Liūdna "Admirolo Nachimovo" lemtis
1986 metų rugsėjo pirmąją visą pasaulį apskriejo pranešimas: "Naktį netoli Novorosijsko susidūręs su krovininiu laivu patyrė avariją ir paskendo keleivinis garlaivis "Admirolas Nachimovas". Tų metų periodikoje skelbtais duomenimis, laive buvo 888 keleiviai ir 346 įgulos nariai. 423 žmonės nuskendo. Laivu plaukė ir dvi turistų grupės - 68 žmonės - iš Lietuvos: Kauno ir Marijampolės. Kauno grupė į namus sugrįžo be 17 kelionės draugų, Marijampolės - be 10.
Bilietas į mirtį - 200 rublių
Ilgus dešimtmečius Juodosios jūros laivininkystės pasididžiavimas, gražuolis laineris "Admirolas Nachimovas" pagal grafiką švartuodavosi Novorosijsko mieste, prie 34-osios krantinės. Į uostą jis įplaukdavo 14 valandą, o išplaukdavo 22ą. Tas kelias valandas keleiviai susipažindavo su miestu, kiti - degindavosi saulėje, maudydavosi. Nors kelialapiai kainavo apie 200 rublių - sovietmečiu tai buvo dideli pinigai - jų nusipirkti buvo beveik neįmanoma. Laimė nusišypsodavo tik tiems, kuriems kelialapius paskirdavo profsąjunga.
Taip buvo ir prieš 20 metų. Vakare laimingi kruizinių kelialapių savininkai grįžo į laivą toliau mėgautis Krymo - Kaukazo linijos teikiamais malonumais.
Cemeso įlanka, kurioje nuskendo laivas, panaši į milžinišką pasagą. Ja plaukiojančių laivų kursai buvo nepriekaištingai suderinti. Paprastai įlanka priminė autostradą, tačiau tą vakarą iš uosto išplaukė tik "Admirolas Nachimovas". Aplink - jokių laivų. Tik iš priekio plaukė krovininis laivas "Piotras Vasevas". Vienas iš naujausių laivų, prikimštas japoniškos elektronikos, į Novorosijską vežė 40 tūkst. tonų javų.
Keleiviai ramiai sau leido vakarą. Kas žiūrėjo į tolstančius kranto žiburius, kas linksminosi diskotekose, baruose. Laivo priekyje esančioje kino salėje buvo demonstruojamas filmas "Aš myliu jus labiau už gyvenimą".
23 val. 12 minučių "Vasevas" trenksis į "Nachimovo" dešinįjį bortą ir laivas nuskęs bematant. Bet besilinksminantys žmonės to dar nežinojo. Tie, kurie matė, kad artėja laivas, galvojo, kad jie gražiai prasilenks. Abiejų laivų jūreiviai kalbėjosi tarpusavyje 9-uoju trumpųjų bangų kanalu. Iš "Nachimovo" "Vasevui" buvo pranešta, kad laineris plaukia savo kursu, ir buvo paprašyta, kad "Vasevas" patvirtintų, jog praleis keleivinį laivą. Iš "Vasevo" patvirtino, tačiau laivai pavojingai artėjo vienas prie kito. Krovininio laivo kapitono Viktoro Tkačenkos tai visai nejaudino, nes jis pasitikėjo japoniška elektronika. O ji kol kas jokio pavojaus nerodė.
Susidūrimas
Bet kai parodė, jau buvo per vėlu. Kelios minutės iki susidūrimo "Nachimovas" ėmė staigiai keisti kursą. "Vaseve" irgi suprato, kad susidūrimo neišvengts, bet tūkstančius tonų metalo taip greitai nesustabdysi. "Vasevas" savo priekine dalimi smogė į plaukiančio "Nachimovo" dešinįjį bortą ir suardė dalį korpuso. "Nachimovas" ėmė krypti į dešinę pusę ir per itin trumpą laiką - 7 minutes - nugrimzdo į vandenį.
Tiksliai žinoma, kad susidūrimo metu "Nachimovas" plaukė visu greičiu - apytikriai 10 mazgų. "Vasevo" priekis pradėjo rėžti "Nachimovo" bortą lyg konservų atidariklis metalinę skardinę. Tūkstančiai tonų vandens plūstelėjo į sutraiškytą laivą. Keleiviai ir ekipažas buvo pasmerkti.
