Iš LTSR Aukščiausiojo teismo archyvo "NUŽUDŽIAU JĄ, NES LABAI MYLĖJAU..."
Nuo aprašomųjų įvykių praėjo keturiasdešimt metų, todėl visų šios istorijos dalyvių vardai ir pavardės pakeisti. Cituojamųjų baudžiamosios bylos dokumentų kalba netaisyta - A. J.)
...Tą 1963 metų gegužės trisdešimt pirmosios rytą Aleksas Kulikauskas atostogavo. Tačiau atvažiavo į darbovietę - Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklą. Per paradinį įėjimą nuėjo tiesiai į mechaninį cechą, kuriame dirbo jo žmona Nijolė... Aleksas Kulikauskas: "...Aš nutariau žmonos akivaizdoje nusižudyti, kad ji pamatytų, kokia meile ją mylėjau. Ją mylėjau beprotiškai. Ką su ja padariau, neprisimenu..."
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Aleksas Kulikauskas buvo gimęs 1929 metais. Baigė aštuonias klases. 1943 metais mokėsi vairuotojų mokykloje. Tarnavo MGB Kėdainių rajono skyriuje liaudies gynėju. 1949 metais Radviliškio rajone vedė merginą vardu Julija, o po metų jiems gimė sūnus Florijonas. Julija Kulikauskienė - pirmoji žmona: "Vyras šeimoje buvo nuotaikos žmogus. Dar kol draugavome, jam nei iš šio, nei iš to užeidavo pykčio priepuoliai, tirtėdavo galva, pasikeisdavo akių išraiška. Po to jis sakydavo, kad neprisimena, akyse žalia. Keletą kartų per tokius priepuolius yra mane sumušęs. Gyvendamas šeimoje, turėjo daug ryšių su kitomis moterimis..." 1950 metais Aleksas buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos. Tarnavo tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Tačiau netrukus sužinojo, kad partizanai nužudė brolį. Atsinaujino liga, ir po karinės ligoninės vyras tais pat metais grįžo namo. Vėl stojo dirbti liaudies gynėju - norėjo atkeršyti už nužudytąjį brolį. Kaip pats vėliau kalbėjo: "Kovojau su ginklu, buvau be jokio poilsio..." Julija Kulikauskienė - pirmoji žmona: "Kai jis Krakėse dirbo liaudies gynėju, padedama jo viršininkų, buvau nuvežusi į Pažaislio psichiatrinę ligoninę. Vieną kartą Krakėse, grįždamas iš operacijos, be jokios priežasties ėmė šaudyti iš šautuvo. Dėl to jis buvo surištas ir pristatytas į tą pačią ligoninę. Buvo pripažintas pirmos grupės invalidu, todėl darbo nedirbo o pradėjo užsiiminėti spekuliacija." 1956 metais tuometinio Dotnuvos rajono liaudies teismas už spekuliaciją galvijų mėsa Aleksą Kulikauską nuteisė laisvės atėmimu dvejiems metams. Sugrįžo jis po metų. Julija Kulikauskienė - pirmoji žmona: "Po kalėjimo gyvenome kartu apie dvi savaites. Jis mane įtarinėjo neištikimybe, prikaišiojo ryšius su visais vyrais. 1958 metais už vagystę iš Radviliškio rajono Giedraičių kaimo parduotuvės Aleksas buvo nuteistas šešeriems metams, tačiau paleistas po nepilnų metų. Grįžęs pradėjo rūpintis skyrybomis. Išsiskyrėm tik 1961 metais. Buvau padavusi dėl alimentų, bet jis slapstėsi mokėjo nereguliariai. Daug kartų grasino kad dėl alimentų užmuš... Aleksas niekam neduodavo savo adreso, niekam nerašė laiškų." Taigi 1959 metų spalio dvyliktąją Aleksas Kulikauskas grįžo iš įkalinimo įstaigos. Po aštuonių mėnesių įsidarbino Kauno J. Janonio popieriaus fabrike krovėju. Išdirbęs čia vos puspenkto mėnesio, perėjo darbininku į Pažaislio psichoneurologinę ligoninę. 1961 metų žiemą, gavęs iš darbovietės atostogų, atvyko į Vilnių pas tetą ir ėmė skųstis jai kaip sunku vienam gyventi, prašė ką nors pripiršti. Tų pat metų balandžio mėnesį likimas suvedė jį su Nijole Belikaite.