Ir prieš 20 metų pusryčiams buvo kiaušinienė
Kauniečio Sauliaus Misevičiaus pristatinėti nereikia. Net ir tiems, kurie nesidomi sportu, pono Sauliaus išvaizda iškart pasufleruoja, kokiai sporto šakai jis atstovauja. Kultūrizmas į šio jaunatviškai atrodančio vyriškio gyvenimą įsibrovė prieš 27 metus. Per šį laikotarpį S. Misevičius buvo nepralenkiamas: net tris kartus laimėjo Europos taurę, vienąsyk tapo absoliučiu visų svorio kategorijų nugalėtoju, dalyvavo varžybose Vokietijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir iš jų nė karto negrįžo be prizinės vietos. Nuo 1979 iki 1989 metų tiktai tris kartus netapo čempionu, tačiau užimdavo II-III vietas... Prizai, kuriuos iškovojo, namuose netelpa. Dalis jų - dviejuose klubuose, o kai kurie guli dėžėse... rūsyje. Be iki šiol nenutrūkstamos sportinės veiklos, ponas Saulius kartu su žmona Irina yra įkūręs ir vadovauja dviem kultūrizmo klubams "Geležiniai žmonės" bei kartu ruošia Lietuvos rinktinę. Jis - Lietuvos kultūrizmo ir fitneso asociacijos prezidentas, televizijos laidos "Nuo kultūrizmo iki..." vedėjas, nuolat rašo straipsnius spaudai ir, nepaisant to, stengiasi tobulėti. S. Misevičius nori paneigti visuomenėje susidariusią nuomonę, kad visi "prisipumpavusieji" raumenis turi žvirblio smegenis. Jis tikina, kad kultūrizmas - ne bukųjų sportas...
- Savo sportinę karjerą pradėjote tinklinio treniruotėmis. Kodėl vėliau pasirinkote kultūrizmą?
- Iki tol kultūristai man atrodė juokingi, manau, kad jie - paprasčiausi pižonai, įsimylėję savo kūną, besirūpinantys vien raumenimis. Kartais jiems nepagailėdavau ir saldesnių žodelių, tokių kaip "narcizai" ir t. t. Pradėdamas užsiiminėti kultūrizmu norėjau įrodyti, kad esu už juos stipresnis, "kietesnis" (iki tol aktyviai sportavau - žaidžiau tinklinį, buvau baigęs Panevėžio sporto mokyklą, deja, tinkliniui mano duomenys nebuvo tinkami - trūko ūgio)...
- Tačiau kultūrizmo pripažinimas nebuvo toks paprastas ir lengvas...
- Dar praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžioje pradėjus treniruotis rūsiuose, pasirodę milicininkai užkaldavo jų duris motyvuodami, kad tokią sporto šaką draudžia įstatymas, be to, buvo manoma, kad tokiose treniruotėse ruošiami nusikaltėliai, kuriems tereikia "prisipumpuoti" raumenis ir imtis nusikalstamos veiklos. Vis dėlto 1978 metais Kaune pavyko suorganizuoti pirmąsias neoficialias, pusiau slaptas sąjungines kultūrizmo varžybas. Tuo metu čia tarnavau specialiajame dalinyje, buvau Desanto divizijos sporto "rotos staršina" (atsakingas už sportą). Ėmiau ieškoti būdų, kaip tą sporto šaką oficialiai įteisinti, todėl pradėjau varstyti komjaunimo komitetų duris motyvuodamas, kad jaunimas yra labai silpnas, šleivas, kad į armiją patenka pusiau invalidai, o kultūrizmas - tai ta sporto šaka, kuri gali paruošti jaunus žmones tinkamus tarybinei armijai... Ši idėja kai kam patiko ir netrukus pavyko organizuoti trijų taurių turnyrą, kuriame varžėsi karatistai, pramoginių šokių šokėjai ir kultūristai. Pats pradėjau intensyviai treniruotis 1978 metais. Taip susiklostė šeimyninės sąlygos, jog su vienerių metų vaiku važinėjau treniruotis į Vilnių pas trenerį Tamulevičių, kuris mokė savęs pateikimo, pozavimo meno, sceninės kultūros - sportininkui be galo svarbių dalykų. Po pusmečio Taline laimėjau "Georgo Teno" taurę, o nuo 1979 metų iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo nepralaimėjau nė vieno sąjunginio turnyro savo svorio kategorijoje... Vėliau man lengvai atsivėrė valstybinės sienos ir pradėjau dalyvauti tarptautinėse varžybose.
- Jūs intensyviai sportuojate, gyvenate laikydamasis gana griežtų nuostatų. Ar neatrodo, kad už tai mokate pernelyg didelę kainą?
