Žvejai išeina į jūrą
Remigijus RAINYS
Nuo 1982 metų žvejybiniais laivais tolimose jūrose plaukiojęs laivo gydytojas Petras Ivanauskas neslėpė, kad į jūrą išėjo (tikri jūreiviai niekuomet nesako, jog į jūrą plaukiama - į jūrą tik einama) tikėdamasis užsidirbti gyvenimo pradžiai. Šiandien Petras, jau patyręs jūrininkas, nors amžiumi dar jaunas, tačiau darbo stažu senas jūsų vilkas, sutiko papasakoti apie jūreivių gyvenimą sovietmečiu ir plaukiojant su laisvos Lietuvos vėliava.
Anksčiau buvo sunkiau, dabar - brangiau
Kad išeitum į jūrą, anais laikais reikėjo neturėti giminių užsienyje ir gauti visagalio saugumo pritarimą. Pirmajam reikalavimui kartais buvo daromos išlygos, o antrasis būdavo vykdomas besąlygiškai. Nepriklausomoje Lietuvoje į jūrą išeiti lengviau, tačiau gerokai brangiau. Specialistams, o ypač laivavedžiams, tenka pasirūpinti ne tik jūreivio pasu, bet ir susirinkti aibes įvairiausių pažymų bei išklausyti daugybę instruktažų, už ką reikia mokėti nemažus pinigus. Už malonumą plaukioti tenka pakloti ne vieną tūkstantį dolerių, kurie nežinia kada atsipirks. Jūreiviai juokauja, kad nėra geresnio keršto nei nudžiauti įsipykusio laivavedžio rankinę su storiausiu pluoštu diplomų ir pažymėlių.
Savo ruožtu dabartiniai darbdaviai jokių įsipareigojimų prisiimti neskuba. Gydytojas į Mauritaniją, kurios teritoriniuose vandenyse vyko žvejyba, atskrido net tiksliai nežinodamas, kiek uždirbs, nes kadrų darbuotojai tikino, kad apie viską informuos kapitonas. Kapitonas pasirodė tik po trijų savaičių, per kurias specialistai, vadovaujami vyresniojo padėjėjo, remontavo tralerį. Su kai kuriais žvejais buvo pasirašomos kažkokios sutartys, su kitais - ne, atlyginimas buvo mokamas doleriais. Pasak mediko, laive iš visų įgulos narių išskaičiavo po 100 JAV dolerių už draudimą, tačiau jokio poliso neišdavė. Vyrai neturėjo elementariausių socialinių garantijų, nes socialinio draudimo pažymėjimuose neįrašyti jokie įrašai apie įdarbinimą. Kelis ankstesniuose reisuose plaukiojusius jūreivius namuose net aplankė Mokesčių inspekcijos pareigūnai. Jie teiravosi, kodėl šie nemoka jokių mokesčių. Jei tokie nelaimėliai susirgdavo, gydymasis Jūreivių ligoninėje vidutiniškai jiems turėjo kainuoti apie penkis šimtus litų už parą. Nuo milžiniškų išlaidų gelbėjo tik galimybė pačiam susimokėti mokesčius Ligonių kasose už paskutiniuosius tris mėnesius. Jūroje praleistas pusmetis tarsi iškrenta iš dabartinių žvejų gyvenimo, nes apie jį nelieka jokių oficialių dokumentų. Gydytojas sako, kad iš jam žadėtų 800 dolerių per mėnesį ir priedų už papildomai atliktus darbus kol kas išmokėta tik maža dalis, o kada atgaus kitus pinigus - nežinia. Jo kolegos visą savo uždarbį atgaudavo tik po pusmečio, o kartais ir po ilgesnio laiko. Turint galvoje, kad dolerio kursas per tą pusmetį nukrito daugiau nei 60 centų, jūreiviai jau prarado beveik ketvirtadalį uždirbtų pinigų.
