Sani viešbučių kompleksas yra Chalkidikės pusiasalyje, kuris dar vadinamas "Poseidono trišakiu". Legenda byloja, kad mitiniai gigantai Sitonas ir Atonas, besivaržydami ir negalėdami nuspręsti, kuriam iš jų atiteks dieviško grožio undinė, užrūstino jūrų dievą Poseidoną, kuris pykčio pagautas sviedė savo trišakį į Chalkidikės pusiasalį ir padalino jį į tris "pirštus", vėliau pavadintus Kasandros, Sitonijos ir Atono vardais. Tuos tris iškyšulius skiria smaragdo spalvos Egėjo jūros vandenys.
Apgaulingas įspūdis
Labiausiai į vakarus nutolęs "pirštas" - Kasandros pusiasalis. Turistiniuose Kasandros bukletuose rašoma, kad tai pati populiariausia poilsio vieta. Bet taip reklamuojasi ir kitos Graikijos vietovės, o ypač salos. Kasandra gal kiek išsiskiria tuo, kad prie baltų smėlio pliažų, kurie nusileidę prie žalsvai mėlynų jūros vandenų, čia priartėja ir pušų miškai. Vietomis medžiai beveik brenda į jūrą. Atrodo, kad tose vietose dar nebuvo įžengusi žmogaus koja, bet toks įspūdis apgaulingas. Pusiasalyje daugybė viešbučių, šimtai restoranėlių, barų, tavernų, diskotekos salių. Viename iš tų viešbučių kompleksų - "Sani Beach Holiday Resort" - apsistojame ir mes. "Novaturas" čia atvežė šešis lietuvius ir vieną latvę. Kompanija nemaža, bet bendravome tik lietuviai. Latvės per visas dvi savaites taip ir nesutikome, nors ji irgi gyveno kažkuriame kambaryje. Bet užtat sutikome nemažai dirbančių jaunų latvių ir estų. Dauguma jų - studentai. Sani komplekse jie dažniausiai dirbo padavėjais restoranuose, barmenais. Nors aptarnaujančiajam personalui nerekomenduojama po darbo bendrauti su klientais, vis dėlto suradome valandėlę laiko ir pasikalbėjome. Vaikinai ir merginos dirba tikrai daug ir sunkiai. Uždirba per 1 000 eurų per mėnesį. Tuos pinigus ir parsiveža į namus, nes už maistą ir viešbučio kambarį mokėti nereikia. Ir dar - viešbučio savininkai dirbančiuosius nemokamai nuveža į tris ekskursijas po Chalkidikę.
Poilsis garantuotas
Viešbučio bukletai turistams žada aukso kalnus. "Kuriame Sani viešbutyje besiilsėtumėte, jūs galite naudotis viso Sani komplekso infrastruktūromis, - rašoma buklete. - Po teritoriją kursuoja nemokami autobusai, kiekvieną vakarą čia vyksta graikiški folkloro vakarai, koncertai, šou programos, festivaliai". Atviri autobusiukai tikrai kursuoja, bet taip nė sykio jais ir nevažiavome. Negi lauksi 40 laipsnių karštyje, kol atvažiuos tas autobusėlis, kursuojantis be jokio grafiko? Pėsčiomis greičiau. Koncertai, šou programos - saviveiklinio lygio. Stebino gal tik tai, kad nevargino nei koncertuose, nei diskotekose ar restoranuose skambančios muzikos garsas. Nors kiekviename jų grojama labai garsiai, išeini į gatvę ar jūros krantinę ir muzikos negirdi. Visai ne taip, kaip įžymiojoje J. Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Matyt, svetur labiau rūpinamasi žmonių poilsiu.
O štai graikiški klubai mūsų jaunimui nepatiko. Sani komplekso klube rinkosi per jauni vaikinukai ir merginos. Išsiaiškinome, kad daugiausia žmonių prisirenka į Kalitėjos miestelio klubus. Žmonių iš tikrųjų daug, bet nei geros muzikos, nei geros kompanijos sutikti nepavyko. Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad Lietuvos klubai bent jau už Chalkidikės geresni.
