Žilvinas VIZGIRDA
Dar apie vieną suėmimą vos ne panašiai rašo ir H. Daktaras, kadaise pasakojo ir interviu "Akistatai" davęs prokuroras A. Kliunka.
Daktaro versija
Ir taip vieną šeštadienį H. Daktaras pakviečiamas į Kauno prokuratūrą. Jis kalbasi su prokuroru Jukna, kai į kabinetą įvirsta Generalinės prokuratūros darbuotojai. Jie prisistatė ir pareiškė, kad H. Daktaras areštuojamas. "Ši netikėta žinia mane taip pribloškė, bet aš greitai suvokiau, kad privalau bandyti bėgti, - rašo H. Daktaras knygoje "Išlikt savimi". - Pašokęs nuo kėdės ir nustūmęs į šalį du prokurorus, mečiausi durų link. Gaila, bet duris reikėjo traukti į save. Tai man ir sutrukdė išbėgti į koridorių. Vos tik pradarius duris, iš už nugaros pajutau stiprų smūgį į galvą, po to - į nugarą. Mane daužė ir spardė ir, galų gale, užlaužę rankas, surakino už nugaros antrankiais (...)
Kieme laukusi Ramutė su trylikamečiu sūneliu puolė prie manęs, šaukdama ir vis klausdama, kur mane veža? Prokurorai ją greitai atstūmė į šalį. Prieš įsodinant į mašiną, akies krašteliu spėjau pamatyti mano draugų nuvažiuojančią mašiną. Vos tik klestelėjau ant automobilio sėdynės, iš abiejų pusių atsisėdo tie du automatais ginkluoti vyrai ir akimirksniu ant galvos man užmovė juodą maišą. (...)
Staiga pasigirdo aiškūs automato šūviai. Šaudė visai šalia, vienas iš mano sargybinių, sėdintis kairėje. Iš pokalbio supratau, kad mus kažkas vejasi ir net bando aplenkti. Sėdintysis už vairo davė įsakymą šaudyti kol kas į orą ir taip bandyti sustabdyti persekiotojus. Iš kalbų supratau, kad mus vejasi mano žmona Ramutė su mažamečiu sūnumi. Vijosi viena mašina, draugų nebuvo. Priešingai, nei mano draugai, mano mylima Ramutė, neišsigandusi net automato šūvių, pažeisdama eismo taisykles ir mirtinai rizikuodama, atkakliai vijosi mūsų mašiną. Mano draugas Guzas-Vidas, Morda-Lukošius ir vairuotojas net nebandė manęs vaduoti ir pamatę, kad mane suima, iš karto nuvažiavo. Šiuo kritišku momentu manęs nepaliko moteris. Tik ji viena, mirtinai rizikuodama, bandė mane išvaduoti. (...) Deja, Ramutė jau niekuo negalėjo man padėti. Jai buvo tik pasakyta, kad aš esu laikinai sulaikomas, o mane stumte įstūmė į prokuroro Kliunkos kabinetą.
Kliunka, mane pamatęs, išsišiepė iki ausų. Atrodė, kad mane matydamas jis jautė didžiulį malonumą. Tuoj pat, vieno sargybinio padedamas, paėmė mano telefoną, vestuvinį žiedą, laikrodį ir pasakė, kad viskas konfiskuojama valstybės naudai. Bandžiau prieštarauti, bet Kliunka, kaip išprotėjęs, ėmė rėkti, išvadindamas mane banditu ir Kauno mafijos tėvu".
Pagal H. Daktarą, pirmojo tardymo metu jo atsakymai netenkino prokuroro ir jis buvo ilgam uždarytas į areštinę. O areštuotas H. Daktaras buvo dėl to, kad nesutiko kartu su Sigitu Čiapu reketuoti Lietuvos gamyklų direktorius. "Jei kuris nors kvailas direktorius ir nesutiks, tai ir bus jo pagrindinė gyvenimo klaida, nes per mano draugą, generalinį prokurorą Artūrą Paulauską, nepaklusniems direktoriams greitai rasime tinkamą vietą, - H. Daktarui kalbėjo S. Čepas (taip pavardę rašo H. Daktaras. Iš tikrųjų - S. Čiapas). - Tokiu būdu mes per metus uždirbsime 100 000 000 dolerių. Na, o gautus milijonus investuosime į Socialdemokratų partiją, kurios vadovas - Aloyzas Sakalas. Ši partija, be abejo, laimės per rinkimus, o Artūras Paulauskas taps prezidentu. Tada mes būsime šešėlyje ir abu vadovausime paradui".
Anot H. Daktaro, kai jis nesutiko tai daryti, prieš jį prasidėjo provokacijos. Pritarti S. Čiapo pasiūlymui jį ragino ir komisaras J. Rinkevičius, ir V. Šulcas, ir kiti. Žodžiu, visi S. Čiapo draugai tapo H. Daktaro priešais.