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Nijolė Belikaitė - Kulikauskienė buvo gimusi 1928 metais. Po karo dešimčiai metų ištremta į Sibirą. Nuo Respublikinės kraujo perpylimo stoties įkūrimo dirbo joje sanitare - bufetininke.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Vos porą savaičių padraugavę, Aleksas ir Nijolė balandžio aštuonioliktąją oficialiai įregistravo santuoką. Aleksas į Kauną nebegrįžo, o persikėlė pas žmoną, kuri su motina gyveno Polocko gatvėje pas savo seserį K. Paškevičienę. K. Paškevičienė: "Dar gyvendamas pas mane Polocko gatvėje, Aleksas pradėjo prikaišioti žmonai neištikimybę, neleisdavo su niekuo pasisveikinti, pasikalbėti, koliodavosi, mušdavosi. Man sesuo ne kartą rodė sumušimo žymes. Kai ją po mėnesio vedybų pirmą kartą smarkiai mušė, aš pati mačiau. Norėjau kreiptis į miliciją, bet Nijolė sakė, kad viskas susitvarkys... Pusę metų Aleksas niekur nedirbo, tik sekė žmoną, kabinėjosi prie jos dėl visokiausių smulkmenų. Seseriai sakydavo ją labai mylįs, o ji trankosi su visais. Dažnai išgerdavo..." Aleksas Kulikauskas: "Mano nuomone, gera žmona turi atitikti tris požymius - būti ištikima, sąžininga, teisinga... Kai jinai dar dirbo Kraujo perpylimo stotyje, darbe aš mačiau pas ją bonkas nuo spiritinių gėrimų, kurios buvo tuščios. Aš, pagalvojęs, kad jinai čia su kuo nors girtuokliauja, paprašiau besigydančios ten moters pažiūrėti kaip elgiasi darbe mano žmona. Moteris pasakė, kad ateidinėja sandėlininkas, bet kad jie ką nors darytų, ji nepastebėjusi. Nežiūrint to, aš galvojau, kad nieko gero čia nėra, įkalbinėjau pereiti į skaičiavimo mašinų gamyklą." Nesibaigiantys kivirčai, barniai išvargino ir Kulikauskų, ir Nijolės sesers šeimas. Todėl Aleksas pradėjo ieškoti savo būsto. 67 metų motina atsisakė priimti sūnų su žmona gyventi pas save, taip užsitraukdama jo rūstybę. Po kurio laiko kažkas išdaužė senutės buto langus. Moteris, kaip įtariamąjį, nurodė milicijai savo sūnų... Rudenį Kulikauskams pavyko rasti butą Nemenčinės plente. O 1962 metų kovo pirmąją jiems gimė duktė Sigita. Nijolė paprašė savo motinos persikelti gyventi kartu padėti prižiūrėti naujagimę. Pati gi, vyro įkalbėta, perėjo dirbti liejike skaičiavimo mašinų gamykloje. K. Paškevičienė - Nijolės Kulikauskienės sesuo: "Dar prieš gimdymą Nijolė pasakodavo, kad Aleksas ją labai kankina. Nėščiai liepdavo nešioti malkas, vandenį, stumdydavo nuo laiptelių. Išberdavo papirosų nuorūkas ir liepdavo surinkti... Kai gimė duktė, Aleksas net neatėjo pasiimti jos iš ligoninės." J. Paškauskas - Nijolės Kulikauskienės bendradarbis: "Kulikauskas ne kartą kalbėdavo, jog vaikas panašus į jį, bet kraujas ne jo. Paprašė administracijos žmoną pervesti į instrumentinį cechą, kur jis dirbo šlifuotoju, nes tada matys kuo ji užsiima... Neretai žmoną darbe koliodavo, mėtydavo į ją įrankius. Girtas kalbėdavo: "Mano paleistuvė turi trigubą šventę - vedybų, vardo ir skyrybų dienas..." Kai Nijolė nueidavo į bufetą nusipirkti pieno, Aleksas prie visų jai pradėdavo priekaištauti, kad ėjusi susitikti su kažkokiu vyru..." Kaip vėliau tardytojams pasakojo namo savininkas Julius Balutis, 1962 metų pabaigoje visi prarado ramybę. Kulikauskas buvo neblogas tik iki tol, kol prisiregistravo. Nijolė vis