutyje yra ir ajurvedos centrai. Ajurveda - tai senovės indų mokslas, kurio žinovai padeda žmogui pasveikti. Pagrindinis šios ir kitose Rytų šalyse praktikuojamos medicinos tikslas - padėti žmogui rasti kūno, sielos ir proto harmoniją. Tad čia gydoma ne tik vaistažolėmis ar masažais, bet ir medituojama, mokomasi jogos pratimų. Beje, ir šalyje vyraujanti religija budizmas, ypač jos atšaka Šri Lankoje, taip pat Tailande ir Birmoje - hinajana - akcentuoja meditatyvinį gyvenimą. Dabar ir toks gyvenimas, ir toks gydymo būdas plinta gan plačiai po pasaulį. Budizmas patrauklus tuo, kad neturi suasmenintų dievų, nepripažįsta ir gimtosios nuodėmės ar kaltės naštos. Todėl ir Europoje nenorintieji eiti išpažinties ar melstis į bažnyčias ima medituoti namuose ir tampa budizmo šalininkais. O gal tai ir mados reikalas. Nežiūrint viso to, pati Rytų medicina pagelbėti sugeba. Po kūno masažo ar garų vonios pasijusite atjaunėjęs ne vieneriais metais. O jei ir tas, ir tas kartu. Bent įsivaizduokit - iš pradžių jums beveik valandą visokiais aliejais masažuos galvą, po to bent pusantros valandos pils įvairių aliejų ant kūno ir masažuos jau dviese. Po to - šilto vandens vonia. Vanduo ne paprastas, o žolių nuoviras kuriame plaukioja įvairiaspalviai gėlių žiedai. Ir visą tą laiką tyliai skamba muzika.
Garų vonia irgi kažkas pasakiška. Lyg į kokį kosminį laivą lendate į fanerinį futliarą. Gulatės ant medinių gultų. Futliarą uždaro, lauke lieka tik galva, o po jumis verda aromatiniai aliejai. Jūs lyg koks karpis ar skilandis pusvalandį rūkomas, tik ne dūmais, bet maloniai kvepiančiais garais. Visa tai ir yra ajurvedos dalis. Sveikam labai padeda. Galbūt ir ligoniams, nes žmonės moka nemažus pinigus, kad visa tai patirtų.
Pagal kai kuriuos rodiklius, o ir mūsų akimis, Šri Lanka - gerokai atsilikusi, neturtinga valstybė. Bet žmonės čia gyvena per 70 metų. Tai jau išsivysčiusios valstybės požymis, nebūdingas pietinėms valstybėms. Kaimyninėje Indijoje vidutinė gyvenimo trukmė vos ne dvigubai mažesnė. Neteko šalyje matyti ir storų žmonių, nors maistas palyginti riebus. Neteko matyti ir plikų. Tai, matyt, vietinių medikų, burtininkų ir šamanų nuopelnas.
Beje, truputį nukrypsime nuo temos, nes užsiminėme apie Indiją. Iš toliau šios šalys atrodo vienodos, net ir žmonės labai panašūs. Bet Šri Lankoje nėra badaujančiųjų, čia gatvėse sutūpę nekakoja ir nesišlapina ant kiekvieno kampo, numirusiųjų nemeta į upes. Žodžiu, egzotikos tiek, kiek ir Indijoje, bet viskas civilizuočiau.
Begėdė žuvis
O dabar apie oficialią mediciną. Juolab kad teko susidurti akis į akį. Kartu su mumis keliavo ir penkiolikmetė Kamilė. Netoli Kalutaros nutarėme paplaukioti Indijos vandenyne. Bangos didžiulės, vėliava raudona - maudytis draudžiama. Bet, kaip jau rašėm, tai - vokiečiams. Mes vienas per kitą puolame į šiltas bangas. Kas mums tas Indijos vandenynas ar Arabijos jūra, mes - nuo audringosios Baltijos. Viskas jau būtų ir pasibaigę, ėjome kranto link, kai jauniausioji suklykė ir lyg kažką nupurtė nuo kojos. Pagalvojom, gal įsidūrė ar ant šukės užlipo. Bet nuplovus duše pasimatė žaizdelė ant nykščio. Lyg ir nedidelė, bet netrukus koja ėmė tinti ir rausti. Kamilė lieja graudžias ašaras ir rėkia, kad skauda. Šiaip taip surandame automobilį ir važiuojame į ligoninę. Vairuotojas - retas, atvejis, mergina, - sako, kad didelių problemų nebus, bet mums nuo to nelengviau. Prie ligoninės pasitinka į šamaną panašus senukas. "Na, - galvoju, - nejaugi bandys užkalbėti?" Bet pasirodo, kad čia ar tai sargas, ar žmogus, parodantis, kur statyti mašiną. Ligoninės pastatas sukiužęs, pas mus tvartai pas vidutinius ūkininkus geriau atrodo. Užeiname į vidų. Subėga bent 10 seselių. Sensacija: baltoji atvažiavo. Seselės kažką mala savo kalba. Bandome kalbinti, bet nors šalyje anglų kalba ir skaitoma oficialia, visos tik šypsosi ir linkčioja galvas. Kamilę paguldo ant kušetės. "Ar man čia patamsyje koją pjaus?" - dar graudžiau verkia mergaitė. Bet atėjęs gydytojas tamsą išsklaido - išsitraukęs iš kišenės užžiebia prožektorių. Daktarui tik žvilgtelėjus viskas aišku. Įdūrė žuvis - madua. Gydytojas, labai panašus į daktarą Aiskaudą, nuramina Kamilę, suleidžia vaistų nuo skausmo, išrašo tablečių dar dviem dienoms. Skausmas pamažu rimsta, Kamilė jau šypsosi jai padėjusiam gydytojui ir į sužeistą baltaodę atėjusiems pažiūrėti čiabuviams. Gydytojas gerai kalba visom valstybinėm kalbom, tačiau Lietuvoje jis nesimokė. Bet nenustebkit - šiuo metu net mūsų pažįstamo Sesilio draugai medicinos mokslus kremta Kaune. Taigi jei kada nuskrisite kelis tūkstančius kilometrų ir susižeisite, jus gali gydyti ir lietuviškai suprantantis daktariukas. Tai va, koks mažytis tas žemės rutuliukas.
O skausmas praėjo net visų tablečių neišgėrus. Patirtas išlaidas jau padengė Lietuvos draudimas, kuriame buvome apsidraudę. Bet gydytis ir pas tokį mielą daktarą nelinkėčiau niekam. Sostinėje Kolombe teko matyti modernią ligoninę. Su kondicionieriumi, šviesiom palatom. O kitur iš kiekvieno kampo žvelgia skurdas. Langų nėra, kad nebūtų karšta, sienos supelijusios, žmonių eilės, gydytojai su prožektoriais, lovos sulūžusios. Bet gydytojai kaip ir burtininkai čia gerbiami, jais nori būti dažnas moksleivis.