Sani viešbučiai garsėja dar ir tuo, kad čia kiekvieną vasarą vyksta muzikos festivaliai. Koncertų salė atvira, ant kalniuko. Mūsų buvimo metu programą rodė rusų baleto artistai, išvažiuojant tris vakarus turėjo skambėti džiazas. Į festivalį žiūrovai rinkosi ne tik iš Sani viešbučio. Bilietai buvo pardavinėjami ir Salonikuose, ir kituose Chalkidikės miestuose.
Nesibaigiančios ekskursijos
Ilsintis Graikijoje užtenka ir jūros, ir saulės. Vanduo šiltas, o svarbiausia - švarus. Šiemet net 373 Graikijos pliažai iš Europos Sąjungos gavo pažymėjimus, leidžiančius pliaže pakabinti žydrąją vėliavą, kuri reiškia, kad pliažas ekologiškai švarus. Tokių pliažų daug Kretoje, Rodo saloje ir Chalkidikėje. Kiekvienais metais Graikiją, kurioje gyvena 11 milijonų žmonių, aplanko 14 milijonų turistų iš užsienio. Daugelis graikų irgi ilsisi savoje šalyje. Visi jie ir maudosi pačiuose švariausiuose Europos vandenyse.
Gulėjimas, kad ir ekologiškai švariausiame pliaže, pabosta. Tada įvairios turistinės kompanijos varžosi, kad nuvežtų nuobodžiaujantį turistą į ekskursiją, kad parodytų jam šalies grožybes, o svarbiausia - nuluptų pinigų. Labai dažnai "Novaturas" burnojamas už tai, kad jo ir partnerių organizuojamos ekskursijos yra pačios brangiausios. Gal ir taip, bet kiekvienas turi teisę rinktis. Aišku, tas, kuris moka kalbų, gali pigiau važiuoti su vokiečiais, italais ar anglais, tačiau tie, kurie kalba tik lietuviškai (na, dar rusiškai), daugiausia sužinos važiuodami su savais. Bet mokėti teks brangiau. Aišku, atostogaujantiesiems liepos, rugpjūčio mėnesiais renkantis ekskursiją reikia labai gerai pagalvoti. Nors autobusai ir su kondicionieriais, bet karštis padaro savo. Sėdint ilgiau vyresniems sutinsta kojos, pakyla kraujospūdis, pykina ir tada ekskursija jau tampa neįdomi. O dažna jų tęsiasi visą dieną ir netgi parą. Tiek užtrunka norint iš Salonikų nuvažiuoti į Atėnus. Aišku, žmogui, tik sykį atvykusiam į Graikiją, nepamatyti žymiausio ir ryškiausio antikos paminklo Akropolio su savo šventyklų kompleksu galbūt ir nuodėmė, bet tada reikia važiuoti rudenį arba pavasarį. Tada ir Akropolio kalvos viršūnę bus galima lengviau pasiekti, ir po olimpinį stadioną ilgiau pavaikščioti.
Iš Kasandros ar Sitonijos pusiasalių sunki kelionė ir į Meteoros vienuolynus. Daugiau kaip 15 valandų. Nors vėliau sunkumai užsimiršta ir lieka tik įspūdžiai. Tas, kas buvo, turbūt visą gyvenimą atsimins tas milžiniškas uolas, kurių viršūnėse glaudžiasi vienuolynai. Stebina ne tik unikalios freskos, ikonos ir drožinių kolekcijos, bet ir užburiantys kalnų vaizdai. Sunku protu suvokti, kaip ant tų uolų be technikos buvo užkeltos statybinės medžiagos, kaip išaugo, atrodo, tik ereliams pasiekiami pastatai.
