Kaip Henrikas numirė, o Zofija dokumentų ieškojo
Antanas Ališauskas
Gegužės 10-11 dienomis į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę buvo atvežti 27 alkoholiu apsinuodiję piliečiai. 11 iš jų liko gulėti Toksikologijos skyriuje. Henrikui Bindoriui pasisekė - jis parėjo namo gyvas...
Zofijos versija
Henriko mama Zofija Bindorienė sekmadienį į namus Lazdynų mikrorajone grįžo pabalsavusi pavakary. Koridoriuje nusirengė ir išgirdo skambutį į duris. Skambino ketvirtajame aukšte gyvenančio kaimyno žmona.
- Įbėga ir sako - kur tu buvai prapuolus, tavo sūnus numirė, - prisimena senutė. - Pas mane kambary... Visku mečiau ir bėgu sūnaus žiūrėt. Sūnus guli ant žemės - koja viena čia, kita - čia. Vos vos dusuoja. Aš jį apverčiau kniūbsčią, pradėjau ranką kratyti. Ir man kaip šokas koksai stvėrė iš to strioko. O tas kaimynas, katras su juo sedėja (buvo nuspirki degtines ir išgerdinejo abudu) man ir sako: "Aš išgėriau, o Henrikas kaip davės aukštielninkas žemėn". Kvėpuot kvėpuoja, bet nejuda. Vartau kaip kokį pagalį, ir nieko. Nugi jau matau, kad anas mirs. Kaimynas saka - bėk kambarin, va telefonas vietaj, skambink, sako, greitojon. Ti da maž, sako, atgaus jį. Aš greit bėgu kambarin, susuku 03. Atsišaukė mergaitė ir klausia: kas jūs būsite? Sakau, motina. Adresų pasakiau. Ar išgėris, klausia. Sakau, išgėris. Ką gėrė, sakau, negaliu pasakyt, nes nebuvau namuose.
Greitoji labai greit atvažiavo. Klausė, kakiam aukšti gyvenam, sakau, penktam. Tai jeigu penktam, tai reikės nešti su nasilkam, reikės žmanių. Bet jie atvažiavo trise. Įleidžiau daktarus šituos tinai pas juos. Jie pasižiūrėjo ir nutarė vežti į ligoninę. Galvoju - labai blogai, ar insultas, ar kas... Jau neš. Ir dar paprašė pas mani dokumentų. Sakau, ėja balsuot ir anas pasu pamete. Ir točna pametė. Daktarė sako - be dokumentų mes jo imt negalim. Sakau, metrikus duosiu. Gerai, sako, o Darbo biržos knygelę turit? Aš paėmiau biržos knyguti, padaviau metrikus. Ji viską susidėja, susidėja ir jau jį išneša. Galvoju: druk jisai numirs, kur man ieškat šitie dakumentai? Tai aš jai saku, kur man jų ieškat, jei man dakumentų raiks? Poliklinikan, saka. Nu ir išvažiava. Aš gi nevažiavu, nes negalėju, mano runkas, kojas dreba. Pasedejau, pasedejau, viskas man savin ateja, tada aš nuejau, atsiguliau ir užmigau.
Ir girdžiu skambutį, da tamsoka buva. Gal puse šešių, va tokiu laiku. Par akutį pasižiūrėjau, matau - vyras stovi. Bet ne Henrikas, ne tas žmogus, ir viskas. Nu, galvoju sau, neužmuš, atadarysiu duris... Atadarau - Henrikas. Aš persižegnojau ir jį peržegnojau. Sakau, tai tu, sūniuk, gyvas?.. Devuliau tu mano, taigi tave negyvu gi išvežia, numirusį. Nuvėja kambarin, nusirengia. Tai, sakau, vaikiukai, atsigulk. A jis man saka - taigi aš lavaninėj miegojau... Tai, sakau, kaip tave nuvežia lavoninen? Šiaip vaistu ni kakiu nedave, a kad nors kokiu...
- Tai paskiau pasiėmėt dokumentus? - klausiu Zofijos Bindorienės.
