Interviu
Šiandieninis teisėjas - lyg gaisrininkas...
Su Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininke Liuda Arlauskiene visiškai atsitiktinai sutarėme susitikti ir pasikalbėti lygiai tryliktą valandą. Ir tik vėliau susizgribome, kad tai dar ir gegužės 13-oji! Visa laimė, abi nesame prietaringos, tad "juodosios jėgos" interviu, atrodo, įtakos neturėjo...
- Pokalbį norėtųsi pradėti teisininkams, ko gero, pastaruoju metu aktualiausia tema - kaip sekasi dirbti pagal naujuosius Baudžiamojo proceso ir Baudžiamąjį kodeksus?
- Iš tikrųjų, vakar su kolegomis susirinkome aptarti susikaupusių darbo problemų, daug kalbėjomės ir apie naujuosius kodeksus... Beje, dar tik pora savaičių, kai jie įsigaliojo, o jau kokiam trečdaliui straipsnių gavome papildymų, pakeitimų...
Pagal naujuosius kodeksus teisėjams darbo krūvis gerokai padidėjo, o etatų liko tiek pat, nepakito ir atlyginimai... Anksčiau teisėjas tik spręsdavo suėmimo klausimus, tai nuo šiol budėjimo metu jis turės rašyti nutartis ir dėl ekspertizių skyrimo, ir dėl kratų atlikimo, ir apklausti nepilnamečius, ir dar daugybę papildomų darbų padaryti. Žodžiu, teisėjai nuo šiol dirbs operatyvininkų darbą - kaip gaisrininkai. Budės ištisą parą...
- Bet juk kur kas lengviau būti, kaip jūs sakote, "operatyvininku", nei vargti narpliojant sudėtingas baudžiamąsias ar civilines bylas...
- Nepažįstu nė vieno kolegos, kuris pageidautų būti tik ikiteisminio tyrimo teisėju. Juk ne tam tiek metų mokytasi, kad rašinėtų šablonines nutartis ar atlikinėtų tardyminius veiksmus. Koks čia profesinis tobulėjimas, kvalifikacijos kėlimas, praktikos įgijimas?
- Teko girdėti, jog kai kuriuose apylinkių teismuose buvo net traukiami burtai, kam dirbti ikiteisminiame tyrime. O kaip šį klausimą išsprendė jūsų kolektyvas?
- Ne, mums degtukų ar kortų neprireikė... Iš pradžių planavome, kad šį darbą dirbs tie patys du teisėjai (iš viso teisme dirba 10 teisėjų - V. G.). Tačiau ir vėl negerai - tuomet jiems reikėtų kas antrą savaitgalį sėdėti darbe. Todėl buvo nuspręsta, kad pasikeisdami dirbsime visi paeiliui. Reformos, kaip minėjau, užgriuvo didžiulės, kilus klausimams, ne visada gauname atsakymus net iš "aukščiau sėdinčių" kolegų, tad negaliu garantuoti, kad tiek aš, tiek kiti teisėjai, bent jau kol "įsivažiuosime", nepadarysime klaidų. O net menkiausia klaida, kaip žinia, teisiamajam tik į naudą...
- Na, nereikia taip kukliai vertinti savo sugebėjimų. Teko girdėti, jog kelerius metus jūs, kaip teismo pirmininkė, kovojote dėl papildomų teismo patalpų ir savo pasiekėte! Gal pasidalintumėte patirtimi, kaip jums tai pavyko? Juk kariavote ne su bet kuo - su buvusiu šio teismo pirmininku, nūnai - plačių pažinčių turinčiu advokatu!
- Oi, šitą trejus metus užsitęsusį košmarą norisi kuo greičiau pamiršti - tiek jis man kainavo nervų... Rajono apylinkės teismo pirmininke buvau paskirta 1999 metų rudenį, į sostinę atvykau iš "kaimo" - Ukmergės rajono apylinkės teismo... Greitai sužinojau, kad Vilniaus centre stovinčio nemenko teismo pastato trečiojo aukšto didesnę dalį tuo laiku nuomojęs advokatas - buvęs šio teismo pirmininkas - patalpas ruošiasi privatizuoti! Patyriau lengvą šoką - teismui verkiant trūksta patalpų, teisėjai ir kiti teismo darbuotojai sėdi susispaudę, mažytėse kamarėlėse, o štai kėsinamasi atsikąsti riebų kąsnelį!
Kur tik aš nesikreipiau - ir į tuometinę Vyriausybę, ir į Teisingumo ministeriją, Turto fondą, Seimo kontrolierių, Vilniaus miesto savivaldybę - visur atsimušdavau kaip į sieną. Supratau, kad advokatas iš tiesų turi "svorį"... Kita vertus, tasai visuotinis abejingumas tiesiog įžeidė mano moteriškąsias ambicijas, paskatino nenusileisti... Pati sau tarsi įsipareigojau - jei jau pradėjau kariauti, tai kariausiu iki galo. Juk teisybė ir įstatymai - mano pusėje!