Prokuroro versija
Kol Generalinės prokuratūros pareigūnai dirbo su informatoriumi Sigitu Čiapu, "daktarai" lyg niekur nieko dirbo, platino alkoholį, retkarčiais lyg tarp kitko pašniukštinėdami, ar jau verta susirūpinti savo saugumu. "Daktarai", sekdami prokurorus, naudojosi net elektroniniais sekimo metodais, tad A. Kliunka su S. Čiapu pradėjo susitikinėti nebe prokuratūros patalpose, o skirtingose vietose, kalbėdavosi vaikščiodami gatvėmis. A. Kliunka sako pastebėjęs, kad padoriu verslininku save vadinęs S. Čiapas nebuvo krištolinis, kartais mėgindavo tyrimą nukreipti jam patogia linkme. Vėliau paaiškėjo, kad su gamyklomis už alkoholį neatsiskaitydavo ne tik "daktarų, bet ir S. Čiapo bendrovės.
Nors pareigūnai dar nebuvo pasiruošę iškelti stambią baudžiamąją bylą Kauno nusikaltėliams, S. Čiapo "pastangos" kai kam atsibodo. Prokuratūra perėmė informaciją, kad S. Čiapui susprogdinti buvo pasamdytas žmogus.
- Sukvietėm skubų pasitarimą: reikia suimti Henytę! - prisimena Algimantas Kliunka. - Surinkome septynis vyrus, du automobilius.
H. Daktaras, anot prokuroro, nieko bloga neįtarė, į prokuratūrą atėjo šventiškai nusiteikęs. O čia jį ir griebė keli automatais ginkluoti pareigūnai. Uždėjo kaukę, įsodino į automobilį. Sutrikusi žmona Ramutė Daktarienė šoko į mašiną ir - iš paskos. Pareigūnai, pamatę, kad juos vejasi mašina tamsintais stiklais, iš automatų dar į orą pašaudė - atseit mes ginkluoti, siūlome nesiartinti.
- Mums kalbantis Henrikas Daktaras prisipažino: G. Dekanidzė tikrai buvo Vilniaus "vadas" - teigė A. Kliunka. - Supratau, kad Henytė su pastaruoju dažnai bendraudavo. Dekanidzė jį netgi mokydavęs, kad jeigu Daktaras norįs Kaune įvesti tvarką, turįs pasikviesti iš Rusijos žmonių su automatais... "Bet Dekanidzė prisišaudė", - H. Daktaras parodė suprantąs "Vilniaus brigados" žlugimo priežastis.
H. Daktaras iš pradžių buvo suimtas prevencine tvarka. Taip prokuratūros pareigūnai išlošė laiko parengti kaltinimus.
Informatoriaus neišsaugojo
O savo informatoriaus prokurorai taip ir neišsaugojo. S. Čiapas pasitikėjo savo jėgomis ir net žurnalistams pasipasakojo, kad H. Daktaras suimtas tik pagal jo parodymus ir kad jis vienintelis liudytojas. Po viešos S. Čiapo išpažinties jis netrukus buvo suvarpytas kulkų.
H. Daktaras turi savo S. Čiapo nužudymo versijas. Tai galėjo padaryti žmonės iš 5 000 apgautųjų, kurie suprato, kad neatgaus pinigų iš S. Čiapo. Kita versija: S. Čiapas buvo skolingas verslininkui Pluščiauskui 3,5 milijono markių ir dėl to užsakė pastarojo nužudymą. O rusai atkeršijo už savo draugą ir nušovė S. Čiapą.
Prokurorai ilgai tardė H. Daktarą, įtardami, kad jis organizavo S. Čiapo nužudymą, bet įrodymų tam pritrūko. H. Daktaras buvo nuteistas už turto prievartavimą 7,5 metų laisvės atėmimo bausme. Kaltinimą jo byloje palaikė prokuroras A. Paulauskas.
H. Daktaras šį teismo nuosprendį apskundė Strasbūro Žmogaus Teisių Teismui. Ir kai ką laimėjo. Advokatai pateikė devynias nuostatas, pagal kurias, jų manymu, buvo pažeistos kauniečio teisės. Teismas pripažino tik dvi iš jų - Aukščiausiasis Teismas H. Daktaro atžvilgiu nebuvo nešališkas, o prokuroras dar iki teismo pažeidė kauniečio nekaltumo prezumpciją, pavadinęs jį nusikaltėliu. Kadangi H. Daktaras piniginės kompensacijos nereikalavo, jam buvo priteista išmokėti tik advokato samdymo išlaidas - 10 354 litus.