Šimtai žmonių nuo denių pasipylė į jūrą. Kas iš jų mokėjo plaukti, o kas - ne, kai kas suspėjo pasigriebti gelbėjimo liemenę, o kai kas šoko be jos. Laimėjo tie, kurie iš karto plaukė nuo laivo kuo toliau, nes šis virto ant šono ir krėslai, suolai, įvairūs metaliniai daiktai krito į jūrą žmonėms tiesiai ant galvų.
Tai, kas tuo metu dėjosi vandenyje, mūsų korespondentei Irenai Zubrickienei papasakojo tos kelionės dalyvis Stasys Orinas (64 m.). būtent jis padėjo daugiausia pastangų, kad po laivo tragedijos kasmet antrąjį savo gimtadienį galintys švęsti žmonės turėtų galimybę dar kartą pamatyti vienas kitą.
- Nė vienas iš mūsų nebuvome geri plaukikai, bet ant vandens sugebėjome laikytis, - pasakojo Stasys Orinas. - Aš raginau išsigandusią žmoną, kad skubiai plauktume kuo toliau nuo laivo į atvirą jūrą, nes žinojau, kad skęsdamas laivas sudarys sūkurį aplinkui save ir įtrauks į gelmes viską aplinkui. Tą patį darė ir dauguma kitų turistų, atsidūrusių vandenyje. Žmonės, likę kajutėse, nuskendo pirmiausia. Kai kurių negyvi kūnai plūduriavo mūsų kelyje. Didžiausias košmaras buvo tai, kad panikos apimti žmonės buvo nenuspėjami ir net agresyvūs: rėkė, raudojo, kai kurie kibo į praplaukiančiuosius, kad patys užsikabintų ar net atimtų gelbėjimosi ratą, liemenę, stvarstė už nugaros ar galvos, tačiau šitaip tik gramzdino ir stabdė. Jūra buvo tamsi, tad plaukėme į nežinią. Tuomet nieko negalvojau, tik rūpėjo nešdintis kuo toliau ir kiekvieną sekundę žinoti, kad šalia yra žmona. Vanduo buvo šiltas, bet bangavo - kartais užliedavo galvas. Atrodė, kad plūduriuojame būdami stati. Tik vėliau sužinojome, kad nuo Novorosijsko uosto krantų buvome nutolę maždaug per 20 kilometrų. Negaliu pasakyti, ar tada puoselėjau viltį, kad mums šoks į pagalbą kiti laivai ar, pavyzdžiui, iškviesti malūnsparniai. Žinau tik tiek, kad vandenyje man buvo kur kas ramiau nei laivo kajutėje - beribė erdvė turbūt asocijavosi su laisve...
Po kiek laiko Orinai pamatė plaukiantį guminį plaustą. Priplaukę prie plausto Orinai pamatė, kad jis pilnutėlis išsigelbėjusių žmonių, kurie esą kreivokai žiūrėjo į "naujokus", dėl perkrovos (viršsvorio) galinčius pražudyti visus. Stasiui pavyko priprašyti, kad plauste buvę jūreiviai priimtų ir jo žmoną. Pats ir dar keli priplaukę vyrai plūduriavo prie plausto, buvo įsikibę virvių. Jie tiesiog įvertė į plaustą dar ne vieną moterį.
Kai iš laivo išsigelbėjusių ir minėtu plaustu plaukusių žmonių širdyse ruseno viltis išgyventi, įvyko nauja nelaimė - plaustas prakiuro ir ... pradėjo grimzti. S. Orinas vėl ragino savo žmoną šokti į vandenį. Dabar vyras juokauja, kad toji košmarų naktis buvo bene vienintelis kartas jo ilgametėje santuokoje, kai žmona jam buvo tokia paklusni ir paisė kiekvieno patarimo!
Orinams vėl atsidūrus vandenyje, abiem pavyko išsigelbėti kartu su plaukusiomis merginomis, kurios turėjo gelbėjimosi liemenes. Tiesa, sutuoktiniai vienas apie kitą sužinojo tik kur kas vėliau, kai abu susitiko jau krante. Iki tol, anot Stasio, tvyrojo nežinia ir gedulingas skausmas. Plaukdamas jis pasiekė tolokai išsirikiavusius ir išsigelbėjusiųjų laukusius šešis laivus. Patekęs ant denio, Stasys nebeturėjo jėgų. Kiek atsigavęs ir pasitraukęs į šalį nuo pagrindinio praėjimo, jis aptiko krūvą gelbėjimosi liemenių - visas jas savarankiškai sumetė į vandenį, kad padėtų kitiems, priplaukusiems prie šių laivų.