Nepasakosiu, kokius kryžiaus kelius nuėjau, kiek visko išsiaiškinau, tačiau šiandien galiu pasigirti - vis dėlto laimėjau! Bet... Atvirai pasakius, jei būčiau žinojusi, kad reikės įdėti tiek jėgų, tikrai nebūčiau to "mūšio" pradėjusi...
- Keista, kai taip kalba net teisėja... Tai gal ir kyšius prisiėjo duoti, kad pagaliau "praregėtų" tie, kurie privalėjo matyti akivaizdžius pažeidimus?
- Ne, niekam nieko nedaviau - gal dėl to ir prireikė net trejų metelių... Tačiau dar kartą noriu pakartoti - dabar puikiai suprantu, ką reiškia paprastam žmogui rasti teisybę...
- Beviltiška?
- Deja, taip...
- Sakykite, o su kuo jums, kaip teismo pirmininkei, lengviau dirbti - su vyrais teisėjais ar su įmantrią mantiją vilkinčiomis moterimis?
- Man lengviau dirbti su tais, kurie turi didesnį patyrimą.
- Bet juk naujai paskirti jauni teisėjai yra įgiję puikų, šiuolaikišką išsimokslinimą!
- Tačiau labai stokoja praktikos. Be to, kupini arogancijos, besijaučiantys esą išskirtiniai. Tiesa, bent jau mano teisme tokiems greitai prisieina "nusileisti ant žemės".
- Vadinasi, jūsų teisme - geležinė drausmė ir tvarka...
- Jokiu būdu nepuolu bartis dėl kokios nors smulkmenos, tačiau kai klaidos pradeda kartotis, negaliu tylėti... Ne, aš dar nėsyk nesu kreipusis į Teismų tarybą su teikimu dėl nuobaudos kuriam nors teisėjui paskyrimo - lyg ir negražu, savame kieme norisi susitvarkyti patiems. Tačiau griežtų pokalbių su kolegomis pasitaiko. Balsą kartais tenka pakelti ir teismo posėdžių metu - kai priešais sėdi publika, kuri nesuvokia, kas tai yra normalus, kultūringas bendravimas...
- Vilniaus rajono apylinkės teismui vadovauja moteris, to paties rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė - irgi dailiosios lyties atstovė. Kaip dvi vadovės moterys sutaria tarpusavyje?
- Su vyriausiąja prokurore Tatjana Plotnikova sieja geri darbiniai santykiai. Teismas dirba savo darbą, prokuratūra - savo. Tiesa, kai tik atvažiavau į Vilnių dirbti, nugirdau apie save kalbant, neva esu per daug reikli ir per daug entuziastinga. Nors man atrodo priešingai, aplinkiniams, matyt, geriau matyti...
- O kokie darbiniai santykiai teismą sieja su rajono PK?
- Su policija teismas turi kur kas mažiau reikalų nei su prokuratūra. Man patinka, jog, kilus bet kokiems nesusipratimams, vieni kitiems juos išsakome ir greitai viską išsprendžiame. Pavyzdžiui, teisėjai atkreipė dėmesį, jog keli policijos pareigūnai labai dažnai pradėjo teikti teismui skirti administracines baudas už jų, pareigūnų, garbės ir orumo įžeidimą. Sakysime, už viešosios tvarkos pažeidimą sulaikytas "pijokėlis" nusikeikė - ir pareigūnai jau pasijuto įžeisti. Mano nuomone, jei jau policininkas toks jautrus, gal reikėtų pasiieškoti kito darbo, o ne skubėti atsikeršyti nuobaudomis. Kai apie tai užsiminiau rajono PK komisarui, šis iškart įvardijo, kokie tai pareigūnai. Atspėjo... Komisaras, matyt, su jais pasikalbėjo - minėti pareigūnai šiuo metu jau taip greitai neįsižeidžia...
Aišku, aš jokiu būdu ne už tai, kad pareigūnus gali bet kas plūsti, iš jų tyčiotis, tačiau šie irgi negali jaustis visagaliai...
- Iš tiesų, kuo toliau, tuo dažniau su sulaikytaisiais pasitaiko visokiausių kuriozų, kai kurie išdrįsta policininkams pasipriešinti net jėga. O kaip tokie "ereliai" elgiasi teisme?
