Tapęs žudiku prarado ir tėvystės "dokumentą"
Irena ZUBRICKIENĖ
- Kai mirė mano žmona Danuta, vienintelė paguoda liko sūnus, bet vaikų teisių neva gynėjai ir dabartiniai sūnaus globėjai - mano brolis su žmona - priešina mane su sūnumi, neleidžia matytis, gilina bedugnę tarp mūsų, - tarsi pamiršęs, kad savo gyvenimo moterį nužudė pats, Marijampolės rajono apylinkės teisme tikino šiuo metu Marijampolės pataisos namuose kalintis Smilgių kaimo gyventojas Alvydas Bielevičius (51 m.), kuriam teismas neterminuotai apribojo tėvo valdžią be teisės matytis su sūnumi, nes nustatė, kad prieš dvejus metus tėvo įvykdytas nusikaltimas sukėlė berniukui gilią emocinę krizę, paliko ryškius sielos randus.
Lovoje - motinos lavonas
2001 metų rugsėjį Kauno apygardos teismas nuteisė Alvydą Bielevičių aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Trečią kartą nuteistas vyras Marijampolės įkalinimo įstaigoje tuokart atsidūrė už savo sugyventinės Danutos Ramanauskienės, 45 metų gan dramatiško likimo moters, tyčinį nužudymą pirmosiomis 2001-ųjų balandžio dienomis. Nelaimėlės gyvenimas tragiškai baigėsi prie pietų stalo namiškiams vaišinantis alkoholiu. Įvykio liudininkais tapo po vienu stogu su šiais sugyventiniais tuomet gyvenę vyresnysis Alvydo brolis ir jo žmona Marytė (53 m.). Konflikto priežastis smulkmeniška - moteriai iš rankos išsprūdęs stiklelis su degtine. Baisiausia, kad lovoje tysantį motinos lavoną su kraujuojančia žaizda krūtinėje matė kaip tik tuo metu iš mokyklos dviračiu parmynęs Artūras Bielevičius (dabar berniukui 13 metų), tuometis pradinukas. Vaikui tai buvo itin sunki moralinė trauma - juk sudužo vos pusmetį puoselėtos svajonės pagaliau gyventi normalioje šeimoje. Mat Artūras, kai Danutai buvo atimtos motinystės teisės, o tėvas sėdėjo kolonijoje, ne vienerius metus praleido viename Vilniaus internate. Prieš tai jis, motinos raginamas, buvo tapęs ir gatvės vaiku. Bene įdomiausia, kad berniukas į šeimą buvo sugrąžintas ne motinos, o tėvo iniciatyva - grįžęs iš kolonijos Alvydas kantriai varstė Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) duris ir įrodinėjo, kad ir jis, ir Danuta sugebės deramai pasirūpinti sūnumi, tuo tarsi grąžins vaikui skolą. Garbės reikalu Alvydas laikė ir savo pavardės Artūrui suteikimą, ko nebuvo padaręs reikiamu laiku.
Iš kolonijos - skundas po skundo
Abiejų tėvų iš karto netekęs Artūras liko gyventi tuose pačiuose namuose su savo dėde ir dėdiene, nes grįžti į vaikų namus ar internatą nenorėjo - naujuose namuose jau buvo spėjęs apsiprasti. Dėdienė oficialiai tapo berniuko globėja. Po kurio laiko kalinys Alvydas Bielevičius įvairioms šalies instancijoms pradėjo rašyti skundus, esą jo mažametis sūnus patikėtas blogiems žmonėms. Laisvės netekęs vyras tikino labai norįs matytis su sūnumi kolonijoje, tačiau globėjai berniukui esą įdiegę, kad tėvas blogas, žiaurus, motinos žudikas. Kuo toliau, tuo kategoriškesni tapo kalinio reikalavimai pasimatyti su sūnumi, esą tėvas privaląs žinoti apie berniuko sveikatą, mokslus, laisvalaikį, o globėjai esą net nerodą vaikui tėvo rašytų laiškų. Alvydo nuomone, jo sūnus globėjams yra tik didžiulis pajamų šaltinis - gaunamos valstybės pašalpos esą nei taupomos, nei skiriamos vaiko reikmėms.