rodydavo sudaužytas vietas, atėjusi sakydavo nežinanti ką toliau daryti. Aleksas žmonai lygino visus vyrus, net buto šeimininką. Kai pastarasis iškviesdavo miliciją, Aleksas grįžęs sakydavo: "Jei man duobę kasat, aš atsėdėsiu penkiolika parų, bet jūs gyvensit penkiolika minučių..." Aleksas neretai savo žmoną versdavo bučiuoti jo kojas. M. Belikienė - Nijolės Kulikauskienės motina: "Mačiau kaip jis daužė jos galvą į sieną. Jis ją sudaužydavo, o kai ši nebesiruošdavo su juo gyventi, paleisdavo į darbą ašaras, prašydavo vėl gyventi. Pats Aleksas liepė paduoti skyryboms pareiškimą. Kai duktė padavė, atėjęs ją iškoliojo, necenzūriniais žodžiais. Vėliau pradėjo atsiprašinėti. Nijolė atleido, atsiėmė dokumentus. Po to vėl viskas kartojosi iš naujo. Sesuo netgi nešdavo Nijolei valgyti, nes vyras neduodavo... Kartą nakvojom prie upės, tris kartus - krūmuose. Slėpėme nuo jo peilius, kirvį..." Neapsikentusi vyro patyčių, Nijolė Kulikauskienė su motina ir dukra ne kartą buvo išėjusios iš namų. Pabėgusios jos nakvodavo tai miške, tai pas Nijolės seserį. Bet ir čia Aleksas neatstodavo, parsiviliodavo atgal... J. Balutis - namo savininkas: "Kai žmona išeidavo iš jo, Aleksas gerdavo, atsivesdavo vyrų ir merginą. Jai kalbėjo, kad ji esanti jo tikra pirma meilė, bet jau ir paskutinė. Ją vis laikydavo apkabinęs, žadėdavo vesti..." Paskutinįjį kartą Aleksas Kulikauskas su žmona susipyko gegužės devynioliktąją. Ir dėl ko? Nijolės motina parnešė anūkei Sigitai batelius. Nijolė ėmė juos girti, o Aleksas pasakė, kad tie bateliai esą seni, niekam tikę. Jis, uždirbdamas 80 - 90 rublių per mėnesį, galįs dar ne tokius nupirkti. Kilo smarkus konfliktas ir Nijolė, susirinkusi asmeninius daiktus, eilinį kartą išėjo. Kitą dieną, grįžęs iš darbo, Aleksas rado tuščią kambarį. Aleksas Kulikauskas: "Po to aš negalėjau dirbti, kiekvieną dieną laukdavau Nijolės po darbo ir palydėdavau ją pas seserį, kur ji gyveno. Kiekvieną kartą prašydavau kad ji grįžtų namo. Bet ji sakydavo, kad manęs neapkenčia, su manimi gyventi nenori. Kodėl - nepaaiškino..." Iš Alekso Kulikausko pareiškimo skaičiavimo mašinų gamyklos direktoriui, likus savaitei iki tragedijos: "Prašau direktorių atkreipti dėmesį į tai, kad mano šeimyninis gyvenimas suiro ir esu pasilikęs kaip stoviu. Man dirbant antroj pamainoj, sugrįžus iš darbo, radau tik kambario sienas, o daugiau viską žmona išsivežė. Esu smarkiai kritęs moraliai nuo gegužės dvidešimtos ir į darbą išeiti negaliu. Prašau išleisti eilinių atostogų pagal sveikatos būklę nuo gegužės dvidešimt antros." Nijolė Kulikauskienė jau buvo galutinai nutarusi keisti savo gyvenimą, susirado nedidelį butą Valakampiuose. Tačiau vyras nepaliko jos ramybėje. Gegužės 29 dieną girtas atėjo į gamyklą ir primygtinai ėmė įkalbinėti grįžti namo. Girdi, paimsiąs mašiną ir pervešiąs visus jos daiktus. Ir jokių priekaištų iš jo pusės daugiau nebūsią... Dar tą pačią dieną daiktai, dukra bei Nijolės motina vėl parkeliavo į Nemenčinės plentą. Motinai buvo pameluota, jog Nijolė pati taip panorėjusi... A. Belikienė - Nijolės Kulikauskienės motina: "Pareidama iš darbo, ji pamatė ant griovio krašto sėdintį girtą Kulikauską. Šalia sėdėjo jaunuolis. Nijolei priartėjus, Kulikauskas kalbėjo jam, kad pavaišinsiąs, bet už tai jis turįs užmušti jo žmoną. Nijolė puolė prie jų. Ir