Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Poilsiaujantiesiems Turkijos Rivjeroje (kurortuose, išsidėsčiusiuose aplink Antaliją) Lietuvos turizmo agentūros siūlo gausybę pramogų. Ekskursijos po istorines Turkijos vietoves (Pamukalę, Hierapolį, Kapadokiją, Demrę, Kekovą, Koniją, Pergę, Sidę ir kt.), išvykos plaustais kalnų upėmis, džipais - į kalnus, laivu - Viduržemio jūros pakrantėmis, nardymas, turkiškos naktys... Tai kainuoja nuo 20 iki 50 JAV dolerių (vaikams - perpus mažiau). Kur kas pigiau jau paminėtas ir kitas pramogas galima užsisakyti vietos agentūrose. Štai dviejų dienų ekskursija į Pamukalę su lietuvių turistų grupe kainuoja 55 JAV dolerius (vaikui - 30), o vietos agentūroje (vykstant su rusiškai kalbančiu gidu) - 35 (vaikui - 20); iškyla džipais į kalnus - apie 35 JAV doleriai (vaikui - perpus mažiau), o su turkų turizmo agentūra - 16 JAV dolerių; turkiška naktis - 25 JAV doleriai; ekskursija jūros pakrantės keliu ir plaukimas laivu į Kleopatros salą - 38 JAV doleriai (vietoje tokią išvyką galima užsisakyti už 22 JAV dolerius).
Lietuvos turizmo agentūrų gidai primygtinai pabrėžia turistams nesusidėti su vietiniais kelionių organizatoriais, gąsdina galimais įvairiausiais nesusipratimais ir net eismo avarijomis (tarsi lietuvių grupę vežiotų ne turkas), tačiau kas keliavo perpus pigiau, tvirtino neapsirikęs. Maža ko gali pasitaikyti bet kokioje turistų grupėje - tai greičiau lemtis, atsitiktinumas.
Turistė iš Lietuvos ne tik ilsėjosi
Dar viena Turkijoje labai paplitusi turistams siūloma pramoga (o gal paslauga?) - turkiška pirtis. Vos atvykome į viešbutį ir prisėdome prie švediško pietų stalo, pamatęs naujokes prišoko viešbučio turkiškos pirties savininkas ir emocingai ėmė įrodinėti, kokį neapsakomą malonumą patirtumėme šioje pirtyje. Tai esą ne tik garinė pirtis, kaitinimasis ant marmurinių stalų, pilingas, bet ir viso kūno - nuo galvos iki kojų pirštų galiukų - masažas. Ir visa tai - tik 25 eurai! Susidomėjome, tačiau iškart nepuolėme užsirašinėti į eilę (Ruslanas tikino klienčių neatsigenąs!). Kitądien jau ruošėmės išbandyti tą malonumą, tačiau viską sugadino viena lietuvė. Prisėdusi prie mūsų stalo su paaugliu sūnumi jau antra savaitė Turkijoje poilsiaujanti Zosė mudviem ėmė įnirtingai įrodinėti, kad turkišką pirtį pas masažuotoją Ruslaną būtina užsisakyti tuojau pat - ne rytoj ir ne poryt. "Aš jau buvau - išėjau iš pirties kaip naujai atgimusi, - suokė ponia Zosė. - Kad žinotumėt, kaip visą ištrynė, išspaudinėjo, aromatiniais aliejais iškvepino! O jau Ruslano rankų miklumas, o švelnumas! Būtinai nueikit! Aš dar ir kainą šiek tiek paderinčiau..." Kur buvęs, kur nebuvęs prie stalo pasirodė ir "stebuklingasis" masažuotojas. Jis, padedant Zosei, mudvi su drauge primygtinai nusitempė į rūsį (ten įrengtos pirties patalpos) ir įsiūlė kavos bei... po kąsnelį avienos (iš tolo avino mėsos kvapą jaučiančią draugę tai net supykino). Prisiėjo ne kainą už pirtį derinti, o skubiai ieškotis geros vietelės, taigi nuplaukė ir Ruslano sumanymas prisivilioti dar vieną kitą klientę... Kitądien Zosė net nežiūrėjo mūsų pusėn, o vėliau iš kitų tomis dienomis poilsiavusių lietuvių sužinojome, kad Zosė ne šiaip sau Ruslanui ieškodavo klientų - už šias paslaugas savamokslis masažuotojas ją nuo galvos iki kojų "trindavęs" už dyką... Beje, kelių poilsiautojų, kurios vis dėlto neatsispyrė pagundai pajausti Ruslano rankų "švelnumą", nuomone, turkiška pirtis su visais priedais - joks stebuklas. "Susidarė įspūdis, kad Ruslanas net nėra baigęs masažuotojo kursų, - dėstė klaipėdietė Irena. - Be jokios tvarkos paspaudinėjo galvą, po to iš visos jėgos brūkštelėjo per nugarą, krūtinę - net kraujosruvos liko. Kaip reikės vyrui pasiteisinti? Tada apžnaibė šlaunis, blauzdas, po to vieną kartą trekštelėjo kojų pirštus, pateškeno per padus - štai koks tas masažas "iki pirštų galiukų"! Už tokią kainą Lietuvoje profesionali masažuotoja padarytų kelis - ir ne tokius - masažus!"
