Daiva NORKIENĖ
"Tulpiniai", sugebėję sukurti likimų ir gyvybių traiškymo "mėsmalę", ne tik kitaip gyveno. Jų ir mirtis dažniausiai būdavo kitokia.
"Kuriuo keliu eitum, vis tiek anksčiau ar vėliau pateksi pas jį, Kūrėją, - kadaise interviu šių eilučių autorei yra sakęs katalikų Bažnyčios kardinolas šviesios atminties Vincentas Sladkevičius. - Ir teks atsakyti, kaip ir kodėl tu gyvenai". Sirgdamas onkologine liga, vos paeinantis, jis iki paskutinės akimirkos stengėsi tarnauti žmonėms ir net truputėlį pyko, kai saugodamas jo sveikatą Kauno arkivyskupas neleido į bažnyčią sakyti pamokslų.
Garbingą mirtį yra apdainavę poetai. Rizikuoti gyvybe tikriausiai verta dėl savo artimo, dėl tėvynės, sporto aukštumų, pagaliau dėl idėjos. Tačiau mafija neturi idėjų. Ji turi tik mafijos ideologiją. Ir todėl jų mirtis visiškai kitokia.
Žmonių kalbos "nemokėjo"
Dabartinės sudėties "Tulpinių" gauja formavosi beveik dešimtmetį. Netikėtai iškilę lyderiai gyvenimą baigdavo labai netikėtai ir, atrodytų, be jokios pakankamai rimtos priežasties.
Pasak pareigūnų, "Tulpinių" gaują praėjusio dešimtmečio pradžioje sukūrė ir jai vadovavo tarp Panevėžio nusikaltėlių pagarsėjęs Romas Kavaliauskas (Kavioras). Grupuotės narius siejo panašus amžius ir tai, kad dauguma jų buvo vaikystės draugai ir pažįstami, užaugę tame pačiame darbininkiškame Tulpių mikrorajone. Kaip turbūt supratote iš ankstesnių publikacijų, teisėsaugos pareigūnai apie gaujos formavimąsi, tarpusavio santykius ir veiklos mastą žinojo nedaug. Nebent tiek, kad neilgai trukus prie Kavioro prisišliejo šių dienų garsenybės Dainius Skačkauskas, Sigitas Raišelis, Romualdas Čeponis, Virginijus Baltušis; kad su "tulpinių" vardu netrukus imtas sieti ir dorą verslininką vaidinęs Algimantas Vertelka. Dar vėliau "Tulpinių" gretose atsirado ir Saulius Janonis...
Iš "gorbačiovinių" kooperatyvų laikų išaugę pogrindiniai milijonieriai vertėsi iš pradžių fantastiškai pelningu plastmasių verslu, paskui prekiavo metalais, blokados metais į Lietuvą vežė naftos produktus, o pasibaigus šių pusiau oficialių ir pelningų verslų epochai, ėmėsi kontroliuoti naftos, spirito, narkotikų, prostitucijos verslą. O tai, anot VRM viceministro V. Bulovo, šiandien pačios pelningiausios šešėlinio verslo sritys.
Kai gaujoje pribręsdavo reikalas pasidalinti įtaką ir išsiaiškinti santykius, gauja pasielgdavo labai paprastai: silpnesnius ir nereikalingus "užversdavo".
Beje, tiek policija, tiek paprasta visuomenė į tokius aktus reaguodavo ypatingai ramiai. Tai, kad po vienos ar kitos nakties gatvėje "išdygo" lavonas, kad kažkas su trotilo užtaisu "susipažino" lifte ar automobilyje, o kitas iš viso staiga prapuolė be žinios, ėmė nejaudinti. Pakakdavo, kad kitą dieną po žmogžudystės policija praneštų, jog velionis priskiriamas vienai ar kitai gaujai arba yra žinomas policijai. Tai tapdavo tarytum kokia velionio etikete ir visiems būdavo aišku: žmogžudystės autoriaus niekas nenustatys. O antra, "tai, kas jam atsitiko, neliečia manęs, padoraus žmogaus". Vadinasi, viskas tvarkoj, ir nieko tokio neatsitiko.
Vis dėlto jie buvo gyvi žmonės. Su savo baimėmis, skausmu ir jausmais. Ir išeidavo iš gyvenimo lygiai taip pat kentėdami. Tik niekada nežinodavo, kada ir vardan ko tai įvyks.
