Nusikalstama meilė, kuri... nedraudžiama
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Dvidešimtmetė Renata (vardas pakeistas) jau keleri metai gyvena su... dėde, penkiolika metų vyresniu motinos broliu! Sunkią vaikystę turėjusi mergaitė nė pati nepajuto, kaip toje pačioje troboje gyvenęs artimas giminaitis - "užsilikęs senbernis" - ją suviliojo ir patraukė savo pusėn. O netrukus ir šalia savęs pasiguldė...
- Meluočiau, jei sakyčiau, kad aš, tuo laiku, kaip sakoma, "be penkių minučių" pilnametė, Stasiui būčiau buvusi abejinga, - dabar svarsto Renata. - Jis man buvo toks geras ir malonus, toks atlapaširdis, ko labai trūko iš motinos ar į kalėjimą patekusio tėvo (Renata augo vienturtė - V. G.)... Iš pradžių Stasį laikiau tėveliu, tačiau greitai vienas kitam pajutome didelę meilę...
Motina, anot Renatos, artimai jos draugystei su dėde nei pritarė, nei prieštaravo. Tiesiog buvo viskam abejinga, paskendusi savo asmeninio gyvenimo reikaluose. O galiausiai susirinko daiktus ir išsikėlė pas sugyventinį. Nuo tada, palikta senelių gryčioje, Renata su dėde ėmė nesislapstydama bendrauti kaip vyras ir žmona.
Ne, jiedu iki šiol nesusituokę. Ir neplanuoja to daryti ateityje. Tačiau vaikelio Renata labai norėtų... Ir Stasys, kaip išdavė jauna moteris, tam neprieštarautų (netradicinė pora turi žemės, nemažą ūkį, taigi būtų iš ko vaikelį ir aprengti, ir pamaitinti, ir į mokslus išleisti). Tačiau abu baiminasi, kad palikuonis gali gimti nesveikas... Kaip tik dėl šios priežasties Renata jau turėjo kelis abortus.
- Kartais pagalvojame, jog reikėtų abiem nuvažiuoti į Žmogaus genetikos centrą ir išsitirti - o gal mūsų genai visai "nesipjautų", viskas būtų tvarkoje? - svarsto Renata. - Tačiau, atvirai pasakysiu, sarmatijamės... Stasys baiminasi, kad nepradėtų jo gėdyti už manęs, jaunos panelės, suvedžiojimą, kad neprisieitų dėl to aiškintis prokuratūroje, o man irgi nesmagu atvirauti tokia tema, dar baisiau - kad Stasiuko nepradėtų kaltinti... Aš jį taip myliu...
Kraujomaišos prognozės įvairios
Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių kraujomaiša, arba lytiniai santykiai su artimiausiais giminėmis (tėvais, broliais, vaikais, seserimis, pusseserėmis, pusbroliais, dukterėčiomis ir t. t.), nedraudžiama ir prie lytinių nukrypimų nepriskiriama. Kitaip sakant, tolerantiškoji XIX amžiaus visuomenė nors ir smerkia kraujomaišą, nelaiko jos nusikaltimu. Tai greičiau įvardijama kaip visuomenėje priimtų moralės normų nepaisymas, ignoravimas.
Kur kas didesnė kraujomaišos bėda ta, jog, kaip rodo medicininiai genetiniai tyrimai, tik maždaug trečdalis kraujomaišoje gimusių kūdikių esti fiziškai ir psichiškai sveiki (tai, kad kraujomaišoje gimsta nesveiki kūdikiai, buvo pastebėję net pirmykščiai žmonės, todėl kraujomaišą draudė, griežtai už tai baudė).
Pasak Vilniaus universiteto Žmogaus genetikos centro profesoriaus Vaidučio Kučinsko ir ordinatorės docentės L. Cimbalistienės, nors kraujomaišos paliestų porų Lietuvoje nėra labai daug, negalima teigti, jog tokia problema neegzistuoja. Anot medikų, kasmet į centrą kreipiasi po 5 ar daugiau kartu gyventi planuojančių (ar jau gyvenančių) artimų giminaičių porų, kurios pageidauja pasiaiškinti galimas kraujomaišos pasekmes.