- Jeigu savęs iki galo neatiduodi, lieki paviršutiniškas, jei paviršutiniškas, tai - vidutinybė, na, o jeigu vidutinybė, tai ją atitinka toks garsus "sparnuotas" posakis: "Ir mirdamas tu galėsi pasakyti, kad buvai niekas...". Tai reiškia - nieko nepalikai. Greičiausiai didesnioji visuomenės dalis gali tai pasakyti. Manau, kad kiekvieno verslininko, menininko, mokslininko ar sportininko pastangos pasiekti geriausią rezultatą savaime sukelia nelabai sveiką gyvenimo būseną, tačiau manau, kad kiekvienas žmogus turėtų save realizuoti, ką nors po savęs palikti, kad visuomenė jį pripažintų. Sunkiai suvokiu tuos žmones, kurie gyvena kaip grybai. Net ant vyresniosios dukters šiek tiek dėl to pykstu... Blogiausia, kai žmogus gyvena šia diena - štai gavau atlyginimą, o kas bus rytoj - nemąsto... Aš už tai, kad žmogus gyventų sveiką gyvenimą - kad nepamirštų mankštinti ne tik savo kūną, bet ir protą. Aš už tai, kad jis būtų specialistas. Net jeigu būčiau pardavėjas, stengčiausi, kad į mano parduotuvę pirkėjai eitų ne dėl to, kad čia gausu gerų prekių, bet todėl, kad jas moku parduoti... Manau, kad viską įmanoma pasiekti. Gal ir teks nusibrozdinti alkūnes, gal ne viskas eisis lyg sviestu patepta, bet jei žmogus ko nors siekia - jam tikrai pavyks tai padaryti...
- Jūs teigiate, jog žmogus privalo turėti tiek gražų kūną, tiek gražią sielą. O kas svarbiau jums, jeigu šių abiejų tobulybių pasiekti neįmanoma?
- Neišskirčiau nė vienos. Manyčiau, jog jei žmogus siekia tobulumo, jis turi būti visapusiškai tobulas. Pavyzdžiui, štai moteris turi labai puikų, gražų kūną ir bet kurį stipriosios lyties atstovą galėtų padaryti laimingą (sakau kaip vyras). Tačiau ji savęs neprižiūri, yra netvarkinga, kūnas apleistas ir t. t. Įdomu, ar kas nors gali joje surasti tą briliantą, tą turtą, kažkaip labai giliai užslėptą... Lygiai tas pat - kitas pavyzdys. Štai pamatau labai gražią moterį, tačiau pradėjęs su ja bendrauti suvokiu, kad mums tiesiog nėra apie ką kalbėti. Jeigu būsiu tik paprasčiausias patinas, atliksiu jo funkciją ir tuo mūsų susitikimas baigsis... Mes daugiau nebendrausim. Todėl ir noriu pasakyti, jog viskas turi būti tobula - ne tik kūnas, bet ir siela... Manau, kad jeigu žmogus yra protingas, savo kūno niekad neapleis.
- Kartais susidaro nuomonė, jog į sporto klubus, pavyzdžiui, moterys eina vien pademonstruoti savo sportinę aprangą ar tiesiog pasirodyti, jog gali sau daug leisti...
- Jei kalbėsime apie "Geležinius žmones", tai jauniausiam jo lankytojui yra 8, o vyriausiam - 84 metai. Čia žmonės (o ypač vaikai) lankosi visų pirma norėdami įveikti sveikatos problemas (daugiausia susijusias su stuburu, ataugomis, sąnarių išsausėjimu, išvaržomis ir t. t.), ypač tokias, kurių nepajėgia panaikinti reabilitacijos centrai. Matyt, ne be reikalo šis klubas vadinamas stuburų remonto dirbtuvėmis. Be sporto, noro pagražinti savo kūną, labai nedaug moterų iš tiesų ateina dėl prestižo, kad pademonstruotų savo drabužius, aprangą ir t. t. Kitos - dėl paprasčiausio bendravimo trūkumo...
- Apie kultūristų mitybą sklando legendos. Ar tiesa, kad jūs maitinatės vien kiaušinių baltymais ir vištų krūtinėlėmis?