- Man dar neteko susidurti su itin agresyviais teisiamaisiais. Tiesa, prieš kurį laiką, kai buvo svarstomas suėmimo pratęsimo klausimas, nusikaltimo padarymu įtariamas vyriškis staiga išsiėmė... akį ir sviedė mano pusėn! Taip taip, viena jo akiduobė liko tuščia, o akis, atsimušusi į sieną, nukrito ant grindų ir sudužo. Tai buvo akies protezas... Nežinau, kas tam vyrukui tada šovė į galvą, kodėl jis taip pasielgė, juo labiau kad tuo metu dar nebuvau priėmusi sprendimo - jį paleisti ar suėmimą pratęsti.
- Tai jau turbūt tikrai nepaleidote?
- Nepaleidau, tačiau vien dėl to, kad jis buvo įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą. Šiaip tikrai nesu kerštinga. Kita vertus, ar galima pykti ant tų, kuriuos veikia mėnulio fazės - juos belieka tik užjausti...
- O kaip manote, priešų turite daug?
- Nežinau, ką laikyti priešu... Aš, kaip minėjau, turiu savo nuomonę ir ją stengiuosi apginti. Jei suprantu, kad klydau, man nesunku atsiprašyti. Gal todėl ir didelių priešų kol kas neįsitaisiusi?
- O advokatas, kurį privertėte susirinkti savo mantą ir kraustytis iš pastato lauk?
- Man atrodo, kad jis ant manęs jau nepyksta. Į "mūšio" pabaigą mudu pradėjome visai gražiai kalbėtis, išsiskyrėme lyg ir ne piktuoju. Beje, jis man, kaip buvęs kaimynas, pažadėjo dar ir butelį pastatyti. Kol kas nepastatė, bet, viliuosi, duoto pažado nepamirš...
- Iš tikrųjų, energijos, užsispyrimo, ryžtingumo jums gali pavydėti dažnas vyras, nekalbant jau apie moteris... Iš kur semiatės tiek jėgų?
- Greitu laiku su vyru Kazimieru, dirbančiu Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabe, savaitei išvažiuosiu į Turkiją, po to dar savaitėlę praleisime sode - štai ir pasiilsėsiu, "pasisemsiu"...
- Kokia nors mokytoja ar gydytoja pavydžiai pagalvotų: "Teisėjai gerai - ji daug uždirba, bepiga važinėti po užsienio kurortus..."
- Mane tokios kalbos labai liūdina... Ne, tikrai nesiskundžiu, kad per mažai uždirbu, tačiau mums mokami didesni atlyginimai teisėjus labai supriešina su visuomene. Atvirai pasakysiu - kartais dėl to nejaukiai pasijuntu net tarp giminaičių... Kita vertus, jei kas ir galėtų pavydėti teisėjams didelių atlyginimų, tai tik ne gydytojai... Man, pavyzdžiui, net nesinori susirgus eiti į polikliniką - gydytoja tiesiai šviesiai išsako: "O, teisėja, jūsų algos tai ne mūsų..." Tiesiog be jokių skrupulų primena - nepamažink...
- Vieno MGL, tai yra 125 litų, neviršijanti padėka gydytojui, kaip žinia, įteisinta Civiliniame kodekse. O teisėjams ar dažnai tenka atsisakinėti siūlomų dovanėlių?
- Nereikia atsisakinėti, nes niekas nesiūlo... Beje, ar tik ne iš advokatų lūpų tokios kalbos sklinda? Sakysime, advokatas savo klientui pareiškia, neva už švelnesnio nuosprendžio priėmimą teisėjui reikia perduoti tam tikrą pinigų sumą. Pats klientas prie teisėjo neprieis, tad tarpininkauti pasisiūlo advokatas. Ir kai ateina teismo diena, būtinai toks advokatas prieš teismo posėdį stengsis įkišti nosį į teisėjo kabinetą. Kam tai daroma? Ogi kad klientui parodytų, neva tą "kyšio dalį" advokatas perdavęs teisėjui. Kad panašių nesusipratimų nekiltų, aš kategoriškai draudžiu advokatui prieš teismą įeiti į mano kabinetą - pasakau, kad viską, kas jam tuo laiku staiga tampa neaišku, išsiaiškinsime posėdyje. Tą patį patariu daryti ir kolegoms - nesileisti su advokatais į jokias kalbas. O tų, kurie aklai pasitiki advokatais ir mano, kad šie tikrai su teisėjais "dalinasi", labai norėčiau paklausti - kuriam teisėjui ir kiek per advokatą perdavėte?
Beje, mūsų teisme nė vienas teisėjas nebuvo sučiuptas įtarus kyšio paėmimu. Tikiu, kad ir ateityje dėl to neteks raudonuoti...
- Skaitytojų vardu dėkoju jums už įdomų pašnekesį. Linkiu gerai pailsėti Turkijoje, o grįžus į darbą, teismo salėje daugiau nesutikti mėnulio fazių paveiktų teisiamųjų...
Kalbėjosi Virginija GRIGALIŪNIENĖ