- Tai klausykit, su šitais dakumentais... taigi tinai... ne žmones, tinai gi gyvuliai... ligoninėj. Tai aš pirmoj eilėj nuvažiavau, kai paskambina jo pasą pamestą paimte. Pirmadienį aš pirma nuvažiavau Petra Cvirkas gatvėn, tinai pasiemiau pas tų žmogų pasų, tadu su tuo pasu atvažiavau poliklinikan ir prašau, kad man duotų dokumentus. Sakau, buvo sūnus numiris, jis jau grįža, bet dokumentu neturi. O man, sakau, daktarai pasakė, kad bus poliklinikaj... Kaip pradėja visi juoktis iš manęs. Kada, saka, buvo numirusių dokumentai poliklinikaj? Ką jūs, moteriške. Aš ir galvoju, gal tikrai jau durna? Tai kur, sakau, man dabar eit? Sako, eik ligoninėn, ten, kur jį nuvežė. Nu tai aš ir davai ligoninen... Ir tiesiai registratūran. Ten ana mašinėly šitu va įjungė, kampiuterį... Paklausė, koks vardas, pavardė, kada jį atvežė. Pasakiau. Nėra, sako, kompiutery takios pavardės... Neužregistruota. Tai, sakau, kur dabar eiti? Parodė kiton vieton. Dabar aš prie tos priėjau ir vėl prašau dokumentų. Ir vėl nėra... Tai, saku, kur man gaut tie dokumentai? Žmogus jau namie, o dokumentų tai nėra. Tada pakvietė takį jaunų daktarų. Cha-cha... Kaip pradėja juoktis iš manęs: "Tai ką, jau pirmąkart ligoninėj, kad nežinai, kur kreiptis dakumentų? Matai, kad kompiuteriai nerodo. Tai ir žmogaus nėr. Tai žinot jūs, kur dar reikia eit?" Sakau, nežinau. "Žolyno gatvėj, - sako, - yra visos tos greitosios. Ir tinai ligoninėj jums pasakys, kakioj ligoninėj anas guli..." Žmonės, sakau, man aštuoniadešimt vieni metai, aš dabar Žolyno gatvį kol pasieksiu, pinigų neturiu. Ar jūs durni, ar aš, sakau, durna? Niekur, sakau, neisiu, tikrai neisiu. Eisiu pas vedėjų. Jis nedalaidė lig vedėjo. Nelaidė ir nereikia, eikit jūs skradžiai - apsisukiau ir išėjau.
- Tai kaip su dokumentais baigėsi? - man vis dar įdomu.
- A dakumentus pajeme jam negyvam ir inkiše kišenen.
Atsibudo ryte, prie durų moterytę sutiko. Ta saka, va eik čia, o jis saka, čia dirbau ir žinau, kur eiti. Ir išėja. Henrikas dirbo toje ligoninėje, tiksliau, ten buvusioj vaistinėj. Buteliukus uždarinėdavo... Tai gerai, kad dar dokumentus kišenėn ikišo. O kas, nežinia...
Henriko versija
- Pirmą sykį prabudau pusę keturių ryto. Jau buvo prašvitę. Na, kiek ten išgėrėm - su kaimynu nusipirkome butelį degtinės... Dar paėmė tos degtinės ekspertizei. Žinau aš tas ekspertizes... Kaip atsijungiau, neatsimenu. Atsibundu, žodžiu, apie pusę keturių. Kušetė viena, kušetė kita. Šalia stovi vežimėlis, kur jau išveža... Atsikėlęs pradėjau ieškoti, kur šviesą uždegti. Dvi palatos, o trečioj - sumesti kruvini skudurai. Ant vienos kušetės vandens pripilta, ant grindų bala. Gal jie ten tuos lavonus plauna ar ką? Kas ant durų buvo užrašyta, neatsimenu. Viduj užrašas buvo, kad kai išveža, reikia išdezinfekuoti patalpą. Paskui jauna panelė atėjo. Aš klausiu jos, kaip čia atsiradau. Ta sako: "Aš nieko nežinau, nes iš ryto dirbu. Ana bobulė, kuri anksčiau tave priėmė, sakė, kad atvežė negyvą ir paguldė". Ir išėjau. Nuėjau į turgelį, pasiskolinau litą, nusipirkau alaus...
- Tai ar jau buvai balsavęs? - klausiu.
- Dar nebuvau, paskui pabalsavau - pirmadienį (referendumas vyko šeštadienį ir sekmadienį - A. A.). "Atsipeipaliojau" ryte ir nuėjau balsuoti... Ir su kariniu bilietu, gimimo liudijimu, bet be paso dar. Balsavau už Europos Sąjungą...