- Sportininkas, siekiantis rezultatų, ne visada gali sau leisti tai, ko nori. Kartais jam labai norisi suvalgyti ir blynų, ir gabalą torto... Jis taip pat puikiai suvokia, kad pasitreniravus reikia "atstatyti" kūnui reikalingas mineralines medžiagas. Jeigu, pavyzdžiui, trūksta kalcio - jis kramtys kreidą, maitinsis jautiena, vištiena, kalakutiena, kiaušinių baltymais... Jis turi valgyti tokį maistą. Tačiau protingas sportininkas tampa kulinaru. Jis išmoksta ruošti šimtus patiekalų iš tų pačių produktų. Pavyzdžiui, jei manęs kas paklaustų, ką valgiau prieš 20 metų pusryčiams, atsakyčiau, kad 6-8 kiaušinius, tačiau negalėčiau patikslinti, su kuo paruoštus. Esu sugalvojęs daugybę receptų. Pavyzdžiui, vieną dieną 6 kiaušinių baltymus ir vieną visą kiaušinį suplaku su apelsinų, kitądien - su juodųjų serbentų sultimis, trečią - su šampinjonais, ketvirtą - su voveraitėmis ar šaldytais baravykais. Jei nesiruošiu varžyboms, įberiu šaukštą miltų ar įpilu lieso jogurto. Ir visą mėnesį valgau vis kitokius patiekalus... Lygiai taip pat maitinuosi ir dabar. Vištieną taip pat galima įvairiai paruošti - su "Vegeta", su krapais, agurkais ar kitomis daržovėmis. Žmogui reikalingos visos medžiagos - ir riebalai, ir angliavandeniai, ir baltymai, tačiau reikia teisingai jas pasirinkti. Pavyzdžiui, kepdamas omletą įpilu šaukštelį alyvų aliejaus (neprisotintų riebalų), kurie, patekę į organizmą, nevirsta riebaliniu audiniu. Kartais žmogus skundžiasi: "Valgau vieną ar du kartus per dieną, tačiau svoris nekrinta". Jam sakau: "Maitinkis 5 kartus per dieną, tuomet organizmas nekaups riebalų atsargų... Ir ne valgyk, o "lesk". Jei negali sustoti, mesk šaukštą ir imk kiniškus pagaliukus. Tuomet rezultatas bus akivaizdus..."
- Kaip sportininkui jums tikriausiai patinka aplinkinių dėmesys...
- Jeigu atvirai - sportininku negali būti tas, kuris nemėgsta dėmesio. Jeigu jis nesistengia pralenkti kitų - niekad nieko nepasieks. Jei prie pirmos kliūties pasakys, kad ko nepadarė šiandien, padarys rytoj, tai reiškia - galbūt niekada. Jeigu jau įsipareigojau - aš sustoti negaliu... Tačiau prie dėmesio priprantama, jis vėliau tampa įpročiu, dar toliau - priklausomybe, kaip narkotikai. Jeigu aš galiu pasakyti, kad beveik viską pasiekiau, tai surandu pretekstą ir bandau save apgaudinėti..
- Ar jums nesudėtinga būti apsuptam puikių moterų?
- Bet kurioje situacijoje yra sudėtinga, jeigu tam nepasiruošęs, bet aš apie tai paprasčiausiai negalvoju. Tos moterys, kurios ateina į klubą ir aš su jomis dirbu, man tampa tarsi vaikais... Aš pažįstu tą žmogų tokį, koks jis buvo, kokiu būdu tapo toks, koks yra dabar, ir jį vertinu kitaip - kaip kūrinį, o ne kaip kažką, kurį atsiuntė Dievas... Išlaikyti atstumą tarp vyro ir moters nėra sudėtinga, kai galvoji, kaip tą žmogų patobulinti, padėti. Dažnai būna, kad tos pačios sportininkės man pasako daugiau (prašo patarimų) nei savo vyrams ar tėvams. Be to, aš pats esu lyg akvariume - iš esmės yra matomas visas mano gyvenimas ir, sakyčiau, kad čia būti nešvariam netgi sudėtinga.
- Galima suprasti, kad didžiulius reikalavimus keliate ir savo žmonai...
- Su Irina susipažinau visiškai atsitiktinai, ne Lietuvoj. Vėliau susitikome tik po 5-6 metų. Galbūt ji atėjo į šį sportą, kad susitiktų su manimi, o gal dėl kitų priežasčių (to reikėtų paklausti jos pačios). Na, o Irina pati sau kelia aukštus reikalavimus. Dabar ji yra specialistė ir labai daug pasiekė toje srityje (ištobulino kultūrizmo choreografiją, sceninį pateikimą), kurią kadaise pats padėjau jai suvokti... Žmona, kaip moteris, gal daugiau pavargsta, nusivilia. Tai natūralu ir aš tą priimu protu, ne jausmais. Mes beveik nekonfliktuojame - gal todėl, kad visada kalbamės, kai tik iškyla neaiškumų...
- Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