Prašė "pensijos", o gavo švino
Panevėžio "Tulpiniai" pasižymėjo ypatingu klastingumu. Neseniai, duodamas interviu vienam dienraščiui, Klaipėdos nusikalstamo pasaulio lyderiu laikomas Sigitas Gaidjurgis apie mafiją pasakė: "Jie tau žiūri į akis, šypsosi, apkabina ar plekšnoja per petį, o už akių jau rezga nužudymo planą". Taip tvirtino S. Gaidjurgis, kuriam, kaip dabar aiškėjo, su panevėžiečiais teko turėti nemažai reikalų. S. Gaidjurgis atskleidė pačią mafijos (nebūtinai "Tulpinių") esmę: "Jie - kaip vilkai. Ir tu nori nenori turi su jais bendrauti, nors labiau norėtųsi - su šunimis". (Į S. Gaidjurgį ne kartą kėsintasi, jo sodybą Klaipėdos rajone saugo būrys piktų šunų.)
Nors garbingose organizacijose yra įprasta rūpintis nusipelniusiais žmonėmis ir pensininkais, "tulpinių" ideologija buvo visai kita. Vyresnį ir kol sėdėjo kolonijoje įtaką praradusį savo lyderį R. Kavaliauską "jaunikliai" lyg niekur nieko pradėjo stumti iš "verslo". Liūdną finalą buvo galima prognozuoti dar tada, kai jie Kaviorui nepasirūpino į koloniją siųsti nei maisto, nei būtiniausių daiktų. Kavioras turėjo suvokti, kad "gaujai reikia naujo vado", ir ramiai pasitraukti. Tačiau jis neįvertino savo auklėtinių įžūlumo ir klastingumo. 1995 metų pradžioje Kavioras atėjo pas naujuosius "tulpinius" tartis, kad šie jam leistų kontroliuoti bent kelias mažytes degalines. Valgyti taigi norisi.
"Gerai, mes truputėlį pagalvosime", - savo buvusį lyderį pro duris jaunikliai išleido su viltimi.
"Galvojo" neilgai. Tik tris mėnesius. Maždaug tiek, kiek pakanka suorganizuoti žmogžudystę. 1995 metų gegužės 2 dieną R. Kavaliauskas (Kavioras) ir su juo drauge automobilyje važiavęs E. Dvilevičius buvo sušaudyti automatais. Beje, po šio nusikaltimo Kavioro kartos nusikaltėliai suprato, kad iš buvusių kolegų verčiau nieko neprašyti, nereikalauti. Taip naftos, spirito, narkotikų bei prostitucijos verslas pasiliko naujosios "Tulpinių" kartos nuosavybe.
Saviškius medžiojo kaip žvėris
Saulius Janonis (bene vienintelis "tulpinis", kilęs ne iš Tulpių mikrorajono) buvo išsikovojęs lyderio pozicijas. Garsiąją "tulpinių" vilą Ėriškiuose pirko būtent jis ir, kaip teigia jo artimieji, iki šiol turėjo priklausyti jam. 1993 metais "Tulpiniai" įregistravo uždarąją akcinę bendrovę "Damitra" (veikla: prekyba, paslaugų teikimas, visuomeninis maitinimas), kurios erdvus geltonų plytų pastatas stūkso beveik pačiame Panevėžio centre Nemuno gatvėje. "Damitros" akcininku, be V. Baltušio, S. Raišelio ir dar kelių kitų, tapo ir Saulius Janonis. Be kita ko, pastarasis gana sėkmingai vertėsi naftos prekyba, tačiau vienu metu kažko supykę kolegos pradėjo daryti savotišką "ekonominį presingą". Jie buvusį lyderį ne tik ėmė stumti toliau nuo savęs. Jie jį mušdavo (tai per atostogas Sočyje matė mažametis Sauliaus sūnus), stengėsi sužlugdyti verslą. Įdomu tai, kad be žinios dingus Sauliui, jo svainis (kuris ketino Panevėžyje išplėtoti prekybą automobilių tepalais) sulaukė policijos sankcijų ir ši jo idėja žlugo. "Tulpiniams" nieko nereiškė buvusį draugą ne tik išvyti iš savo tarpo, bet ir palikti be cento jį bei jo artimuosius.
1999 metais S. Janonis pajuto, kad yra "medžiojamas".
- Baisu buvo žiūrėti į vaiką, - žurnalistams guodėsi motina. - Ateis, būdavo, pas mus į namus ir vis žvalgosi į gatvę, kuo skubiausiai uždangsto visus langus... Nujausdavau, ką visa tai reiškia. Sakiau: gal tu, sūnau, į užsienį važiuok, ar ką. O jis: "Mama, o ką aš ten veiksiu? Kur pinigai?"