Kokios tos pasekmės gali būti? Profesoriaus V. Kučinsko teigimu, kūdikis gali gimti tiek protiškai atsilikęs, tiek su raidos anomalijomis (su fiziniais trūkumais). Iš dalies apsigimimus įmanoma numatyti - tai, pavyzdžiui, parodo ultragarsinis tyrimas. Tačiau toks tyrimas gali nusakyti tik fizinius trūkumus - ne protinius. Pasak profesoriaus, vienoje ir toje pačioje kraujomaišos paliestoje šeimoje pirmas kūdikis gali gimti sveikas, antras - invalidas, trečias - vėl sveikas. Tačiau daug didesnė tikimybė, kad vaikai gims nesveiki.
Dukrelės - sveikos, o sūnus greitai mirė
Mūsų skaitytojai dar turbūt pamena prieš porą metų laikraštyje išspausdintą straipsnį apie viename Pakruojo rajono kaime gyvenančią netradicinę sugyventinių porą - seserį ir brolį. Tuo laiku Violeta nuo Alfonso (vardai pakeisti) buvo ką tik susilaukusi naujagimio, taigi nedideliame valdiškame bute tuo laiku krykštavo keturios atžalos: trys dukrytės ir sūnelis.
Violeta anuomet prisipažino atsitiktinai tapusi savo tikrojo brolio išrinktąja. Savo tėvų (kuriems buvo atimtos tėvystės teisės) nepažinojusi mergaitė augo įvairiuose šalies vaikų globos namuose, kai, būdama šešiolikmetė, per giminaičius susipažino su devyneriais metais vyresniu, kituose globos namuose užaugusiu broliu Alfonsu. Šiam iš pirmo žvilgsnio patiko rami šviesiaplaukė sesutė, ir vyriškis ėmė jai rodyti ypatingą dėmesį. Rimtesni dalykėliai tarp brolio ir sesers, kaip pastaroji anuomet prisipažino, išsirutuliojo, kai vieną vėlyvą vakarą jiedu žiūrėjo filmą apie meilę... Šešiolikmetė netrukus pasijuto besilaukianti kūdikio. Nors medikai įspėjo apie galimas sunkias pasekmes, Violeta per kelerius metus pasigimdė tris dukras. Visos jos augo sveikos, tėvai tuo, žinoma, labai džiaugėsi ir dar po kelių vasarų susilaukė ketvirtojo... Šįkart gimė sūnus. Iš pradžių ir šis atrodė esąs sveikas ir drūtas.
Tačiau greitai šeimą užgriuvo nelauktos bėdos. Ėmė aiškėti, kad Juozukas turi sunkų apsigimimą. Kur tik vietos medikai jo nesiuntė - ir į rajoninę, ir į Šiaulių apskrities ligonines, ir į geriausiai aprūpintas Vilniaus gydymo įstaigas... Buvo atliekami šiuolaikiški tyrimai, skiriami naujausi medikamentai. Kol motina su kūdikiu gulėjo ligoninėje, visos trys dukrelės buvo laikinai apgyvendintos globos namuose, mat tėvui jos tiek terūpėjo... Deja, visos gydytojų pastangos nuėjo veltui - 2001 metų pavasarį Juozukas pasimirė...
Daugiau vaikelių ši netradicinė šeima nesusilaukė. Tačiau ir Violeta, ir jos brolis - dar jauni, todėl niekas negali garantuoti, kad šeimynėlė nepagausės. Tėvams kas, o jau paauglės, viską puikiai suprantančios dukterys visa tai labai skaudžiai išgyvena - apie tėvo ir motinos artimą giminystę visi žino ir be atokvėpio plaka liežuviais... Aplinkinių dėmesį ši netradicinė šeima patraukia dar ir tuo, jog iš kitų šeimų labai išsiskiria: tėvai beveik su niekuo nebendrauja, neturi draugų, nei patys vaikšto į svečius, nei kviečiasi kitus pas save, šeimoje labai stokojama švaros ir tvarkos; abu tėvai niekur nedirba, nesugeba tvarkyti šeimos biudžeto.