H. Daktaras savo knygoje rašo, kad tai pirmas atvejis Lietuvos istorijoje, kai paprastas, nekaltas žmogus laimėjo bylą prieš Lietuvos valstybę. "Žinia iš Strasbūro pribloškė Lietuvos Seimo narius, visą valdžią, mūsų plačią visuomenę, - rašo Henrikas savo knygoje. - Aukšti VRM pareigūnai vos negavo šoko, žagsėjo kaip žąsys ir vis stebėjosi, kaip čia atsitiko, kad Strasbūras priėmė H. Daktaro bylą. Tai prilygo atominės bombos sprogimui virš Hirosimos Japonijoje. Lietuva ir jos vadovai sujudo sukruto, trynė užpakalius ant savo valdiškų krėslų, bet vis dėlto jautė, kad šikna ima svilti".
Aiškūs pasikėsinimo autoriai
Iš Henytės knygos aiškėja ir kas 1993 metais bandė nušauti jį ir jo draugus. Spalio 7-osios rytą prie "Vilulos" restorano privažiavo juodas BMW. Iš jo iššokę keturi vyrai ramiai įėjo į restorano pagalbines patalpas ir iš pistoleto bei automatų nušovė penkis žmones. "Po kiek laiko, mūsų pačių pastangomis, ėmė aiškėti šių nužudymų scenarijus, - rašo H. Daktaras. - Žudynes užsakė Zalaga. Ir Ganusia. Jie pagalvojo, kad būtent mes, o ne maskviečiai, išsivežė Turistą-Vovką. Jiems talkino greičiausiai Mongolas, nes labai jau norėjo užvaldyti visą "Vilulos" verslą".
Panašiai ir policija, ir žiniasklaida tuoj po sušaudymo įtarė, kad žudikus atsiuntė arba tuo metu Bulgarijoje ilsėjęsis ir narkotikus vartojęs Mongolas, arba su "daktarais" konfliktavęs Rimantas Zalagaitis-Zalaga.
Rimantas Ganusauskas-Mongolas buvo laikomas šešėlinės privatizacijos strategu. Visus Kaune vykusius aukcionus verslininkai derindavo su juo, jam mokėdavo ir didelius pinigus. Mongolas bandė vaidinti verslininką, interviu su juo buvo pasirodę miesto laikraštyje. 1993 metų rudenį Mongolas dingo.
Vladimiras Sinevskis-Turistas reketuodavo kooperatininkus, buvo teistas už turto prievartavimą. Dingo 1992 metais. Kaune kalbama, kad po to, kai sukonfliktavo su "daktarais". O štai H. Daktaras teigia, kad jį išsivežė maskviečiai.
Rimantas Zalagaitis-Zalaga sugebėjo pabėgti į JAV. Ten už vagystes sėdėjo kalėjime. Paties H. Daktaro teigimu, gyvena Ispanijoje. "Dievas jiems teisėjas už nekaltų žmonių kraujo praliejimą", - rašo H. Daktaras.
Patį H. Daktarą parodymus policijai duodantys buvę vagys Saulius ir Žydrūnas Čiapai kaltina bene 7 žmogžudystėmis.
Nesąžiningi advokatai
Nieko nuostabaus, kad H. Daktaras savo knygoje nepalankiai atsiliepia apie policininkus ("mentus"), "mentų statytinius" teisėjus. Tačiau H. Daktarui nekelia pasitikėjimo ir advokatai. "Jie visada pelnosi iš žmogaus nelaimės, o jei dar jo klientas nesiskundžia pinigų stygiumi, stengiasi kuo daugiau išpešti, - rašo savo knygoje H. Daktaras. - Žada aukso kalnus, už mažiausią paslaugą ima pinigus ir, nieko konkretaus nedarydami kliento naudai, žada toliau. Visi advokatai - savotiški kyšininkai, dauguma jų "supuvę" ir nesąžiningi".
Pats H. Daktaras rašo, kas jį bandyta išpirkti už 50 000 dolerių. Pinigus įteikė Alytaus miesto advokatui, šis - vilniečiui arba, kaip rašo H. Daktaras, "Kiškis perdavė vilkui, vilkas - meškai, meška - ožiui, o teisėjui, kuris nagrinėjo mano bylą, nebeliko nieko!"
Taip būna dažnai. Žmonės per advokatus bando paduoti kyšius teisėjams, o ar šie perduoda, nežino niekas.
Pamąstymai
O štai H. Daktaro pamąstymai ir gyvenimo taisyklės tinka kiekvienam. Jei jų laikysies, ko gero, gyvas į dangų pateksi. Štai kelios iš jų: "Mano tikslas per gyvenimą praeiti žmogumi. Nors tai ir sunku, bet galima"; "Stiprus žmogus visada galvoja apie kitus"; "Kiekviena išdavystė - dvasiška mirtis"; "Leisk savo mokytojui suprasti, jog jis gerokai šaunesnis, negu iš tikrųjų, ir tada pasieksi valdžios viršūnę".