- Sūnus neturi pieštukų, kompiuterio, - ir teisme piktinosi kalinys bei patarinėjo, kad berniuką globotų Marijampolėje gyvenanti jo močiutė, esą "dar pajėgsianti vesti buhalteriją". (Garbaus amžiaus Alvydo motina, Artūro močiutė, pati nesutiko tapti anūko globėja, nes tikino nebepajėgianti.)
Skundus tyrę Marijampolės VTAS specialistai nustatė, kad Alvydo Bielevičiaus nuolat reiškiami priekaištai - iš piršto laužti kaltinimai. Atvirkščiai - tapo aišku, kad berniukas, tėvui patekus už grotų, tapo atviresnis, laisvesnis. Teigiama, jog tragedija namuose jam paliko kraupius įspūdžius (ypač paskutinysis vaizdas - nudurta motina), kurie virto giliais sielos randais. Tai tikino pastebėję ir šiuo metu Artūrą mokantys pedagogai. Jų nuomone, tėvas sūnui nepaliko jokių gražių prisiminimų - tik didžiulę nuoskaudą dėl mamos netekties ir baimę, tačiau dabar Alvydas Bielevičius dėl to kaltina visus kitus, tik ne save.
- Netekęs motinos vaikas ilgai nenorėdavo kalbėti, buvo baikštus ir peiliu subadė visus savo žaisliukus, - nedžiaugsmingai pasakojo mažamečio globėja.
Be to, Artūras prabilo, kad tėvas jam ir mamai neretai būdavo žiaurus - mušdavo, spardydavo, prisigalvodavo įvairių bausmių, abu versdavo klūpoti, melstis. Berniukas kelis kartus kategoriškai atsisakė matytis su kalinčiu tėvu - esą jam ir gėda prieš klasės draugus, ir nėra apie ką kalbėtis su "tokiu tėvu".
Liko be jokios paguodos
Bene pirmą kartą per dvejus metus, kai nužudęs sugyventinę atsidūrė už grotų, Alvydas gerokai ūgtelėjusį sūnų išvydo teismo salėje. Vaikas pro jį praėjo net žvilgsnio nesustabdęs. Pradėjęs pasakoti, koks buvo jo gyvenimas tėvui esant namuose, Artūras graudinosi, ašarojo. Ar tokia paauglystėn žengiančio vaiko būklė galėjo būti surežisuota, dvejojo turbūt tik Alvydas. Tėvui turėjo būti aišku, kad sūnų jis greičiausiai prarado dar prieš nužudydamas berniuko motiną. Gerumo akimirkos, kurių vis dėlto būta ir Bielevičių namuose, pranyko kaip sapnas.
- Negi sūnų iš manęs atimsite tik todėl, kad esu kalinys? - stebėjosi Alvydas Bielevičius. - Nemanau, kad vien dėl to esu jam blogas pavyzdys - juk pusė Lietuvos žmonių dabar yra teisti. O mušti, bausti auklėjant - irgi ne nusikaltimas, nes ir mane tėvas auklėjo panašiai.
Teismas nustatė, kad ir savo gyvenimo būdu, ir itin žiauriu nusikaltimu, ir nesibaigiančiais "tuščiais" skundais, kategoriškais reikalavimais iš kolonijos bei šmeižtu Alvydas Bielevičius sūnui padarė ir tebedaro didžiulę moralinę žalą. Šią civilinę bylą išnagrinėjusi teisėja Teresė Klimienė paskelbė teismo sprendimą, kuriuo visiškai patenkino VTAS ieškinį - A. Bielevičiui neterminuotai apribojo tėvo valdžią be teisės matytis su vaiku. Alvydas turbūt pasijuto tarsi būtų nubaustas dar viena bausme. Našlaičiu tapęs Artūras ir toliau bus globojamas dėdės šeimoje. Galbūt dabartinės vaiko nuostatos tėvo atžvilgiu kiek nors pasikeis praėjus daugiau laiko.