tada Kulikauskas parodė vaikinui į ją - atseit, tą reikia užmušti." N. Kulikauskienė pamėgino vyrą vesti namo, tačiau šis pakeliui ėmė ją pulti, vaikytis plentu. Ji, vis dėlto, sugebėjo ištrūkti ir pasislėpti namuose. Grįžęs Kulikauskas puolė vėl mušti, bet čia jau suskubo namo šeimininkai ir moterį apgynė. Aleksas Kulikauskas: "Nupirkau susitaikymo proga butelį šampano. Gerdami namuose geruoju kalbėjomės. Bet netrukus motina pradėjo sakyti, kad dabar man laikas išsinešdinti. Sugriebusi stūmė mane lauk pro duris. Po to jos išbėgo į gatvę ir pradėjo šaukti, kad aš jas norįs užmušti." Iš Nijolės Kulikauskienės pareiškimo Lenino rajono milicijos skyriaus viršininkui: "Atėjęs girtas vyras Kulikauskas Aleksas pradėjo skandalintis ir muštis, sako, tau šiandien paskutinės minutės, aš tave užmušiu, tavo motiną, vaiką ir bendrai visą kiemą sudeginsiu. Jeigu ne aš, tai mano draugai. Šeimininkas užstojo, tai jis davė šeimininkui į krūtinę su kuloku. Kada šeimininkas iššaukė miliciją, jisai išgirdęs tuojau pabėgo. Milicija atvažiavo apie devintą valandą vakaro, bet jo nerado. Tas buvo jau ne pirmi metai. Tas pats tęsiasi jau du metai. Kreipiuosi į miliciją, bet visi pareiškimai nukreipiami į darbovietę..." Raporte milicijos skyriaus viršininkui apylinkės inspektorius parašė, kad iki šiol jokių skundų iš Kulikauskų šeimos nebuvo gauta...
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
... Šiandien Vilniaus Antakalnio pušynuose įsikūrusios Lietuvos kino studijos pastatų kompleksas tada dar tik buvo statomas. J. Petravičius - LKS sargas: "Gegužės dvidešimt devintą atbėgo išgėręs vyriškis, pasakė, kad išėjo žmona, užrakino kambarį, prašė leisti pernakvoti. Paskui grįžo dar girtesnis, atnešė man butelį alaus. Aš alaus negėriau. Liepiau vyrui eiti į būdelę miegoti. Jis nakvojo dvi naktis sargų būdelėje ant stalo..." Gegužės trisdešimt pirmosios, šeštadienio, rytą Aleksas Kulikauskas prabudo apie aštuntą valandą. Antakalnio gatvės parduotuvėje išgėręs porą butelių pigaus vyno, butelį žigulinio alaus, atvažiavo į miesto centrą. Ir nutarė dar kartą nueiti pas žmoną prašyti, kad grįžtų gyventi. Aleksas Kulikauskas "Tuo atveju, jeigu nesutiks grįžti, nutariau ją nužudyti ir nusižudyti pats. Nes Nijolę labai mylėjau ir be jos gyventi negalėjau..." Nelabai suvokdamas kaip, Aleksas atsidūrė Lenino (dabartiniame Gedimino) prospekte. Parduotuvėje už Lenino (Lukiškių) aikštės, netoli Žvėryno tilto, norėjo nusipirkti peilį. Tačiau parduotuvė dar nedirbo o čia pat, gatvėje, savo gamybos peiliais ir laikrodžių apyrankėmis prekiavo senyvo amžiaus barzdotas vyriškis. Iš jo už vieną rublį ir įsigijo Aleksas stalinį peilį. Po to, sėdęs į penktojo maršruto autobusą, nuvažiavo skaičiavimo mašinų gamyklon, kur dirbo jiedu su žmona.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
