Išsisuko
Sumanė trys bičiuliai alučio pagurkšnoti, gyvenimiškom temom padiskutuoti. Pagurkšnojo. Tiksliau - sočiai atsigėrė. O paskui moteriško švelnumo panoro. Sėdo į mašiną ir važiuoja. Kažkur gatvėj prisikalbino porą mergužėlių, įsisodino ir jas į mašiną ir važiuoja namo. O važiuoti reikėjo per tiltą. Priešais tiltą prie krūmelių stabtelėjo (tai alus apie save priminė). Atlikę reikalus grįžta prie automobilio, o čia jau Kelių policijos mašina sustojusi. Pareigūnai mato, kad vyrukai išgėrę, tad klausia, kuris iš jų vairuotojas. O vairuotojas, aišku, visai nenori atsisveikinti su vairuotojo pažymėjimu, tad labai greitai sumąsto įtikinamą versiją:
- Į krūmus gamtinio reikalo prispirtas nubėgo.
- Ką gi, palauksim, - pareigūnas, matyt, įtarė kažką negera.
Laukia penkias minutes, laukia dešimt. Tariamasis vairuotojas nepasirodo. Kelių policininkui pabodo laukti ir jis nuvažiuoja. Linksma kompanija apsidžiaugė išsisukusi iš padėties, tačiau nusprendė geriau važiuoti per kitą tiltą. Bet prisiartinę prie kito tilto mato tą pačią kelių policijos mašiną. Tad pasuko šalikelėn ir... į krūmus. Pareigūnai irgi pastebėjo jau matytą mašiną ir vėl privažiavo. Reikia paminėti, jog linksmosios kompanijos automobilis, išsukęs iš kelio, lyg tyčia įstrigo purvyne. Priėjęs policininkas vėl klausia, kur vairuotojas. O bičiuliai vėl visi kaip vienas:
- Į krūmus nubėgo, o mes štai mašiną norim iš purvyno išstumti.
Policininkas palūkuriavo, palūkuriavo ir nuėjo. Tada jau bičiuliai nutarė daugiau likimo nebeerzinti. Privažiavo artimiausią autobusų stotelę, iš laukiančiųjų surado blaivų, vairuotojo pažymėjimą turintį vyruką ir priprašė, kad šis parvairuotų automobilį į namus. Šiaip taip susigrūdo į mašiną, tačiau - paradoksas: vos pravažiavus kvartalą jie trečią kartą susitinka tuos pačius pareigūnus. Šį kartą pareigūnas patikrino vairuotojo dokumentus, pabarė, jog nuolat bėgioja į krūmus, išrašė baudos kvitą už tai, kad veža daugiau keleivių nei leistina, ir... palinkėjo gero kelio.