- Tame laive buvo košmaras: vieni verkė, kiti rėkė, treti, rodės, merdėjo, ketvirti vėmė, - pasakojo Stasys. - Buvome varomi į kajutes, bet nėjome, nes bijojome ką tik įgytos nelaimingos patirties. Sėdėjau ir verkiau - ašaros tekėjo srovele. Stresas, baimė, per dvi ar tris valandas, rodės, galutinai išeikvotos jėgos, bet svarbiausia - nežinia dėl žmonos likimo.
Tiek laiko plūduriuoti gryname vandenyje žmonės galėjo tik todėl, kad jūros vanduo tą naktį siekė apie 25 laipsnius šilumos.
Krante, kur Stasys pagaliau susitiko ir tvirtai apsikabino su irgi jūreivių plaustu parplukdyta žmona, košmaras tęsėsi toliau. Anot Stasio, vienas jaunas marijampolietis lakstė, nerasdamas sau vietos, ir tvirtino nušausiąs laivo kapitoną, jeigu per nelaimę nuskendo ir kartu iškylavusi jo mylimoji. (Mergina liko gyva.) Panašiai elgėsi ir Šakių rajono gyventojas, nerimavęs dėl savo žmonos. Tik kitą dieną paaiškėjo, kad moteris paskendo. Jūroje žuvo ir dvi sesutės iš Jurbarko, ir tardytojas iš Marijampolės, kitas marijampolietis, kauniečiai motina ir sūnus, prieniškė...
Kalčiausi - iešmininkai
Visus domino vienas klausimas - kodėl toks didelis laineris akimirksniu nuskendo. Net "Titanikas", kuris buvo pralaužtas gerokai daugiau, vandens paviršiuje išsilaikė 3 valandas. Pasirodo, kad "Nachimovas" buvo gan senas laivas. Nuo stapelių Vokietijoje jis buvo nuleistas 1925 metais ir turėjo "Berlyno" vardą.
Laivas plaukiojo ir vežiojo keleivius Bremeno - Niujorko linija, paskui buvo torpeduotas anglų povandeninio laivo ir nuskendo Svinės upės žiotyse. Gulintį ant dugno laivą Sovietų Sąjunga gavo kaip reparaciją po Vokietijos pralaimėjimo. 1948 metais buvo patvirtinta, kad laineris tinka plaukioti, ir jam suteiktas "Admirolo Nachimovo" vardas. 1950-aisiais jis išplaukė į pirmąjį kruizą po Juodąją jūrą. Nuo 1977-ųjų laineris plaukiojo tik Sovietų Sąjungos vidaus linijomis. Sumažėjo jūreivių atlyginimai. Galų gale į "Nachimovą" siųsdavo prasižengėlius, tuos, kuriuos sovietų valdžia neišleisdavo į užsienį. Nuo 1978 iki 1984 metų garlaivyje pasikeitė net 9 kapitonai. Paskutiniuoju buvo Anglijoje prasižengęs ir į "Nachimovą" "ištremtas" Vadimas Markovas (56 m.). Du mėnesiai iki katastrofos buvo surašytas aktas, kad laivas paseno ir jį laikas nurašyti į metalo laužą. Iki tos datos buvo likusios 6 dienos.
Tardymo metu buvo nustatyta, kad abu kapitonai pažeidė įstatymus. Krovininio laivo kapitonas Viktoras Tkačenko ir jo kolega Vadimas Markovas buvo nuteisti kalėti po 15 metų, tačiau 1992 metais abu buvo išleisti į laisvę.
Didžiausios rusų laivų katastrofos
1916 metais Sevastopolio uoste užsidegė ir sprogo karinis laivas "Imperatorienė Marija". Iš 1200 žmonių žuvo 228.
1939 metų gruodžio 12 dieną, Laperuzo sąsiauryje nuskendo kalinius vežęs garlaivis "Indigirka". 741 žmogus nuskendo, 430 išsigelbėjo.
1955 metais, spalio 29-ąją, Sevastopolyje užplaukęs ant minos sprogo laivas "Novorosijskas". Žuvo 608 žmonės.
1983 metais, birželio 5 dieną, Volgos upėje ties Uljanovsku garlaivis "Suvorovas" trenkėsi į tilto atramą. Žuvo 176 žmonės.
2000 metų rugpjūčio 12-ąją Barenco jūroje sprogus torpedai, nuskendo povandeninis laivas "Kurskas". Žuvo visas ekipažas - 118 žmonių.