Ligoniai, sienlaikraščiai ir Neptūno apsilankymai
Žvejybiniuose laivuose darbo buvo daug, bet jau po pirmųjų reisų vyriškis pasijuto esąs žmogumi - galėjo nusipirkti ir butą, ir automobilį, leisti sau daugiau negu ligoninėje dirbantis kolega. Pirmasis reisas didžiojo žvejybos tralerio-šaldytuvo medikui buvo ir paskutinis, nes vėliau Petras dirbo tik Vokietijoje statytuose supertraleriuose, kuriuos jūreiviai praminė "superiais". Pašnekovas prisimena, jog tuose laivuose darbo sąlygos buvo neblogos. Reiso metu darbo krūvis pasiskirstydavo nevienodai. Kartais ištisas paras nebūdavo nė vieno paciento, o kartais ligoniai netilpdavo į stacionarą. Įgulą kankindavo tos pačios ligos kaip ir gyvenančiuosius krante. Kiek daugiau būdavo tik smulkių traumų, nes sunkiai dirbantys žvejai baigiantis pamainai dažnai dėl nuovargio pamiršdavo atsargumą ir susižeisdavo. Operacine gydytojas naudodavosi tik kam nors traukdamas skaudantį dantį, nes kiekvienu sudėtingesniu atveju galėdavo perkelti ligonį į krante esantį stacionarą. Ligonių netrūksta ir šiais laikais. Žvejojant prie Mauritanijos krantų į ligoninę krante teko "atiduoti" net kapitoną, kuriam sujudėjo akmenukai inkstuose ir paūmėjo kasos uždegimas. "Nurašyti" į krantą teko ir neatsargiai į šamo spyglį įsidūrusį jūreivį, kuriam gydytojo išvalyta ir užgydyta nuo spyglyje esančių toksinų supūliavusi žaizda po kurio laiko atsivėrė vėl, nepaisant smūginių antibiotikų porcijų.
Kai būdavo pagaunama daug žuvies ir įgula nesuspėdavo jos apdoroti, tekdavo darbuotis aukojant visą laisvalaikį, kaip ir iškraunant produkciją į plaukiojančiąsias bazes. Laisvalaikio metu artimiau susidraugavę jūreiviai susiburdavo išgerti arbatos ar pažaisti kortomis, ko nebėra dabartinėse įgulose. Tiesa, medikas visiškai nesiilgi anuometinių sienlaikraščių ar proginių saviveiklinių koncertų, tačiau žmonių susvetimėjimas slegia. Su Lietuvos vėliava tebeplaukiojančiuose žvejybiniuose laivuose nebeliko bibliotekėlių, todėl jūreiviai priversti tenkintis kajutėse aptiktomis pirmtakų paliktomis knygomis ar ir vėl skaityti atsigabentąsias iš namų. Jūreiviai pasigenda ir kadaise taip linksmai švęstų naujokų krikštynų bei Neptūno apsilankymo. Tiesa, dabar ekvatorius dažniausiai kertamas sėdint lėktuvo salone, tačiau anuomet Neptūno šventės vykdavo nepaisant šių formalumų.
Grogas ir merginos
Gydytojas triskart pabeldžia į stalą ir ne be pasitenkinimo pabrėžia, kad nė vienas jo pacientas nemirė. Išskyrus gal tik prie Peru krantų pasikorusį vyresnįjį kapitono padėjėją. Ne paslaptis, kad pačioje reiso pradžioje susirinkę į laivą įgulos nariai užgeria - nuo šeimų atitrūkę vyrai taurelę kilnoja kas iš džiaugsmo, kas iš širdgėlos. Tai trunka neilgai, nes visų laukia sunkus ir monotoniškas darbas. O minėtasis vyresnysis kapitono padėjėjas niekaip negalėjo sustoti. Kai pasibaigė atsigabentos