Dažnas poilsiautojas Chalkidikėje būtinai susigundo aplankyti ir Petralono, arba Raudonųjų akmenų, olą. 1960 metais tarp stalagmitų čia buvo surasta senovės žmogaus kaukolė. Nustatyta, kad jos amžius - 200 000 metų. Ši kaukolė geriausiai išsilaikiusi iš tų metų archeologų rastų kaukolių ir dabar eksponuojama Salonikų universiteto muziejuje. Kacikos kalno papėdėje esančioje oloje, kurioje daugybė stalaktitų ir stalagmitų, buvo aptikti ir žmonių, gyvenusių prieš 700 000-800 000 metų, pėdsakai, jų akmeniniai ir kauliniai darbo įrankiai.
Ieškantiesiems vienatvės - Sitonija
Vidurinis pusiasalio "pirštas", Sitonija, taip pat skirtas turistams. Bet čia kiek mažiau žmonių nei Kasandroje. Pušynai, alyvmedžių giraitės, nedidelės įlankėlės ir krištolinio skaidrumo vanduo. Dar yra visai tuščių pliažų. Ieškantieji vienatvės gali valandų valandas klajoti sutikdami tik tokius pat nemėgstančiuosius kompanijų. Labai gražūs ir vienas į kitą nepanašūs Sitonijos kaimeliai. Sikijoje daug vėjo malūnų, Ormilija garsi tradicine nacionaline architektūra, Toroni - senovės pilimi ir šventykla.
Vyrų šalis
Na ir paskutinis "pirštas" - Atono pusiasalis. Pusiasalyje legendomis apgaubtas Atono kalnas, kurio papėdėje nuo 885 metų gyvena tik vienuoliai ir atsiskyrėliai. Atono kalno vienuolių respublika - tai šalis šalyje. Būdamas nuošalyje nuo turistinių maršrutų, Atonas išlaikė atsiskyrėlio įvaizdį. 1926 metais jis buvo pripažintas nepriklausoma valstybe, turinčia savo uostą ir savo kalendorių. Vienuolynai ir šiandien gyvena pagal Julijono kalendorių, 10 dienų atsilieka nuo viso pasaulio. O iš tikrųjų atsilieka keletu amžių. Čia nėra asfaltuotų kelių, elektrą kiekvienas vienuolynas gaminasi pats. Savo laiku Atono vienuolynuose gyveno apie 40 000 vienuolių. Dabar - tik 2 000. Atono respublikon jau daug metų nėra įžengusi moters koja. Nuo 1060 metų net naminiai gyvuliai čia tik vyriškos giminės. Viena iš legendų sako, kad čia nužengusi buvo Mergelė Marija. Pakerėta pusiasalio žavesio šią vietą ji pavadino savo sodu ir prisakė, kad nė viena moteris čia neįkeltų kojos. Tad dabar kasdien vienuolynų respublikon įleidžiama tik 100 maldininkų vyrų, iš kurių 90 - pravoslavai.
Visi kiti į vienuolynų respubliką gali pasižiūrėti per kruizinio laivo langą. Laivas išplaukia iš nedidelės Sitonijos iškyšulio prieplaukos. Plaukiant pro Atoną belieka tik stebėti vienas kitą keičiančius vienuolynus ir klausytis gido pasakojimo.
- Kai vienuolis numiršta, jį laidoja be karsto, susuptą į mantiją. Po trejų metų numirėlį atkasa. Jei likę tik kauleliai, vadinasi, vienuolis buvo šventas ir jau ilsisi danguje. Jei kaulai dar ne visai švarūs, vadinasi, vienuolis darė nuodėmes. Jo kūnas dar metams užkasamas. Paprastai dar po metų kaulai būna švarūs ir tada ant kaukolės užrašius vardą kaulai laikomi specialioje patalpoje.
Tokių istorijų išgirsite ne vieną. Bet tai jokiu būdu ne gido išsigalvojimai, o tikra tiesa. Tokių kaulinių yra ir kituose vienuolynuose.