Irenai dar, galima sakyti, pasisekė - ji po garinimosi pirtyje pirmoji atsigulė ant specialios pakylos, taigi pirmos jos kūnas buvo suteptas kvapiaisiais aliejais. Kitoms buvo prasčiau - jos turėjo gultis ant jau naudoto aliejumi išterlioto medvilninio užtiesalo...
Turkiškos pirties malonumus panorusioms pajusti moterims nepatiko ir tai, jog po aliejinių procedūrų duše nebuvo nė gramo muilo ar šampūno (tik tušti jo buteliukai), taigi riebaluotus kūnus prisiėjo sausinti rankšluosčiais.
Ne geresnius prisiminimus išsinešė ir pas kitus masažuotojus turkiškoje pirtyje buvusios lietuvaitės turistės... Anot jų, susidarė įspūdis, jog pirtyse vasaros sezonui įdarbinami studentai, ničnieko neišmanantys nei apie masažą, nei apie žmogaus kūno sandarą. O kokiais, girdi, žvilgsniais stebėdami tie jaunikaičiai nurenginėdavę jaunas merginas (viršutinę maudymosi kostiumėlio dalį vilkinčią moterį masažuoti esą nesveika), o kaip tas mergaites glamonėdavę - tai ne vyresnes...
Turkų dievaičiai - futbolininkai
Nors praėjusiame Europos krepšinio čempionate Turkijoje šios šalies sportininkai užėmė aukštą vietą, iškovojo sidabro medalius, Turkijoje krepšinis nėra labai populiarus. Tenykštis jaunimas negirdėjęs apie Lietuvos ir pasaulio krepšinio žvaigždes A. Sabonį ar Š. Marčiulionį. Beje, vieno marketo pardavėjas mums pasirodė kaip du vandens lašai panašus į Šarūną - tik gerokai žemesnis. Kai apie tai pasakėme, vaikinas tik sugūžčiojo pečiais - nežinąs, girdi, buvusio NBA krepšininko. O va apie šalies ir viso pasaulio geriausius futbolininkus "Šarūnas" sakėsi galįs diskutuoti kad ir visą parą...
Kad turkai meldžiasi ne tik Alachui, bet ir futbolui, buvo proga įsitikinti pačioms. Vieną priešpietę nustebome, kodėl visas Kemero miestelis - kaip išmiręs. Tik kur ne kur žioplinėja šviesiaodžiai turistai... Sugrįžusios į viešbutį foje išvydome televizoriaus ekraną apspitusį didžiulį būrį viešbučio aptarnaujančiojo personalo - Pasaulio futbolo čempionate Turkija žaidė aštuntfinalio rungtynes su Kinija.
Emocingais šūksniais, rankų pliaukštelėjimais, apsikabinimais ir net bučiniais turkai palydėdavo kiekvieną bent kiek gražesnę tėvynainių ataką. O po kiekvieno įmušto įvarčio (tokių buvo trys) žiūrovai trumpam susiburdavo į ratelį ir klykdami "Olė-ė-ė-ė, olė, olė, olė..." imdavo šokti. Kad žinotumėte, kas darėsi pasibaigus rungtynėms, kai Turkija iškopė į aštuntfinalį! Viešbučio darbuotojai vos nesusimušė vienas iš kito rankų bandydami išplėšti Turkijos vėliavą - galiausiai ją nutvėrė pats vyriausiasis, viešbučio savininkas Mahometas. Tuomet visi klykdami iš džiaugsmo ėmė trypti aplink baseiną. Mažai trūko, kad visa toji džiūgaujančių turkų virtinė būtų sugarmėjusi į vandenį. Nuo pergalingų šūksnių staiga suskambo visas Kemeras: spausdami garsinius signalus vietiniai gyventojai per kelias minutes susibūrė į ilgą transporto priemonių koloną - kuris ant dviračio, kuris ant mopedo, kuris prie prabangaus mersedeso vairo - ir, mosuodami nacionalinėmis vėliavomis, ėmė sukti ratus pagrindinėmis miestelio gatvėmis. Šiame ekspromtu suorganizuotame šou aktyviai dalyvavo net maži vaikai.
