Lietuviai alpinistai, vadovaujami šiauliečio Sauliaus Viliaus - vieno iš labiausiai patyrusių lietuvių alpinistų, atlikusio daugiau kaip 50 kategorinių žygių, šiemet ruošiasi šturmuoti Himalajuose esančią Sisia Pangma viršukalnę. Į šią vieną aukščiausių pasaulyje viršukalnių (per 8 000 metrų) pirmieji įkopė Kinijos atstovai, o po to net 20 metų niekam nepavyko pakartoti jų laimėjimo. Kartu su S. Viliumi žygiui ruošiasi vilniečiai Eugenijus Šimanauskas, Vytautas Gaučys, Arvydas Jonaitis, kauniečiai Audrius Peseckas, Rimas Rauleckas, panevėžietė Rūta Kripaitytė ir biržietis Mindaugas Leskauskas.
Svajonė - atsistoti ant pasaulio stogo
Alpinizmas - sunkus ir žiaurus sportas. Patys alpinistai sako, kad skaudžiausia, kai tenka iš kalnų nešti žuvusio draugo kūną. Kalnuose jau žuvo ne viena dešimtis Lietuvos alpinistų: Gediminas Akstinas, Feliksas Mieliauskas, Vytautas Vosylius, Konstantinas Lubovas, Eugenijus Bajoras, Algis Gudelis, Giedrė Abraitytė, Alfonsas Lukšas, Andrius Marazas ir daugelis kitų. Tačiau drąsūs vyrai ir moterys, pamilę kalnus, be jų negali gyventi. Kiekvieno alpinisto svajonė - įkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę. Tibetiečiai ją vadina Džomolungma, europiečiai pakrikštijo Everesto vardu ( Žoržas Everestas - britų mokslininkas, vadovavęs Himalajų viršukalnės matavimo operacijoms). Paskutiniais duomenimis, "pasaulio stogu" vadinamas kalnas yra 8 850 metrų aukščio. Pirmieji į šią viršukalnę 1953 metais įkopė nepalietis N. Tensingas ir zelandietis E. Hilaris. Aukščiausioje pasaulio viršukalnėje plevėsuoja ir Lietuvos trispalvė. Po 39 parų kopimo ją Evereste 1993-iųjų gegužės 10-ąją iškėlė Vladas Vitkauskas. Pernai ant pasaulio stogo pabuvo ir S. Vilius. Taip pat pernai, gegužės 29-ąją, buvo paminėtas penkiasdešimtmetis, kai žmogaus koja palietė Everesto viršūnę. Norėdami įgyvendinti savo svajonę kopdami žuvo 170 nuotykių ieškotojų ir viso pasaulio.
Everestas - serijinis žudikas
Kai giedra, galima pastebėti 31 šalčio mumifikuotą kūną. Tai tarytum šmėklos. Ant Rongbuko ledyno vis pasirodo anglo Mauricijaus Vilsono, žuvusio 1954 metais, sušalęs kūnas. Vyras tebelaiko rankoje alpinisto lazdą... Esant gražiam orui pastebimas 1999 metais ant uolos karnizo 7 500 metrų aukštyje sušalusio japono kūnas...
Jubiliejaus proga tapo bulvaru
50-osios pirmojo įkopimo į aukščiausią pasaulio kalną metinės sukėlė didžiulį sujudimą. Everesto nuokalnėse, 5 000 metrų aukštyje, įsikūrė palapinių stovykla. Joje buvo daugiau negu 500 alpinistų iš įvairių pasaulio šalių. Chris Lising ketino prisidėti prie savo linksmai pusryčiaujančios grupės, kai išgirdo ūžiant sraigtasparnį. Rusų gamybos Mi-17 skriejo tiesiai į ją, ėjusią kalno šlaito takeliu. Lėktuvas atrodė nevaldomas ir po sekundės trenkėsi į uolą už kelių metrų nuo jos. Atplyšusi metalinė piloto kabinos nuolauža Chris Lising sunkiai sužalojo. Sraigtasparniu skrido dešimt alpinistų. Du iš jų žuvo, aštuoni buvo rimtai sužeisti.
Orlaivis sudužo sugedus varikliui. Taip, tai galėjo atsitikti bet kurioje planetos vietoje. Ir visgi tai rodo, kas tomis dienomis vyko minėtame kalne. Tai buvo tikras nežabotas laukinis veržimasis į viršukalnę. 25 ekspedicijos ketino pasiekti viršūnę. Viena po kitos. Tarytum tas kalnas būtų milžiniškas bulvaras.