Kraujomaišoje gimęs vaikelis auga valdiškoje įstaigoje
Kita liūdnai pasibaigusi kraujomaišos istorija - buvę Kėdainių rajono gyventojai Ilona ir Viktoras (vardai pakeisti). Tai tėvas ir dukra. Prieš kurį laiką Ilona nuo tėvo pagimdė kūdikį. Berniukas pasaulį išvydo apsigimęs.
Žinia, kad dukra laukiasi nuo tėvo, šokiravo ne tik Ilonos motiną, brolį, sesę, kitus giminaičius, bet ir kaimynus, viso krašto gyventojus. Mat iki tol Viktoro šeima buvo laikoma pavyzdžiu visoms kitoms: pasiturintys, ypatingai tvarkingi ir darbštūs tėvai, geri, puikiai besimokantys trys vaikai...
Ilonos motinai tokia naujiena buvo nepakeliama - ji pasiėmė jaunesnę dukrelę ir skubiai išsikraustė kuo toliau nuo Kėdainių. Su tėvu liko žmona jam tapusi dukra Ilona ir jaunesnis sūnus. Daugiau dukra nuo tėvo gimdyti nesiryžo - pastojusi pasidarydavo abortus.
Aplinkinių įdėmiai stebima, įvairiausiais gandais nuolat apipinama šeimynėlė apsigimusį sūnų teturėjo kantrybės auginti vos porą metų - vėliau jį atidavė į valdišką globos įstaigą. Kaip sakė Kėdainių specialiosios internatinės mokyklos direktorė Aleksandra Sun-Vilen, iš pradžių ir motina, ir tėvas Artūrą dar kada ne kada aplankydavo, atnešdavo kokį saldainį ar sausainių pakelį, tačiau vėliau vizitai baigėsi. Atstumtas vaikas, girdi, savo gimdytojų dabar jau ir nepažintų, nors, teisybė, žodžio "mama" dar nepamiršęs... Visas jį prižiūrinčias internato darbuotojas Artūras, girdi, vadinąs mamomis, joms plačiai šypsosi, sveikąja rankele ant lapo išvedžioja kažką panašaus į gėlytę...
Sužinojome, kad Artūro tėvas su Ilona kartu jau seniai negyvena. Kartą tėvui iškėlus baisią pavydo sceną, Ilona pabėgo iš namų ir, baimindamasi jo grasinimų, daugiau nesugrįžo. Šiuo metu ji jau ištekėjusi už kito, įsikūrusi viename Žemaitijos rajone. Gyvena kukliai, bet tvarkingai. Augina sveiką ir gražią dukrytę...
Pasak tarnybos vadovės, Ilonos ir Viktoro šeimyninei dramai iškilus į viešumą, iškart buvo kreiptasi į rajono apylinkės prokuratūrą, kad būtų teisiškai įvertinti nepilnametę dukterį suviliojusio tėvo veiksmai. Deja, paaiškėjo, kad Viktorui negalima pritaikyti jokio baudžiamojo straipsnio, mat Ilona nepatvirtino, kad tėvas jos atžvilgiu būtų vartojęs kokią nors prievartą...
Kraujomaiša nedraudžiama?
Iš tiesų, kaip patvirtino visi kalbinti prokuratūros atstovai, šalies įstatymai nenumato jokios atsakomybės, jei kraujomaišoje gimsta kūdikis. Pasak Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Nusikaltimų prieš asmenį tyrimo skyriaus vyr. prokurorės R. Morozovos, baudžiamoji atsakomybė numatyta už išžaginimą (LR BL 118 str.), prispyrimą moteries lytiškai santykiauti (LR BK 119 str.), lytinį santykiavimą su lytiškai nesubrendusiu asmeniu (LR BK 120 str.) ir tvirkinamuosius veiksmus (jaunesnio kaip 16 metų asmens atžvilgiu, LR BK 121 str.).