Dovanų namiškiams prisiėjo ilgai ieškoti
Pabaigai - apie tai, ką galima iš Turkijos parvežti dovanų namiškiams. Atvirai kalbant, pasirinkimas nėra didelis. Visoje Turkijoje apstu suvenyrų su vadinamąja akimi (kuri neva "nuima" nužiūrėjimą ir visa, kas pikta), tačiau dauguma jų - paprasčiausias kičas. O jau karoliukų, dzvangaliukų, pakabučių - kalnai! Ir kaulinių, ir medinių, ir molinių, ir metalinių... Paprasčiausia apyrankėlė (žinoma, išpuošta akytėmis) - 3 JAV doleriai. Aišku, yra ir dešimtis ar net šimtus dolerių kainuojančių žvakidžių, medžio drožinių, kriauklių kompozicijų... Apsilankęs drabužių ir avalynės skyriuose pasijunti tarsi Gariūnuose. Tiesa, Lietuvoje - perpus mažesnės kainos.
Maisto produktų parduotuvėlių lentynos linksta nuo įvairiausių saldumynų, tačiau šie skanėstai lietuvių nesužavėjo - beprotiškai saldūs.
Dar prastesnė padėtis alkoholinių gėrimų "sferoje". Turkų gamybos yra tik "votka", rakija (anyžinė degtinė), dviejų rūšių brendis ir kelių rūšių likeriai, vynas. Buteliai - neišvaizdūs (į tokius sovietų laikais pilstydavo "rašalą" ar actą), etiketės - nepatrauklios. Paragavome tik brendžio "Konyak" - skonis lyg ir nieko, kvapus. Tačiau patys turkai šio gėrimo nevertina - mieliau renkasi "votką" arba skiedžia rakiją. Gyrėsi, jog po to labai "patraukia ant meilės"...
Kaip minėta, Turkijoje yra gyva galybė juvelyrinių dirbinių parduotuvėlių. Tačiau išsirinkti papuošalą - didelis darbas, nes jie vienas už kitą gražesni.
Kai vienoje kitoje vietoje pasiteiravome, kur būtų galima įsigyti narkotikų, iš pradžių mus nusmelkdavo tiriančiu, įdėmiu žvilgsniu, o po to paklausdavo, kokių ir kiek reikia. Išgirdę, jog teiraujamės vien iš įdomumo, turkai bemat imdavo teisintis patys neprekiaują, tik numaną, kas galėtų kvaišalų turėti. Sužinojome, kad dešimt cigarečių "žolės" su tam tikromis priemaišomis kainuotų net 50 JAV dolerių!
Negalima nepaminėti ir odos dirbinių parduotuvių, kurių Kemero gatvėse - kas keli metrai. Tačiau, kaip mums pasirodė, kaina smarkiai lenkia kokybę. Žinoma, su tuo turkas nieku gyvu nesutiks - akylos turisto akies rastą skylę jis čia pat susiūs ir toliau įrodinės, kad jo gaminiai - kokybiškiausi visoje šalyje, o gal ir pasaulyje... Tiesa, iš odos gaminiais prekiaujančių turkų lietuviams galima kai ko ir pasimokyti: sužinojęs, kad mano draugė prie odinio švarkelio pageidautų tokios pačios spalvos sijonuko, parduotuvės savininkas per kelias minutes moterį išmatavo, o kitą rytą gaminys jau buvo pasiūtas!
Pabaigai - vienas patarimas susiruošusiesiems keliauti į Turkiją. Prieš keletą metų turkai vos ne vos vebleno užsienio (vokiečių, anglų) kalbomis ir beveik nemokėjo rusiškai, o šiuo metu jie puikiai bendrauja ne tik minėtomis kalbomis, bet kai kurie... ir lietuviškai! Mūsų jau nebestebino turkų "Liabas vakaras", "Visa gera", "Koks reikalai?", tačiau netekome amo, kai matuojantis vieną odos gaminuką ir nusistebėjus, kodėl nėra kišenių, vietos prekeivis laužyta lietuvių kalba ištratėjo: "Kišienių? Yra ir su kišieniais!" Ir iš sandėlio atvilko, ko pageidavome... Kai šio vyruko pasiteiravome, iš kur taip neblogai suprantąs lietuviškai, šis paaiškino dėl dosnių pirkėjų pasiryžęs ir į Mėnulį nuskristi - ne tik kalbą pramokti. Anot Osamos (taip taip, jo vardas - Osama, parodė net vairuotojo pažymėjimą!), kasmet į Kemerą atvyksta šimtai lietuvių ir esą būtų gėda nepasimokyti šios gražiai skambančios kalbos. Osama didžiuodamasis iš po prekystalio ištraukė dar kelių kalbų žodynus - kai nėra pirkėjų, laiko, sakė, veltui neleidžiąs...