Tai labai skiriasi nuo didvyriško N. Tensingo ir E. Hilario kopimo į Everesto viršukalnę. Jie pirmieji "pasaulio stogą" pasiekė 1953 metų gegužės 29-ąją. Šie vyrai buvo leisgyviai, kai spaudžiant žemesnei negu minus 40 laipsnių temperatūrai pasiekė tikslą. Iš susijaudinimo jiems trūko žodžių džiaugsmui išreikšti. Tai, ką jie pamatė iš 8 000 metrų aukščio, vienas Dievas tebuvo matęs. Pietuose plytėjo upių išraižytos lygumos, šiaurėje - žalios Tibeto kalvos. Nusileidęs į stovyklos bazę E. Hilaris sušuko savo komandos nariams: "Baigta! Pagaliau tą nenaudėlę turime! "
Gimtadienis viršukalnėje
Patarlė sako, kad iš svetimų klaidų nepasimokoma. Taigi 1996 metų gegužės mėnesį Amerikos milijardierių alpinistų mėgėjų grupė buvo tokia neprotinga, kad manė, jog galima "užsimokėti" už kopimą į Everestą. Šventės karalienė buvo Sendė Pitman. Jos buvęs vyras, vieno televizijos kanalo savininkas, jai mokėjo karališką pensiją. Kiekviena jos gyvenimo diena buvo šventė. Paskutinis Sendės kaprizas buvo atšvęsti savo gimtadienį Everesto viršukalnėje. Už stambią dolerių sumą ji pasisamdė vieną geriausių pasaulio alpinistų - keturiasdešimtmetį Skotą Fišerį. Jam pasisekė nuvesti Sendi Pitman ir jos dešimt svečių iki tikslo. Jie atsidūrė ten, iš kur Edmundas Hilaris pirmasis pamatė pasaulį. Jaunoji milijardierė tučtuojau paskambino į Niujorką ir pasidalino džiaugsmu su artimaisiais. Po to per bendražygių rankas pasiuntė termosą su kava. "Už mano 45-ąjį gimtadienį!" - šūktelėjo jaunoji moteris. Skotas Fišeris nepritarė vienuolikos turtingų turistų atsipalaidavimui. Jis pastebėjo besiniaukiantį dangų ir artėjančią sniego pūgą.
Kaip tik tuo momentu ant viršukalnės atsirado kita trylikos žmonių grupė. Ją atvedė 36 alpinistas iš Naujosios Zelandijos Robas Holas. Taigi gegužės 16-ąją "pasaulio stogas" buvo panašus į kavinę. Robas Holas buvo įkopęs į Everestą penkis kartus, tad turėjo patirties ir tapo apmokamu vedliu, neblogai užsidirbdamas pragyvenimui. Jo "klientais" tapo turtingi prekybininkai, įmonių vadovai ir t. t. Tik Dougas Hansenas, kuklus pašto tarnautojas, visą gyvenimą taupė šiai ekspedicijai. Jis tikrai turėjo taupyti, nes šis malonumas vienam asmeniui kainavo 60 000 dolerių.
Net aštuonios gyvybės
Kol abi grupės bičiuliavosi apimtos euforijos, Robas Holas ir Skotas Fišeris vieningai nutarė kuo greičiau leistis žemyn. Vos grupės pradėjo leistis, pakilo stiprus vėjas. Juokai liovėsi. Per pūgą nieko nebuvo matyti. Sniegas tarytum lavina dribo iš viršaus ir sūkuriais kilo nuo apačios. Mirtis laukia to, kuris neįžiūrės kitų per sniego pūgą. Pašto darbuotojas Dougas Hansenas staiga sukniubo. Prišokęs Robas Holas nutraukė deguonies kaukę. Vyrukui iš burnos tekėjo kraujo srovelė. "Aš lieku su juo. Jūs eikite pirmas!" - šūktelėjo pasivijusiam Skotui Fišeriui. Turistų grandinė nutolo. Už penkių metrų jos jau nebuvo matyti. Tada prasidėjo sunkiausios, dramatiškiausios minutės. Dougas vos pastovėjo ir vėmė krauju. Robas Holas jį atrėmė į uolą, o pats pradėjo kasti duobę sniege. Ši duobė turėjo būti vienintelis prieglobstis nuo šalčio. Sutemo. Pūga nesiliovė. Dougas Hansenas merdėjo. Robas Holas liko vienas. Nuo šalčio stingstančiais pirštais jis surinko telefonu namų numerį Naujojoje Zelandijoje. Jo žmona netrukus turėjo gimdyti, tačiau šiuo metu tikriausiai miegojo. Technikos stebuklas! Ji pabudo. Jis išgirdo jos balsą. "Brangioji, užklupo pūga. Tikiuosi, kad mane išgelbės. Kaip mūsų mažylis?" Žmona atsakė, kad viskas gerai. Ji buvusi pasitikrinti ir jau žinojo, kad gims mergaitė. Po to ryšys nutrūko. Kitą rytą ekspedicijos nariai tebetrypčiojo aplinkui, nerasdami kelio per pūgą. Milijardierė Sendė Pitman surado stovyklą tik laimingo atsitiktinumo dėka. Po dviejų paieškų dienų buvo surasti sušalę Robas Holas ir Dougas Hansenas. Robas rankoje tebelaikė telefoną... Skotas Fišeris taip pat tapo auka. Jis žuvo pūgoje bandydamas pergrupuoti savo komandą. Jo lavoną surado visai prie stovyklos, už uolos. Iš viso žuvo aštuoni žmonės. Tą kartą Everestas pareikalavo daugiausia aukų. Milijardierių šventė virto laidotuvėmis.
Aukščiausias pasaulio kalnas niekada netaps atrakcionų vieta. Tai privalo žinoti visi ketinantieji į jį kopti.
