Kalėdos jau čia pat
Rimantas VENCLOVAS
Tradiciškai susiklostė, kad Kalėdos minima gruodžio 25-ąją. Ši diena pasirinkta greičiausiai dėl senųjų pagoniškų tradicijų. Senovės romėnai maždaug tokiu metų laiku švęsdavo metų pabaigą: per iškilmes būdavo garbinami derlingumo dievas Saturnas bei šviesos dievas Mitras. Senojoje Šiaurės Europoje gruodžio viduryje žmonės taip pat švęsdavo derliaus sezono pabaigą. Svarbi iškilmių dalis - specialiai ruošiami valgiai bei būstų puošimas žalumynais. Žmonės giedodavo giesmes bei keisdavosi dovanomis. Palaipsniui šie papročiai tapo Kalėdų šventės dalimi.
Tradicinės kalėdinės spalvos yra žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą per žiemą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu Kristuje, o raudona - kraują, kurį išliejo nukryžiuotas Jėzus. Kalėdų vainikai, kaip ir amžinai žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Dar senovės Romoje žmonės dekoratyvinius vainikus laikė pergalės ir šventimo simboliu.
Kalėdų papročiai ir tradicijos
Kalėdų papročiai, kaip ir pati Kalėdų šventė, atspindi žmogaus santykį su gamta ir jos galiomis, ciklinį visatos supratimą. Kalėdos (saulėgrįžos metas) yra šviesos pergalės prieš tamsą simbolis, o ši kova tarytum pasiekia savo viršūnę Kalėdų naktį, todėl šioji vadinama "stebuklinga", "šventa", "paslaptinga". Žmogus įvairiais būdais, ritualais, apeigomis dalyvauja šioje kovoje.
Tikima Kūčių vakaro ir Kalėdų nakties ypatingumu ir manoma, kad šiuo laiku galima sužinoti ateitį ar įgauti paslaptingų jėgų palankumą. Šiems tikslams pasiekti pasitelkiamos įvairiausios priemonės: buriama, aiškinami sapnai, stebimi gamtos ženklai. Ateitį bandoma nuspėti traukiant šiaudus, liejant vašką, užpučiant žvakes ir pan. Būrimuose pasireiškia senas kaip pati žmonija troškimas bent akies krašteliu žvilgtelėti į ateitį.
Vis dėlto svarbiausias kalėdinių papročių akcentas yra kalėdaičio laužymas. Europoje ši tradicija gyva tik mūsų krašte ir Lenkijoje, bet paprotį per Kalėdas šeimoje valgyti ypatingą kalėdinę duoną turi daugybė krikščioniškų kraštų. Kalėdaitis simbolizuoja šeimos bendrystę ir vienybę. Kai Kūčių vakare laužome kalėdaitį, pasižadame dalytis vieni su kitais Dievo malonėmis, meile, rūpesčiais, džiaugsmais, nešti vieni kitų naštas. Todėl kalėdaičio laužymas palydimas malda.
Pagal senolių papročius Kalėdų rytą, tuoj atsikėlus, negalima nieko dirbti: nei gryčios šluoti, nei krosnies kurti. Kalėdų rytą eidavo kuo anksčiausiai gyvulių šerti. Kalėdų pirmą dieną tegalima valgyti tik tuos valgius, kurie padaryti Kūčių dieną. Parėję iš bažnyčios, pirmiausia būtinai valgydavo miežinio pyrago. Kalėdų pirmą dieną negalima valgyti su peiliu, nes ištiks nelaimė. Jei pirmą Kalėdų dieną iš šieno byra grūdai, bus geri metai, jei nebyra - blogi. Kalėdos trunka iki Trijų Karalių. Tuo metu vakarais moterims negalima verpti, nes kandys siūlus sukapos. Prieš Kalėdas reikia grąžinti visas skolas. Jei negrąžinsi, visus metus būsi skolingas.