Kaip sakoma, už jaukesnes lavonines... Henrikas širdimi skųsdavosi. Aritmija, sako. yra. Kai neteko darbo vaistinėje, dabar keturiasdešimt antruosius pradėjęs vyras tik smulkiai uždarbiauja. Pasak Zofijos, specialistas - niekur nesimokė, o radijo imtuvus, televizorius, laikrodžius taiso. Vilniaus darbo biržoje užsiregistravęs, bet iki jos nenuvažiuoja, kai reikia. Talonėliui pinigų neturi.
- Kai talonėliui nėra, tai ir esi niekas, - pritaria mama.
Atsibudo "Observatorijoje"
Visai įdomu pasidarė. Argi taip galima su žmonėmis elgtis? Čiumpu Henriką ir važiuojame į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę paklausti, ar nepasigedo dingusio "numirėlio". Priimamojo skyriaus registratūros kompiuteriuose, kaip ir sakė ponia Zofija, jokio įrašo nerandame. Tik kiek vėliau, jau išvažiavus iš ligoninės, šio skyriaus vedėjas gydytojas Michailas Bravermanas paskambino man mobiliuoju telefonu ir pranešė, kad įrašas atsirado... Benderis, Bendoris, Bindoris... Ne taip pavardę nugirdo - ir neranda. Viena raidė ką reiškia...
Kai atveža ligonį, jį lydėjęs greitosios pagalbos gydytojas užpildo lapelį - kada atvežtas, iš kur paimtas, vardas, pavardė, diagnozė. Čia papuolęs pacientas turi būti užregistruotas, gydytojas jį apžiūri, užrašo diagnozę ir pasirašo. Pusė lapuko įklijuojama kortelėje, kita pusė keliauja į Greitosios pagalbos stotį.
- Daugelis žmonių painioja Greitosios pagalbos universitetinę ligoninę su Greitosios pagalbos stotimi, - "Akistatai" sakė Vilniuje, Žalgirio gatvėje, įsikūrusios stoties direktorius Juozas Drobnys. - Čia metus saugo greitosios kvietimų įrašus kompiuterio bylų pavidalu. Būna, kad prisireikia.
Direktorius surado Henriko kortelę. Iš tikrųjų, greitosios pagalbos gydytojas pas H. Bindorį buvo atvykęs gegužės 11 dieną 20 valandą 26 minutės. Ligonis buvo nuvežtas į Greitosios pagalbos universitetinę ligoninę.
Ligoninės direktoriaus pavaduotojas gydymo reikalams gydytojas Tomas Saladis, paklaustas, kokių ligonių sulaukiama, atsakė:
- Tipinis atvejis - girti ir sumušti. Labai nustembame, jei atveža sumuštą ir negirtą. Visi ligoniai yra registruojami.
- O jei atvežtasis numiršta?
- Priėmimo skyriuje yra patalpa. Kai konstatuojama mirtis, velionis pagal nustatytą tvarką turi būti laikomas to skyriaus patalpose dar dvi valandas. Mirusiųjų pas mus neveža. Nėra patalpų, kurioje būtų užrašas, kad atsiimant lavoną reikia kažką dezinfekuoti. Lavonų iš mūsų niekas neatsiima, - sakė T. Saladis. - Reikėtų čia jums kada vakare pasivaikščioti - pamatytumėte, kas čia dedasi. Ir gydytojai į nosį gauna. Apsaugos policija dėl to ir budi.
Pasak M. Bravermano, savaitgaliais išgėrusių ligonių atvežama dvigubai daugiau:
- Tai žmogaus problema, niekas jam į burną nepila. Pagalba jam suteikiama bet kokiu atveju.
Detoksikacijos palatą radome švarią. Joje iš tikrųjų stovėjo dvi kušetės. Henrikas atpažino savo "lavoninę"... Įsitikinau - kortelėje įregistruota, kad H. Bindoris į ligoninę ištiktas komos buvo atvežtas gegužės 11 dieną 21 valandą 14 minučių. Siuntusios įstaigos diagnozė - intoksikacija alkoholiu.
- Jam buvo suteikta gera pagalba. Ligonį aptarnavo labai žymus toksikologas Tomas Kajokas, - sakė Priimamojo skyriaus vėdėjas. - Toksikologas nustatė lengvą apsinuodijimą alkoholiu, suleido kofeino. H. Bindoris buvo sąmoningas, jau nebe komos būklės. "Hospitalizuotas" nebuvo - jį paleido namo.
Tiesa, aštuonias valandas "išbuvo observacijoje", t. y. buvo stebimas. Yra tokia girtųjų stebėjimo palata, vadinama "atstolniku". Ten - nešalta, yra tualetas. Paguldo, kol paaiškės, į kurią pusę...