Pasak prokurorės, turint omenyje kėdainiškių tėvo ir dukters atvejį, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus galbūt būtų galima pritaikyti LR BK 119 straipsnį ("prispyrimas moteries lytiškai santykiauti"), mat jis numato atsakomybę tokį nusikaltimą padariusiam asmeniui, jei nukentėjusioji tuo laiku nuo jo buvo materialiai priklausoma. Dukra nuo tėvo yra materialiai priklausoma, tačiau, kaip jau žinoma, nukentėjusioji turi patvirtinti buvusi spiriama lytiškai santykiauti. Atsakomybė už tvirkinamuosius veiksmus, anot prokurorės, numatyta tik tuo atveju, jei nukentėjusioji - jaunesnė kaip 16 metų (Ilonai, kaip žinia, tuomet ėjo septyniolikti).
Korespondentės kalbinti įvairių šalies Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai, socialiniai pedagogai, kitų gyventojų sluoksnių atstovai buvo kategoriški: jų nuomone, labai blogai, jog kraujomaišos nedraudžia šiuo metu šalyje veikiantys įstatymai. Anot daugelio pašnekovų, Lietuva jau ir taip baigia išsigimti dėl besaikio lėbavimo, ištvirkavimo ir girtavimo, o jei dar esą pradės masiškai gimti kraujomaišoje pradėti nesveiki kūdikiai, tautą greitai ištiks katastrofa!
Tokios šeimos - ypatingos
Pasak žymaus psichologo Gedimino Navaičio, šeimos, kuriose palaikomi kraujomaišos ryšiai, turi savų ypatumų. Dažniausiai tokios šeimos būna save izoliavusios nuo aplinkinių. Nėra aišku, kas ir kuo tokiose šeimose užsiima, kokie tarpusavio santykiai, "aukštyn kojomis" apverstos pareigos ir teisės. Tokioms šeimoms, anot psichologo, trūksta tradicijų ir ritualų, jose nešvenčiamos šeimos šventės, nesilanko giminės ir draugai.
Kraujomaiša pažymėtose šeimose, psichologo žodžiais, nekreipiama dėmesio į higieną - tvarkingiau apsirengiama nebent išeinant iš namų (išorinė netvarka atspindi jausmų ir bendravimo netvarką). Tokiose šeimose lytiniai santykiai laikomi nereikšmingu žaidimu.
Anot psichologo, lytiškai bendravusių su savo vaikais tėvų emocionalumas yra iškreiptas - jie nesugeba įsijausti į kito išgyvenimus, nesugeba net įsivaizduoti kito jausmų, nesugeba suvokti, jog toks "žaidimas" paliks ilgalaikį pėdsaką vaiko psichikoje. Tokiems tėvams vaikas - tarsi daiktas. Tokį požiūrį nevalingai perima į kraujomaišos ryšį įtrauktas vaikas. Jis turi į save žvelgti arba kaip į seksualinį objektą, arba kaip į nukentėjusįjį nuo artimo žmogaus. Dažniausiai šie jausmai susipina ir tuomet vaikas vienu metu jaučiasi ir kaltas (nes patraukė tėvo seksualinį dėmesį), ir norintis atsakyti į jo jausmus (nes patyrė šiokį tokį seksualinį malonumą). Toks vaikas paprastai ir nori būti ištikimas jį seksualiai išnaudojančiajam, slepia bendrą kaltę, ir drauge nekenčia savęs bei žmogaus, primetusio tokius santykius. Tokie ir panašūs jausmai, anot psichologo, labai trukdo susiformuoti saugumo jausmui, todėl kraujomaišos ryšius kadaise patyręs žmogus ir suaugęs nesijaučia saugus, nežino, kam save priskirti. Tokiam žmogui yra labai sunku užmegzti nuoširdžius ryšius ir kurti visaverčius santykius.