Kaip švenčia pasaulis
Visi žinome, kaip Kalėdos švenčiamos Lietuvoje. Tačiau pastebima, jog šalia senovinių tautinių tradicijų atsiranda ir bendrų, visam pasauliui būdingų kalėdinių papročių.
JAV ir Kanadoje žmonės puošia namus kalėdinėmis eglutėmis ir vainikais, miestų gatvės papuošiamos spalvotomis lemputėmis, skamba kalėdiniai varpeliai bei giesmės. Žmonės sveikina vieni kitus, siųsdami kalėdines atvirutes. Vaikai tiki, kad dovanas atneša Santa Klausas, Kūčių vakarą atvykstantis elnio traukiamomis rogėmis, ir palieka dovanas po eglute bei vaikų kojinytėse. Šiose šalyse populiarūs giedotojai - jų grupelės vaikšto iš namų į namus ir gieda kalėdines giesmes, o žmonės juos apdalina smulkiais pinigais, dovanėlėmis arba pavaišina karštu gėrimu.
Airijoje Kūčių vakarą žmonės lange pastato žvakę - tai svetingumo ženklas Marijai ir Juozapui. Velsiečiai kelias savaites iki Kalėdų varžosi giedojimo varžybose. Kai kurios šeimos Škotijoje papuošia eglutę ir gieda giesmes, tačiau dauguma škotų pagrindine švente laiko Naujuosius metus.
Daugelis šeimų Prancūzijoje puošia namus mažomis prakartėlėmis.
Vokietijos pietuose, kur gyvena daugiausia katalikai, laikomasi tradicijos, kad Kūdikėlis Jėzus unčia vaikams dovanas Kalėdų išvakarėse. Vokietijoje namai dažnai puošiami ne tik lemputėmis, blizgučiais bei ornamentais apipintomis eglutėmis, bet ir aromatingais keksiukais.
Ispanijoje po vidurnakčio mišių žmonės šoka ir dainuoja gatvėse. Daugelyje Ispanijos namų ir bažnyčių stovi mažos prakartėlės. Sausio 5 dienos vakarą vaikai pastato savo batukus balkone arba prie lango. Pasak legendos, naktį prieš Tris Kralius atvyksta išminčiai, kurie į vaikų batukus įdeda dovanėlių.
Italijoje namai ir bažnyčios taip pat puošiami prakartėlėmis. Kūčių vakarą šeima meldžiasi, o mama ant stalo pastato statulėlę, vaizduojančią ėdžiose gulintį Kūdikėlį Jėzų. Italai per kalėdinius pietus paprastai valgo ungurį bei specialią kalėdinę duoną su razinomis ir cukruotais vaisiais. Italų vaikai dovanas gauna Trijų Karalių išvakarėse nuo senos geros burtininkės.
Lenkijoje žmonės Kūčių vakarą susirenka į piemenėlių mišias. Daugelis lenkų šeimų kaip ir lietuviai laužo kalėdaičius.
Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje svarbus kalėdinis patiekalas yra ryžių pudingas su migdolais. Žmonės įsitikinę - tam, kuris ras migdolą, gerai seksis visus ateinančius metus. Skandinavijos šalyse vaikai tiki, kad dovanas atneša Kalėdų Senelio pasiuntinys - šmaikštus elfas.
Pietų Amerikoje Kalėdų šventės švenčiamos labai triukšmingai ir linksmai, lydimos įvairių ceremonijų, procesijų.
Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų, įvairiausių papuošalų ir simbolių pirkimu. Prasidedantis kalėdinių pirkinių bumas gerokai pratuština kiekvieno lietuvaičio kišenes. Panaši padėtis ir kitose Europos šalyse, tik Europoje žmonės didesnę pinigų dalį išleidžia ne Kalėdų stalui, o laisvalaikiui, pramogoms, dovanoms. Pas mus svarbiausias šventės akcentas - nuo valgių ir gėrimų lūžtantys šventiniai stalai. Maistui ir gėrimams lietuviai išleidžia daugiau nei pusę visų šventėms skirtų pinigų.