Saulius Janonis buvo vienintelis iš "tulpinių", kuris didelio kapitalo taip ir nesusikrovė. Apie savo konfliktų su "kolegomis" priežastis šeimai tik tiek ir tepaaiškino: "Mama, aš juk negaliu žudyti! Ir nežudysiu!" Kažkodėl būtent S. Janonį kaip "iš jų visų patį žmoniškiausią" prisimena ir Ėriškiuose esančios vilos buvęs sargas Mykolas Juzėnas.
S. Janonis puikiai suprato, kad yra pasmerktas. Jam grasindavo. Tie, kas jį pažinojo kaip linksmą ir tvirtą vyrą, nustebtų pamatę, koks palaužtas ir vertas gailesčio jis buvo prieš pat savo dingimą.
- Jis atėjo pas mane, uždangstė langus ir pravirko kruvinomis ašaromis, - pamena senoji Janonienė.
Šiandien vietoje sūnaus ji beturi kryželiais ir jo nuotraukomis nukrautą šeimos altorėlį. Užėjus liūdnumui prie jo uždega žvakeles, pasimeldžia.
Su savo buvusiais draugais "tulpiniai" elgdavosi labai savotiškai: tai stumdavo nuo savęs, tai gąsdindavo, tai vėl bendraudavo, neleisdami pernelyg nutolti. Mat tie, kurių nepavykdavo "sumedžioti" gatvėje, susprogdinti automobilyje ar kitaip nukauti, turėjo patys ateiti į "vilkų irštvą" ir atsiduoti "dievams". O jei visiškai nepasitikėtų, tai ir neateitų.
1999 metų kovo pradžioje "tulpiniai" ėmė kalbinti Saulių Janonį, kad tas su jais derėtųsi dėl naftos verslo. "Atvažiuok, pakalbėsim", - pasiūlė kažkuris iš naujųjų lyderių.
Kovo 5 dieną Saulius sėdo į automobilį ir nuvažiavo į Nemuno gatvėje esančią "Damitrą". Ten pat, rūsyje buvusios kavinės patalpose, Saulių pasmaugė buvę bendrininkai bei geriausi draugai V. Baltušis, A. Vertelka ir kiti. Tik žvėrys, o ne žmonės galėjo taip šaltakraujiškai elgtis su buvusio draugo palaikais: iš pradžių kurį laiką saugojo rūsio patalpose, sulaukę gero momento, slapčia išgabeno į Ėriškiuose esantį dvarą ir ten nakties tamsoje ir be liudininkų įgrūdo į metalinę statinę.
Beje, visas savo aukas "tulpiniai" laidodavo nuogas. Statinė su nuogais buvusio lyderio palaikais slapčia buvo įkelta į valtį. Šalia Ėriškių dvaro tyvuliuoja labai vaizdingas, ilgas ir tarytum plačią upę primenantis Dubulių tvenkinys. Čia "tulpiniai" mėgo plaukioti, čia siausdavo įkaitę ant paties kranto stovinčioje pirtelėje. Ir lyg niekur nieko tame pat vandenyje galėjo "laidoti" savo pačių aukas!
Šiandien dalis vietinių kaimiečių tame "lavonų tvenkinyje" net nežvejoja. Sako, esą nemalonu. O Panevėžio mafioziams visiškai nieko nereiškė, kad jų aukos amžinai ilsėsis tame pat tvenkinyje, jų relaksacijai skirtos vilos pašonėje! "Kai kurie iš "tulpinių" turi asmenybės sutrikimų ir yra tiesiog patologiškai žiaurūs", - "Akistatos" žurnalistei yra sakęs Generalinės prokuratūros ONKT departamento vadovas prokuroras Algimantas Kliunka. Ir tai, ko gero, viską paaiškina.
Sauliaus kūnas buvo nuplukdytas beveik į patį tvenkinio vidurį, kur ties užtvenkto upelio vaga gylis siekia apie penkis šešis metrus, ir su visa statine "palaidotas".
Tame pačiame tvenkinyje, kitoje statinėje ir kitoje vietoje, apie trejetą metų "ilsėjosi" kito "tulpinio", Vaido Kavaliausko, kūnas. O vietiniai gyventojai kuždasi, kad "tokių statinių" greičiausiai čia priskandinta ir gerokai daugiau.