atsargos, padėjėjas bandė kaulyti spirito iš gydytojo, tačiau ir jo, ir paties kapitono sugėdintas išgėrinėti nesiliovė. Visiškai nevykdydamas savo tiesioginių pareigų vyriškis "elgetavo" laivo triumuose ir išsimaldaudavo lašelį kitą svaigalų iš eilinių jūreivių, kol vieną rytą buvo rastas kilpoje. Daugybę nemalonumų tuomet turėjo ne tik laivo kapitonas, bet ir gydytojas, kuriuos tampė bei ne kartą apklausė ne tik Peru policija, bet ir klaipėdiškiai valdininkai. Sovietmečiu į laivus leisdavo pasiimti tik labai ribotą kiekį svaigalų, tačiau jūreiviai įsigudrindavo alkoholinių gėrimų atsargas pasipildyti pakeliui. Kai lėktuvas, gabenantis laivo įgulą, į žūklės rajoną nutūpdavo kuriame oro uoste, vaikinai traukdavo iš savo slaptaviečių nelegaliai vežamus dolerius ir už juos pirkdavosi stipriųjų gėrimų. Tiesa, grogo kaip XVI amžiaus piratai mūsų jūrininkai nevirdavo - mieliau maukdavo neskiestą romą. Paprastai pusę metų trukdavusio reiso vidury, įgulai būdavo suteikiamas maždaug savaitę trukdavęs poilsis. Visi iš anksto žinodavo, kada ir į kokį uostą laivas užsuks. Įgulos nariai gaudavo po nedidelį avansą valiuta, kurį kiekvienas išleisdavo savo nuožiūra. Nepaisant išsamių instruktažų ir reikalavimų vaikščioti grupėmis, jūreiviai sugebėdavo ne tik paūžti egzotiškose uosto užeigose, bet ir paragauti vietinių prostitučių glamonių. Ne visiems šie seansai baigdavosi laimingai. Kai kas susigriebdavo gonorėją ar kokią dar baisesnę venerinę ligą. Vyrukai į laivo gydytoją kreipdavosi paslapčia, nes jeigu apie tai būtų sužinojęs kapitonas, tolimieji plaukiojimai būtų užsidarę visiems laikams. Užtekdavo tik gydytojo raporto kapitonui, jog įtariama, kad jūreivis ar žvejys gali būti užsikrėtęs negera liga, ir šis nedelsiant būdavo išsiunčiamas namo. Todėl sergančiųjų venerinėmis ligomis gydymas laivų medikams buvo gana solidus papildomų pajamų šaltinis. Atsivesti prostitučių į laivus rizikuodavo tik pakaitinės remontininkų įgulos, kurios pakeisdavo reisą baigusią ir namo išskrisdavusią laivo įgulą. Ji kelias savaites remontuodavo tralerį, kol iš Klaipėdos atskrisdavo nauja įgula. Žūklės grafikas būdavo sudaromas taip, kad pakaitininkai keldavosi iš laivo į laivą maždaug kas tris savaites. Prostitučių apsilankymai laive paprastai baigdavosi nemalonumais, nes "uosto mergelės" nukniaukdavo tai sunkiai uždirbtus pinigus, tai dokumentus. Pasak pašnekovo, dabar žvejybiniuose laivuose, ypač tarp jaunimo, plinta narkomanija. Vis daugiau jaunų žvejų tiesiog nesislapstydami rūko žolę ar geria psichotropines tabletes. Niekas net neužsimena apie poilsį vidury reiso - į uostus nebeužsukama. Pusmetį plušama be jokio atokvėpio. Niekas neskiria jokių bausmių, išskyrus 100 JAV dolerių už neatidirbtą dieną užlipusiesiems ant kamščio. Jei tai pasikartoja dar sykį, tokiam jūreiviui pasiūloma "šutinti" namo.