... Buvo apie dešimt valandų ryto. Mechaninio cecho kambarėlio, kuriame sėdėjo žmona, durys buvo praviros. Nijolė pjaustė šepetėlius mašinoms. Be jos, kambaryje buvo dar keturios moterys, invalidas vaikinas bei kitas vyriškis. Aleksas įėjęs liepė visiems pasišalinti, nes norįs pasakyti žmonai kažką svarbaus. Nijolė mėgino išeiti kartu su visais, tačiau vyras neišleido. Kažkaip keistai nusišypsojęs, priėjo prie jos, pasilenkė ir tarė: "Tai ką, miliciją ant manęs kvietei? Norėjai pasodinti penkiolikai parų?" Nijolė atsakė: "Ne aš iškviečiau o žmonės... Jeigu aš ta negera, tai eik ieškok kitos. Geriau išeik..." Aleksas kalbėjosi su žmona viena ranka atsirėmęs į automatą, kitą laikydamas užantyje. Šioje rankoje jis turėjo peilį. Užtrukusi bendradarbė įbėgo į brigadininko kambarėlį ir suriko, jog gali įvykti kažkas negerai. Nijolė pamėgino bėgti paskui draugę, tačiau Aleksas ją grubiai pastūmė. Moteris nusirito grindimis. Pasirodęs brigadininkas niekuo padėti negalėjo - durys buvo užsitrenkusios. Visi cecho žmonės išsislapstė kas kur... Aleksas Kulikauskas: "... Ilgai ją įkalbinėjau, kad grįžtų namo. Nijolė ėmė mane vadinti brudu, niekšu ir kitokiais žodžiais. Pasakė, kad su manimi daugiau negyvens. Tada aš supykęs išsitraukiau iš kairės vidinės švarko kišenės peilį ir smogiau nežinau kiek kartų Nijolei. Ar Nijolė ką nors suriko, ar ji parkrito, aš nežinau. Kur numečiau peilį, taip pat nežinau. Smogęs jai aš tame pačiame kambariuke ištraukiau iš sienos vieną "probkę" ir įkišau į ten dešinę ranką. Mane elektra truputį pakratė, bet neužmušė..." Nijolė Kulikauskienė pati išsvirduliavo į kiemą ir sukniubo. Kažkas ištraukė iš krūtinės peilį, kažkas mėgino ieškoti gydytojo. Tačiau moteris jau buvo mirusi. Aleksas Kulikauskas: "Tada staiga nutariau šokti po mašina. Išbėgęs iš cecho, norėjau peršokti per tvorą į gatvę ir šokti po mašina. Bet kažkas mane sulaikė..." Darbininkų sugriebtas, Kulikauskas kartojo vienintelę frazę: "Aš tau sakiau, Nijole, kad tave užmušiu..."
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
1963 metų rugpjūčio dvyliktąją tardymas Nijolės Kulikauskienės nužudymo byloje baigtas. Tą pačią dieną jos motina ir sesuo parašė pareiškimą, kuriame teigė susipažinti su byla nepageidaujančios. Rugsėjo devintąją, trečią valandą po pietų, Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos salėje prasidėjo LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos išvažiuojamasis posėdis. Aleksas Kulikauskas kalbėjo: "Smogdamas peiliu žmonai, aš supratau ką darau, nes tą nusprendęs buvau anksčiau. Smogiau jai peiliu tyčia tikslu nužudyti... Nužudyti ją norėjau todėl, kad jinai su manim nesutiko gyventi, o aš ją mylėjau. Kad žmona man būtų neištikima, konkrečiai tvirtinti aš negaliu, bet man atrodė, kad taip buvo..." Rugsėjo dešimtąją, dešimtą valandą vakaro, teismas posėdį baigė. Aleksui Kulikauskui paskirta mirties bausmė sušaudant. Po šešiolikos dienų LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nuteistojo malonės prašymą atmetė. Spalio penkioliktąją nuosprendis įvykdytas. Alekso Kulikausko palaidojimo vieta nežinoma. Kulikauskų dukrą Sigitą auginti pasiėmė Nijolės sesers šeima.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Iš Alekso Kulikausko paskutiniojo žodžio teisme: "... Dabar aš supratau, kad blogai padariau, bet jau vėlu. Viską padarė mano per didelė meilė Nijolei. Gaila, jog mes susitikome, geriau būtume vienas antro visai nepažinoję..."
ALVIDAS JANCEVIČIUS Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene 8-5 2621006, 8 652 25241 Gerbiamieji kolegos, prieš septynerius metus keletą rašinių iš LTSR Aukščiausiojo Teismo archyvo jau esu spausdinęs kituose leidiniuose. Jeigu ši istorija jus sudomintų, nepanaudotos medžiagos dar yra... Pagarbiai Alvidas Jancevičius