Maisto ir vitaminų užtenka
Dabartiniais laikais maitinimas žvejų laivuose nepalyginamai geresnis. Sovietmečiu išplaukiant iš uosto į triumus maisto atsargų įgula pasikraudavo visam reisui ir žuvies produkcijos atplaukiančios bazės žvejų raciono beveik nepapildydavo, o dabar kas kelios savaitės iš Klaipėdos atplaukiantys transporteriai atveža ir šviežio pieno, ir kiaušinių. Žvejams nebereikia gerti nugėlinto vandens, nes šviežio vandens atsargas nuolat papildo atvežamas iš Kanarų salų plastmasiniuose induose ir mineralinis, ir paprastas vanduo bei sultys. Kiekvienam įgulos nariui per dieną gėrimams skiriama 50 JAV centų, o maistui - 3,5 dolerio. Įgulos maitinimu rūpinasi vyriausioji virėja, padėjėjas ir oficiantė, kurie gamina tikrai skaniai. Per reisą netrūko nei daržovių, nei vaisių, kurių parūpindavo vietiniai tiekėjai. Jūreiviai maitinosi keturis kartus per dieną - pusryčiai, pietūs, pavakariukai ir vakarienė. Pavakariukams patiekalus dažnai gamindavo iš pačių pagautos žuvies. Kepta, marinuota ar tik šviežiai pasūdyta žuvis net ir viduryje jūros buvo laikoma skanėstu. Į tralą neretai pakliūdavo ir kalmarų, ir krevečių, todėl žvejai delikatesinių valgių pasiruošdavo ir patys. Kajutėse netrūko individualių krosnelių, virdulėlių ir kitokių rakandų, nors visuomet buvo galima pasinaudoti ir kambuzo paslaugomis. Džiovinti kalmarai ir krevetės mūsuose kainuoja nemažus pinigus, o jūreiviai jais šerdavo laivo šunį. Gydytojas tikina, kad tokiais patiekalais nukrautą naujametinį stalelį, prie kurio jis atsisėdo su antruoju šturmanu ir dar dviem laivo specialistais, Lietuvoje kažin ar įstengtų užsisakyti ne vienas piniguotis. Viduryje puikavosi keptas aštuonkojis, apdėtas kalmarais, krevetėmis ir kitomis jūros gėrybėmis. Netrūko ir mūsų skrandžiams labiau įprastų skilandžių, dešrų bei kepsnių. Tiesa, naujametinės vaišės buvo užgeriamos tik alumi, o vietoj šampano vidurnaktį į taures buvo įpilta tik po šlakelį sauso vyno.
Smaližiai ar badmiriai racioną galėjo pasipildyti ir laivo krautuvėlėje, kur buvo galima įsigyti saldainių, kavos, arbatos ar tabako gaminių. Artėjant Kalėdoms vyrai pasvajojo, kad niekada jūroje nevalgė ledų. Krautuvėle bei maitinimu besirūpinantis antrasis šturmanas šventėms užsakė ir šio greitai tirpstančio skanėsto.
Vachtos ir poilsis
Mauritanijos žvejybos zonoje žvejojusiame laive vachtos keitėsi kas 8 valandas. Po 8 valandų darbo dienos pamaina 8 valandas ilsėdavosi, bet per tą laiką turėdavo suspėti ir pavalgyti, ir išsiskalbti. Poilsis sutrumpėdavo, jei pagavus daug žuvies prireikdavo pagalbinių vachtų. Jei laivas būdavo iškraunamas, tai darbuose dalyvaudavo visi, nes už tai buvo mokama papildomai, o, be to, kiekviena nors ir trumpalaikė prastova turėdavo įtakos visų uždarbiui. Išsikraunant atidirbęs papildomas dvi pamainas jau galėjai būti tikras, jog savo sąskaitoje papildomai turi ne mažiau kaip 100 dolerių. Ypač stengdavosi praktikantai iš Jūreivystės mokyklos, kurių laive buvo nemažai, nes neturintiems plaukiojimo cenzo jaunikliams per mėnesį buvo mokama tik po 100 dolerių.
Žvejybai skirtoje zonoje prie Mauritanijos krantų Lietuvos žvejai gaudė daugiausia staurides, tačiau į tralą patekdavo ir tunų, kapitonų bei kitokių žuvų. Dalis laimikio keliaudavo į Klaipėdą, kita dalis - į Afriką. Beje, afrikiečiai pirkdavo tik "tikrą" produktą, tai yra visą žuvį su galva ir uodega. Į Klaipėdą siųsdavo jau daugiau apdorotą produkciją, tačiau filė, kaip sovietmečiu, jau nebegamindavo. Dar gaminama daug žuvų miltų bei taukų.
Net ir negaudami viso suderėto atlyginimo Lietuvos žvejai ieškotis kito užsiėmimo neketina. Per daug jau grėsminga bedarbystės šmėkla, kad galėtum reikšti pretenzijas ar reikalauti socialinių garantijų. Žinant, koks buvo ankstesnis Lietuvos žvejybinis laivynas, galima nesunkiai įsivaizduoti, kiek žvejų pretenduoja į vieną darbo vietą. Mūsų jūreiviai guodžiasi tik tuo, kad su kitų valstybių vėliava plaukiojančiuose laivuose mūsų tėvynainiai turi dar blogesnes darbo sąlygas ir menkesnes teises.
